Po vaišių ar jaukaus pasisėdėjimo daugeliui atrodo visai natūralu padėti šeimininkams ir pasiūlyti išplauti indus. Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog mandagus, gražus gestas. Tačiau nuo seno buvo tikima, kad svetimuose namuose to daryti nereikėtų. Ypač vyresni žmonės iki šiol prisimena posakius, kad taip galima „išplauti“ ne tik nešvarumus, bet ir namų sėkmę, ramybę ar net santarvę. Žinoma, tai ne taisyklė, o senas liaudiškas tikėjimas, bet būtent tokie prietarai ir išliko ilgiausiai.
Kodėl virtuvė nuo seno buvo laikoma ypatinga namų vieta
Seniau virtuvė buvo ne tik vieta maistui gaminti. Tai buvo viena svarbiausių namų erdvių, susijusi su kasdienybe, šeimos gerove, sotumu ir pačia namų gyvybe. Būtent čia buvo kūrenama krosnis, verdamas maistas, laikomi svarbiausi buities daiktai. Dėl to virtuvė ilgainiui imta sieti ne tik su darbu, bet ir su savotiška namų jėga.
Liaudies tikėjimuose vanduo taip pat turėjo ypatingą reikšmę. Buvo manoma, kad jis ne tik nuplauna purvą, bet ir išneša tai, kas nematoma akimis — nuotaiką, sėkmę, ramybę ar net namų santarvę. Dėl to ir atsirado įsitikinimas, kad svetimas žmogus, imdamasis plauti indus, tarsi paliečia ne vien puodelius ar lėkštes, bet ir pačią namų tvarką platesne prasme.
Todėl kai kurie žmonės iki šiol nemėgsta, kai svečias po vaišių puola prie kriauklės. Iš šalies tai gali atrodyti tik įprotis ar užsispyrimas, bet giliai viduje daug kur dar gyvas senas supratimas, kad virtuvės reikalai priklauso patiems namų šeimininkams.
Ką, pasak prietarų, galima „išplauti“ iš namų
Vienas dažniausių senų pasakymų susijęs su sėkme ir pinigais. Buvo tikima, kad jei svečias plauna indus svetimuose namuose, kartu su vandeniu gali būti išplauta ir namų gerovė. Kitaip tariant, nešvarus vanduo simboliškai išneša ne tik dienos likučius, bet ir dalį sėkmės, kuri turėtų pasilikti šeimoje.
Taip pat buvo tikima, kad svetimas žmogus gali „išjudinti“ ir namų ramybę. Dėl to kai kur sakydavo, kad po tokių dalykų gali prasidėti barniai, įtampa ar smulkios nesėkmės. Aišku, šiandien į tai daugelis žiūri su šypsena, bet seniau tokie įsitikinimai buvo vertinami gana rimtai.
Įdomu ir tai, kad prietarai saugojo ne tik šeimininkus, bet ir patį svečią. Buvo manoma, kad plaudamas svetimus indus žmogus gali „prisitraukti“ svetimas bėdas, rūpesčius ar įtampą. Todėl toks pagalbos gestas seniau buvo suprantamas ne vien kaip nereikalingas, bet kartais net kaip nepageidaujamas.
Kodėl ypač buvo įspėjamos netekėjusios merginos
Senuose tikėjimuose ypač dažnai minimos netekėjusios merginos. Buvo manoma, kad jei mergina plauna indus svetimuose namuose, ji gali „išplauti“ savo laimę arba atbaidyti piršlius. Kartais net sakydavo, kad taip ji gali pakenkti ne tik sau, bet ir namų šeimininkei, ypač jei kalbama apie jos šeimos santykius ar dukrų ateitį.
Šiandien tai skamba kaip labai senas ir keistas prietaras, tačiau jis puikiai parodo, kaip anksčiau buitis buvo persipynusi su simboliais. Paprastas veiksmas, kuris dabar atrodo tik mandagus ir praktiškas, anksčiau buvo apipintas įvairiomis reikšmėmis. Žmonės tikėjo, kad namuose niekas nevyksta „šiaip sau“, todėl net indų plovimas galėjo būti suprantamas kaip svarbus ir jautrus dalykas.
Dėl to merginoms dažnai būdavo patariama neiti prie svetimos kriauklės ir palikti virtuvės rūpesčius šeimininkams. Toks patarimas buvo ne tiek apie darbą, kiek apie simbolinį savo likimo ir laimės saugojimą.
Kodėl šis prietaras vis dar gyvas ir šiandien
Nors šiandien dauguma žmonių į tokius dalykus žiūri ramiau, pats įprotis liko. Dažnai šeimininkai svečiui tiesiog pasako: „Palik, aš pati susitvarkysiu.“ Iš vienos pusės tai mandagumas, iš kitos — tam tikras senas jausmas, kad virtuvė vis dėlto yra labai savita namų erdvė.
Ir visai nebūtina tikėti prietarais, kad suprastum, kodėl jie taip ilgai išsilaiko. Tokie tikėjimai dažnai gyvena ne todėl, kad žmonės juos priima pažodžiui, o todėl, kad jie tampa šeimos kultūros dalimi. Kažkas tai girdėjo iš močiutės, kažkas iš mamos, o kažkas tiesiog priprato, kad svetimuose namuose į virtuvės reikalus per daug nesikišama.
Todėl atsakymas paprastas: pagal liaudies ženklus svečiai neturėtų plauti indų svetimuose namuose todėl, kad taip esą galima išnešti sėkmę, ramybę ar net savo pačių laimę. Ar tuo tikėti, kiekvienas sprendžia pats. Tačiau vienas dalykas aiškus — šis senas prietaras iki šiol gyvas ne be priežasties. Jis kalba ne tik apie indus, bet ir apie labai seną pagarbą svetimiems namams.
