Kai žmonės sako, kad kai kurie augalai erkes traukia „kaip magnetas“, tai ne visai tikslu. Erkės neateina dėl paties augalo grožio ar kvapo. Jas labiau traukia tai, kokią aplinką tas augalas sukuria: šešėlį, drėgmę, tankmę, lapų sluoksnį ir vietas, kur slepiasi pelės, ežiai ar užklysta stirnos. Būtent todėl vieni sodai erkių turi gerokai daugiau nei kiti, nors abu atrodo žali ir tvarkingi. Erkės daugiausia mėgsta drėgnas, pavėsingas, apžėlusias vietas, o trumpai pjaunamoje, saulėtoje vejoje jų išgyvenamumas mažesnis.
Lietuvoje tai ypač aktualu, nes erkės pas mus yra ne teorinė, o labai praktiška problema. Jos aktyvios ne tik miškuose, bet ir soduose, sodybose, prie gyvatvorių, drėgnesnėse vejų pakraščiuose ar šalia krūmynų. Todėl svarbiausias klausimas turėtų būti ne „kuris augalas blogas“, o kurie augalai ir kokie sodo kampai sudaro erkėms patogiausią buveinę.
Kokie augalai ir želdiniai erkėms sudaro geriausias sąlygas
Pirmiausia tai yra tankūs, žemi, ilgai drėgmę laikantys augalai. Į šią grupę patenka vešlūs žemę dengiantys augalai, tankūs pakraščių sąžalynai, neprižiūrėti dekoratyviniai želdiniai ir vietos, kur po jais kaupiasi lapai. Erkėms svarbiausia, kad būtų ne per sausa ir ne per atvira saulei. Todėl pavėsį metantys, orui sunkiau prasiskverbiantys plotai joms labai palankūs.
Labai dažnas rizikos taškas yra aukšta žolė ir dekoratyvinės žolės, ypač jei jos auga tankiai ir yra paliekamos beveik neprižiūrimos. Erkės laukia prisitvirtinimui ne ant medžių viršūnių, o gana žemai — žolėje, lapų paklotėje, krūmų apačioje. Todėl viskas, kas sukuria ilgai drėgną ir uždarą pakraštį, joms naudinga. Būtent dėl to sodo vietos prie tvorų, miško krašto, griovių, gyvatvorių ar malkų rietuvių dažnai būna rizikingesnės nei atviras kiemo vidurys.
Dar viena svarbi grupė yra tankūs dygūs ar smulkialapiai krūmai, po kuriais išlieka drėgna ir slepiasi smulkūs gyvūnai. Šiaurės Amerikoje ypač išskiriamas japoninis raugerškis, nes po jo sąžalynais randama daugiau erkių nei atviresnėse vietose. Lietuvoje jis nėra vienintelis „blogas“ augalas, bet pats principas labai svarbus ir mums: bet kuris tankus, pavėsingas, nevalomas krūmynas gali tapti erkių prieglobsčiu, net jei augalas nėra tiesiogiai „erkes viliojanti rūšis“.
Ko savo kieme aš vengčiau, jei noriu mažiau erkių
Jei tikslas yra mažinti erkių riziką, aš labai atsargiai žiūrėčiau į tris dalykus. Pirmas — aukštą, retai pjaunamą žolę, ypač sklypo pakraščiuose. Antras — tankias gyvatvores ir krūmynus, po kuriais ilgai laikosi drėgmė ir lapai. Trečias — žemę dengiančius, storą paklotę formuojančius augalus pavėsingose vietose, kur beveik nepasiekia saulė. Problema čia ne estetika, o tai, kad tokios vietos erkėms tampa daug patogesnės nei trumpa veja ar atviresnis gėlynas.
Taip pat labai svarbu suprasti, kad erkes į kiemą atneša ne tik pati augmenija, bet ir gyvūnai. Jei jūsų sklype mėgsta lankytis stirnos, ježiai, pelės ar kiti smulkūs laukiniai gyvūnai, erkių tikimybė didėja. Todėl sode riziką didina ne vien „blogi augalai“, o ir tai, kad tam tikri želdiniai pritraukia ar paslepia erkių šeimininkus. Štai kodėl ypač rizikingi būna laukiniai pakraščiai, malkinės, akmenų krūvos, nevalytos lapų sankaupos ir ribos tarp vejos bei krūmynų.
Ką geriau daryti vietoje to
Jei norisi gražaus, bet saugesnio kiemo, svarbiausia ne išrauti pusę augalų, o keisti patį erkių mėgstamą mikroklimatą. Trumpiau pjaunama žolė, mažiau lapų paklotės, praretinti krūmai, daugiau saulės patekimo į pakraščius — visa tai realiai mažina riziką. Specialistai rekomenduoja nuolat šalinti lapų sluoksnį, trumpinti žolę, tvarkyti krūmynus ir daryti aiškesnę ribą tarp vejos ir laukinės augmenijos.
Labai praktiškas sprendimas yra ir atskirti veją nuo krūmynų ar miško krašto skaldos, žvyro ar medžio drožlių juosta. Tokia zona neleidžia erkėms taip lengvai migruoti į tas vietas, kur vaikšto vaikai, guli augintiniai ar žmonės leidžia laiką. O poilsio vietas, suoliukus, vaikų žaidimų kampą ar daržą verta planuoti saulėtesnėje, atviresnėje sklypo dalyje, toliau nuo tankių pakraščių.
Todėl tiksliausia būtų sakyti taip: erkes labiausiai „traukia“ ne vienas konkretus augalas, o visa joms palanki aplinka. Jei sode yra aukšta žolė, tankūs pavėsingi krūmai, lapų sluoksnis ir drėgni pakraščiai, erkių rizika bus didesnė. Jei tokias vietas sumažinsite, mažės ir tikimybė jas parsinešti namo ant drabužių ar augintinio kailio. Būtent tai ir yra svarbiausia taisyklė kiekvienam Lietuvos sodui.
