Rasa niekada neįsivaizdavo, kad laisvę pajus stovėdama prie konvejerio šaltame fabrike, kur pamaina trunka 12 valandų, o rankos vakare būna sunkios nuo monotoniško darbo. Tačiau šiandien ji sako vieną sakinį, kuris nustebina daugelį: „Pavargstu labiau nei Lietuvoje, bet pirmą kartą jaučiu, kad gyvenu savo gyvenimą.“
Išvyko ne todėl, kad svajojo apie Angliją
Rasa iš Lietuvos išvažiavo ne su dideliu planu ir ne dėl gražios nuotraukos prie Londono tilto. Ji išvažiavo po dar vieno mėnesio, kai sumokėjus nuomą, komunalinius mokesčius ir paskolą už seną automobilį piniginėje liko tiek, kad teko rinktis: nusipirkti naujus batus vaikui ar atidėti dantų taisymą dar vienam mėnesiui.
„Aš nebuvau nelaiminga kiekvieną dieną. Bet buvau nuolat įsitempusi. Net kai sėdėdavau namie ant sofos, galvoje sukdavosi skaičiai. Kiek liko? Kada alga? Ar užteks?“ – pasakoja ji.
Sprendimas išvykti brendo ilgai. Iš pradžių tai atrodė kaip gėda. Juk išvažiavimas daugeliui vis dar skamba kaip pralaimėjimas: nesusitvarkei, neišsilaikei, nepavyko. Rasa ir pati taip galvojo.
Ji dirbo parduotuvėje, vėliau – virtuvėje, dar vėliau slaugė senyvo amžiaus moterį. Darbų nebijojo, bet visur jausmas buvo panašus: turi būti dėkinga už bet ką. Už pamainą, už papildomas valandas, už tai, kad viršininkė šiandien nekėlė balso.
Kai draugė pasiūlė darbą Anglijoje kalakutienos fabrike, Rasa pirmą kartą nesijuokė. Paklausė tik vieno: „Kiek moka ir ar apgyvendina?“
Po trijų savaičių ji jau stovėjo nedideliame kambaryje Anglijoje, su dviem lagaminais, lietuviška kava, keliais šeimos nuotraukų magnetukais ir tokiu jausmu, lyg būtų ne pradėjusi naują gyvenimą, o ištraukusi save iš seno.
Fabrikas romantikos neturi, bet turi aiškias taisykles
Darbas kalakutienos fabrike nėra gražus. Rasa to neslepia. Pirmą savaitę ji grįždavo į kambarį, nusimaudydavo po karštu dušu ir verkdavo ne iš liūdesio, o iš nuovargio. Kūnas nesuprato, kodėl reikia stovėti tiek valandų, kodėl visur šalta, kodėl viskas vyksta taip greitai.
Pamaina prasideda anksti. Apsivelki darbo drabužius, užsidedi kepurėlę, pirštines, stoji į savo vietą ir darai tai, ką turi daryti. Vėl ir vėl. Kalakutiena, pakuotės, etiketės, dėžės, judesys po judesio. Nėra laiko filosofijai.
„Kas įsivaizduoja emigraciją kaip lengvą gyvenimą, tas niekada nestovėjo fabrike 12 valandų. Ten labai greitai supranti, kad pinigai nekrenta iš dangaus. Jie ateina per nugarą, kojas ir rankas“, – sako Rasa.
Tačiau būtent fabrike ji pajuto dalyką, kurio ilgai neturėjo Lietuvoje – aiškumą. Darbo taisyklės buvo konkrečios. Atėjai laiku, dirbai, gavai atlyginimą. Viršvalandžiai – apmokami. Poilsio dienos – suplanuotos. Jei kažkas neaišku, klausi. Jei sergi, praneši. Jei nori daugiau pamainų, kalbi su vadovu.
„Man tai buvo keista. Aš pirmą kartą dirbau vietoje, kur nereikėjo spėlioti, kokia šiandien bus viršininko nuotaika. Buvo sunku, bet aišku. O kai aišku, lengviau kvėpuoti“, – pasakoja ji.
Ne visi bendradarbiai pasiliko. Vieni ištvėrė savaitę, kiti mėnesį. Kai kam per sunku fiziškai, kai kam per monotoniška, kai kam per šalta. Rasa ir pati buvo arti sprendimo grįžti. Ypač tada, kai pirmą kartą per Kūčias liko ne prie šeimos stalo, o kambaryje su šildomu pusfabrikačiu ir vaizdo skambučiu į Lietuvą.
Bet kitą rytą ji atsikėlė ir nuėjo į pamainą.
„Ne todėl, kad esu stipri. Tiesiog supratau, kad jei jau išvažiavau, negaliu pasiduoti po pirmo vienišumo“, – sako ji.
Laisvė jai reiškia ne lengvumą, o pasirinkimą
Rasa nesako, kad Anglijoje viskas geriau. Ji neslepia, kad nuoma brangi, kambariai maži, o lietuviškų sekmadienių trūksta labiau, nei tikėjosi. Ji pasiilgsta mamos sriubos, kalbos parduotuvėje, pažįstamų gatvių, net to keisto lietuviško įpročio skųstis oru, kainomis ir valdžia prie kasos.
Tačiau yra vienas skirtumas, kuris jai svarbesnis už nostalgiją. Anglijoje ji pagaliau gali planuoti.
Po kelių mėnesių ji grąžino skolą už automobilį. Dar po kurio laiko susitvarkė dantis. Pirmą kartą per ilgą laiką nusipirko žieminius batus ne iš išpardavimo likučių, o tokius, kokių reikėjo. Vaikui į Lietuvą nusiuntė pinigų ne „kaip nors prasisukit“, o su ramybe.
„Aš nesu turtinga. Tikrai ne. Bet jei dirbu daug, matau rezultatą. Lietuvoje dažnai dirbau daug ir vis tiek jaučiausi kalta, kad neužtenka“, – sako ji.
Būtent tai ji vadina laisve. Ne gyvenimą be darbo. Ne lengvas dienas. Ne gražias nuotraukas prie jūros. Laisvė jai yra galėjimas pačiai spręsti, ką daryti su savo pinigais, savo laiku, savo nuovargiu.
„Anksčiau atrodė, kad visada kažkam skolinga. Darbdaviui, kad priėmė. Artimiesiems, kad neišvažiuočiau. Vaikui, kad duodu nepakankamai. Sau – kad neišdrįstu. Dabar aš vis dar pavargstu, bet tas nuovargis bent jau mano“, – sako Rasa.
„Gerai, kad išvykau“ – sakinys, kuris nereiškia, kad Lietuva neberūpi
Kai Rasa socialiniuose tinkluose parašė, kad Anglijoje jaučiasi laisvesnė nei Lietuvoje, sulaukė visko. Vieni sveikino. Kiti piktinosi. Kažkas pakomentavo, kad „fabrike dirbti nėra kuo didžiuotis“. Kažkas parašė: „Tai ko negrįžti, jei taip pasiilgsti?“
Ji į tokius komentarus nebeatsako.
„Žmonės galvoja, kad jeigu sakai, jog gerai išvykai, vadinasi, spjauni ant Lietuvos. Ne. Aš myliu Lietuvą. Ten mano šeima, kalba, kapai, prisiminimai. Bet meilė šaliai neturi reikšti, kad turiu tyliai kentėti, jei man ten neišeina gyventi oriai“, – sako ji.
Ji nežino, ar Anglijoje liks visam laikui. Gal po metų pereis į kitą darbą. Gal susiras kursus. Gal grįš. Gal ne. Pirmą kartą ji leidžia sau nežinoti ir dėl to nesijausti blogai.
Svarbiausia, kad dabar ji turi pasirinkimą.
Rasos istorija nėra pasaka apie lengvą emigraciją. Joje nėra greito praturtėjimo, blizgaus gyvenimo ar stebuklingos sėkmės. Yra 12 valandų pamainos, šaltas fabrikas, pavargusios kojos, kambarys ne savo name ir ilgesys, kuris kartais užklumpa net prie konvejerio.
Bet yra ir kitas dalykas – ramybė, kai žinai, kad tavo darbas virsta realiu rezultatu. Kad gali susimokėti sąskaitas. Kad gali padėti vaikui. Kad gali atsikelti ryte ir nebebijoti kiekvieno netikėto mokėjimo.
„Aš išvykau ne ieškoti gražaus gyvenimo. Išvykau ieškoti gyvenimo, kuriame nebūčiau nuolat suspausta. Ir man pavyko bent tiek“, – sako Rasa.
Kartais laisvė atrodo visai ne taip, kaip ją įsivaizduojame. Kartais ji nekvepia kava miesto centre, neturi patogaus darbo grafiko ir neatrodo gražiai nuotraukose. Kartais ji stovi šaltame fabrike, su pirštinėmis ant rankų, po 12 valandų pamainos.
Ir vis tiek žmogus pirmą kartą per ilgą laiką jaučiasi ne įstrigęs, o pajudėjęs į priekį.
