Surströmmingas – vienas garsiausių ir kartu prieštaringiausių Švedijos patiekalų. Vieniems tai autentiškas šiaurietiškas delikatesas, kitiems – konservų skardinė, kurios geriau neatidaryti nei virtuvėje, nei šalia žmonių, kuriuos dar norite matyti savo gyvenime.
Šis fermentuotos silkės patiekalas išgarsėjo visame pasaulyje dėl itin stipraus kvapo. Internete netrūksta vaizdo įrašų, kuriuose žmonės bando pirmą kartą atidaryti skardinę ir vos ne bėga nuo jos kuo toliau. Tačiau Švedijoje surströmmingas nėra tik keistas iššūkis turistams. Tai ilgas tradicijas turintis maistas, dažniausiai valgomas tam tikru būdu ir tam tikroje kompanijoje.
Svarbiausia suprasti vieną dalyką: surströmmingas nėra paprasčiausiai supuvusi žuvis. Tai fermentuota silkė, o jos kvapas atsiranda dėl specifinio brandinimo proceso.
Kas yra surströmmingas
Surströmmingas gaminamas iš Baltijos jūros silkės, kuri pirmiausia pasūdoma, o vėliau paliekama fermentuotis. Fermentacija – tai procesas, kai mikroorganizmai keičia produkto skonį, kvapą ir tekstūrą.
Panašiu principu gaminami ir kiti stipraus skonio produktai: rauginti kopūstai, kimči, kai kurie sūriai ar sojų padažas. Skirtumas tas, kad surströmmingo kvapas yra kur kas aštresnis ir daugeliui neįprastas.
Žuvis laikoma sūryme, o vėliau brandinama skardinėse. Fermentacijos procesas gali tęstis ir po konservavimo, todėl skardinės kartais šiek tiek išsipučia. Būtent dėl to jas reikia atidarinėti labai atsargiai.
Kodėl surströmmingas taip stipriai kvepia
Stiprus kvapas atsiranda dėl fermentacijos metu susidarančių junginių. Tarp jų yra vandenilio sulfidas ir kitos medžiagos, kurios žmogaus nosiai gali priminti supuvusius kiaušinius, rūgštų sūrymą ar labai stipriai perrūgusią žuvį.
Dėl to surströmmingas dažnai vadinamas vienu kvapniausiai „puolančių“ patiekalų pasaulyje. Tačiau žinovai sako, kad kvapas ir skonis nėra tas pats. Pirmas įspūdis gali būti labai stiprus, bet tinkamai paruošta ir su priedais valgoma žuvis turi sūrų, intensyvų, fermentuotą skonį.
Didžiausia naujokų klaida – atidaryti skardinę patalpoje ir bandyti valgyti žuvį vieną, be tradicinių priedų.
Kodėl skardinę patariama atidaryti lauke
Surströmmingo skardinę geriausia atidaryti lauke. Taip daroma ne dėl perdėto atsargumo, o dėl labai praktiškos priežasties: viduje gali būti susikaupęs slėgis, o sūrymas atidarant gali ištrykšti.
Be to, kvapas patalpoje įsigeria greitai ir gali išlikti ilgai. Todėl virtuvėje, balkone be gero vėdinimo ar automobilyje tokio eksperimento geriau nedaryti.
Kai kurie žmonės skardinę atidaro įdėję ją į kibirą ar dubenį su vandeniu. Taip sumažėja sūrymo taškymosi rizika ir kvapas pasklinda ne taip staigiai. Tai ypač naudinga tiems, kurie surströmmingą ragauja pirmą kartą.
Ar surströmmingą reikia nuplauti
Taip, dažnai žuvis prieš patiekiant lengvai nuplaunama arba bent jau nuvarvinama nuo sūrymo. Tai padeda sumažinti itin aštrų kvapą ir sūrumą.
Po to žuvis paprastai paruošiama valgymui: pašalinama galva, oda, stuburas ir viduriai, paliekant filė. Kai kurie patyrę valgytojai turi savų tradicijų, bet naujokams geriausia pradėti nuo švelnesnio varianto – švarios filė ir daug priedų.
Svarbu suprasti, kad surströmmingas nėra patiekalas, kurį reikėtų valgyti tiesiai iš skardinės šaukštu. Taip jis gali pasirodyti daug aštresnis, sūresnis ir sunkiau priimtinas.
Kaip švedai valgo surströmmingą
Klasikinis būdas – valgyti surströmmingą su plona švediška duona, vadinama tunnbröd. Ji gali būti minkšta arba traški. Ant jos tepamas sviestas, dedamos virtos bulvės, svogūnai, kartais grietinė ar kiti priedai, o ant viršaus – nedidelis žuvies gabalėlis.
Taip gaunamas savotiškas sumuštinis arba vyniotinis. Bulvės ir duona sušvelnina sūrumą, svogūnai suteikia gaivumo, o grietinė ar sviestas padeda subalansuoti stiprų žuvies skonį.
Dažniausiai naudojami šie priedai:
- virtos bulvės;
- raudonieji arba paprasti svogūnai;
- sviestas;
- grietinė;
- plona duona arba paplotėlis;
- kartais pomidorai, krapai ar kiti žalumynai.
Taip valgomas surströmmingas tampa ne vien stipraus kvapo žuvimi, o viso patiekalo dalimi.
Kodėl švedai vis dar mėgsta šį patiekalą
Surströmmingas Švedijoje svarbus ne vien dėl skonio. Tai tradicija, susijusi su istorija, bendruomeniškumu ir sezoniniu valgymu. Daugeliui švedų tai yra ne kasdienis maistas, o proga susitikti, pabūti kartu ir prisiminti senus papročius.
Šis patiekalas atsirado iš praktinio poreikio išsaugoti žuvį. Kai druska buvo brangi arba jos trūko, žmonės ieškojo būdų, kaip žuvį paruošti taip, kad ji nesugestų. Fermentacija tapo vienu iš sprendimų.
Laikui bėgant iš būtinybės atsirado tradicija. Tai, kas svetimšaliui gali atrodyti kaip kulinarinis šokas, vietiniams gali būti vaikystės, šeimos ar regiono kultūros dalis.
Ar surströmmingas saugus valgyti
Tinkamai pagamintas ir laikytas surströmmingas laikomas valgomu produktu, tačiau su juo reikia elgtis atsakingai. Skardinė neturi būti pažeista, prakiurusi ar tekanti. Jei kyla įtarimų dėl produkto kokybės, jo valgyti nereikėtų.
Taip pat svarbu atsiminti, kad tai labai sūrus ir stipraus skonio produktas. Žmonėms, kurie turi sveikatos problemų, susijusių su druska, kraujospūdžiu ar jautriu virškinimu, reikėtų ragauti atsargiai arba pasitarti su gydytoju.
Naujokams geriausia pradėti nuo labai mažo gabalėlio ir valgyti jį su bulvėmis, duona bei kitais priedais.
Ko nereikėtų daryti pirmą kartą ragaujant
Pirmiausia – neatidarinėkite skardinės namuose, ypač mažoje virtuvėje. Kvapas gali ilgai laikytis ore, ant paviršių ir tekstilės.
Antra – nevalgykite žuvies tiesiai iš skardinės. Tai beveik garantuoja, kad patirtis bus per stipri ir nemaloni.
Trečia – nebandykite šio patiekalo kaip pokšto šalia žmonių, kurie nėra pasiruošę. Surströmmingas turi labai intensyvų kvapą, todėl geriau iš anksto susitarti, kur ir kaip jis bus ragaujamas.
Ketvirta – neignoruokite skardinės būklės. Jei ji atrodo įtartinai pažeista, stipriai teka arba produktas kelia abejonių, geriau nerizikuoti.
Kodėl surströmmingas tapo interneto legenda
Surströmmingas puikiai tinka interneto kultūrai: stipri reakcija, netikėtas kvapas, žmonių emocijos ir lengvai suprantamas „iššūkio“ formatas. Todėl pasaulyje jis dažnai pristatomas kaip keisčiausias ar dvokiausias maistas.
Tačiau toks vaizdas ne visai teisingas. Švedijoje surströmmingas paprastai nėra valgomas vien dėl šoko efekto. Jis valgomas tam tikru būdu, su konkrečiais priedais ir dažnai kaip socialinis ritualas.
Kitaip tariant, internetas parodo skardinės atidarymo dramą, bet ne visada parodo paties patiekalo kultūrinį kontekstą.
Ką verta prisiminti
Surströmmingas – tai fermentuota Baltijos silkė, garsėjanti itin stipriu kvapu. Ji nėra tiesiog supuvusi žuvis, nors jos aromatas daugeliui gali pasirodyti labai sunkiai pakeliamas.
Jei norite paragauti, darykite tai lauke, atsargiai atidarykite skardinę, žuvį nuvarvinkite ar lengvai nuplaukite, paruoškite filė ir valgykite su tradiciniais priedais: bulvėmis, svogūnais, sviestu, grietine ir plona duona.
Surströmmingas nėra patiekalas visiems. Tačiau tiems, kurie domisi maisto kultūra, tai įdomus priminimas, kad tai, kas vienoje šalyje atrodo kaip ekstremalus iššūkis, kitoje gali būti sena ir gerbiama tradicija.
