Skaičiai neatrodo dramatiški tik iš pirmo žvilgsnio. Dabar mokyklose dar matyti augimas, bet jį daugiausia palaiko ankstesnės gausesnės kartos ir atvykę vaikai iš užsienio. Ilgesnė prognozė rodo kitą kryptį: iki 2040 m. mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunuolių šalyje gali būti apie 102 tūkst. mažiau. Tai ne laikinas svyravimas, o būsimas mokyklų tinklo lūžis.
Dabartinis augimas gali klaidinti
Pastarųjų metų statistika dar neleidžia kalbėti apie tuštėjančias klases visur vienodai. Nacionalinės švietimo agentūros apžvalgoje nurodoma, kad per trejus metus bendrojo ugdymo mokinių skaičius padidėjo daugiau kaip 19 tūkst. – iki 364,3 tūkst. Tačiau tame pačiame paveiksle matyti ir būsimos problemos pradžia: ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo vaikų skaičius per tą patį laiką sumažėjo 6,7 tūkst. – iki 127,8 tūkst.
Tai reiškia, kad šiandien mokyklose dar mokosi gausesnės kartos, bet jaunesnių vaikų banga jau silpnesnė. Kitaip tariant, smūgis mokykloms ateis ne per vienus metus, o palaipsniui: pirmiausia darželiuose ir priešmokyklinėse grupėse, vėliau pradinėse klasėse, galiausiai progimnazijose ir gimnazijose.
Padėtį laikinai sušvelnina ir migracija. 2024 m. ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 19 tūkst. užsieniečių iš 83 šalių, daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos. Tai svarbus skaičius dabartinei sistemai, bet jis nepanaikina pagrindinės demografinės krypties – gimsta mažiau vaikų.
2040 m. prognozė: minus 102 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų
Valstybės kontrolės „Krištolinio rutulio prognozėse 2050“ pateikiamas vienas aiškiausių signalų švietimo sistemai. Dokumente nurodoma, kad dabar šalyje yra apie 377 tūkst. 7–19 metų vaikų ir jaunuolių, o 2024 m. veikė 915 bendrojo ugdymo mokyklų, kuriose mokėsi 348 tūkst. mokinių. Prognozuojama, kad 2033 m. šios amžiaus grupės vaikų ir jaunuolių bus 56 tūkst. mažiau, 2040 m. – 102 tūkst. mažiau, o 2050 m. liks apie 224 tūkst., tai yra maždaug 40 proc. mažiau nei 2025 m.
Tai nėra vien mokyklų buhalterijos klausimas. Jei vaikų mažėja taip smarkiai, keičiasi visa sistema: kiek reikės klasių, mokytojų, pastatų, valgyklų, pavėžėjimo maršrutų, neformaliojo ugdymo vietų, pagalbos specialistų. Kai kuriose savivaldybėse klausimas bus ne „ar uždaryti mokyklą“, o „kiek ilgai galima išlaikyti mokyklą, kurioje nebesusidaro pakankamas mokinių skaičius“.
Valstybės kontrolė tiesiai įvardija, kad nuosekliai mažėjant mokinių skaičiui teks sparčiau ir drastiškiau peržiūrėti mokyklų tinklą, ieškoti alternatyvių ugdymo formų ir spręsti, ką daryti su mokyklų pastatais – juos parduoti ar keisti paskirtį.
Kodėl vaikų mažės: problema prasideda dar iki mokyklos
Svarbiausia priežastis – gimstamumas ir mažėjantis būsimų mamų skaičius. Valstybės kontrolės duomenimis, 2023 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo nukritęs iki 1,18 vaiko vienai vaisingo amžiaus moteriai, o reikšmingo gyventojų augimo ateityje tikėtis sunku ne tik dėl mažo gimstamumo, bet ir dėl mažėjančio 15–49 metų moterų skaičiaus.
Valstybės duomenų agentūros prognozėse taip pat nurodoma, kad iki 2050 m. reprodukcinio amžiaus moterų gali būti 134,4 tūkst. mažiau nei 2025 m., o tai bus vienas veiksnių, lemsiančių gimimų mažėjimą.
Vilniaus universiteto demografų analizėje ši grandinė apibūdinama labai aiškiai: mažos šiandienos kūdikių kartos po kelerių metų ateis į darželius, vėliau – į mokyklas, o dar vėliau – į darbo rinką. Tai reiškia, kad mokyklų problema yra tik vienas ilgos demografinės grandinės etapas.
Didmiesčiai ir regionai pajus ne tą patį smūgį
Skaičius „102 tūkst. mažiau“ nereiškia, kad visos mokyklos tuštės vienodai. Didmiesčių ir jų žiedinių savivaldybių padėtis gali būti švelnesnė, nes vidinė migracija jau dabar palaiko jų demografinę gyvybę. VU analizėje pažymima, kad gyventojų srautai iš periferinių regionų į didžiuosius miestus ir aplinkines savivaldybes prisideda prie periferijos senėjimo, bet palaiko didmiesčių demografinę būklę.
Todėl dalyje miestų mokyklų problema gali būti net priešinga: vietų trūkumas, perpildytos klasės, poreikis statyti priestatus. Tačiau mažesnėse savivaldybėse ir kaimiškose vietovėse mokinių mažėjimas reikš daug sunkesnius sprendimus. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, per trejus metus ikimokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo įstaigų sumažėjo 84, daugiausia kaimuose, nors kartu atidaryta 25 naujos nevalstybinės įstaigos.
Tai rodo, kad mokyklų tinklas jau traukiasi, tik būsima demografinė banga gali šį procesą paspartinti.
Mažiau mokinių gali būti ir galimybė – bet tik jei sistema pasiruoš
Yra ir kita pusė. Mažesnis mokinių skaičius teoriškai leidžia kiekvienam vaikui skirti daugiau dėmesio, mažinti klasių dydį, stiprinti individualizuotą ugdymą, pagalbą mokiniams, nuotolinio ar hibridinio mokymo kokybę. Valstybės kontrolė taip pat pažymi, kad mažėjant mokinių skaičiui atsirastų galimybė daugiau dėmesio skirti kiekvienam mokiniui, o skaitmenizacija ir nuotolinis ugdymas taps svarbiu veiksniu.
Tačiau ši galimybė neatsiras savaime. Jei mokinių mažėjimas bus sutiktas tik pastatų uždarymu ir klasių jungimu, tai virs ne kokybės šuoliu, o dar vienu regionų silpnėjimo etapu. Kad mažesnės kartos gautų geresnį ugdymą, reikia iš anksto planuoti mokytojų poreikį, pavėžėjimą, skaitmeninę infrastruktūrą, pagalbos specialistus ir mokyklų vaidmenį bendruomenėje.
Čia ypač svarbus mokytojų klausimas. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024–2025 mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 27,2 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų, o daugiau kaip 74 proc. jų darbo stažas siekė 15 metų ir daugiau. Agentūra įspėja, kad didžiausia rizika yra pedagogų senėjimas, jei mokyklų nepapildys daugiau jaunų specialistų.
Ką ši prognozė reiškia tėvams ir savivaldybėms
Tėvams tai reiškia, kad mokyklos pasirinkimas ateityje gali vis labiau priklausyti nuo gyvenamosios vietos. Didžiuosiuose miestuose gali tekti konkuruoti dėl vietų stipriose mokyklose, o mažesnėse vietovėse – susidurti su mokyklų jungimu, ilgesniu vaikų pavėžėjimu ar ugdymo formų keitimu.
Savivaldybėms tai reiškia, kad laukti 2035-ųjų nebėra prabangos. Jeigu prognozės teisingos, mokyklų pastatų, mokytojų, pavėžėjimo ir klasių komplektavimo klausimai turi būti sprendžiami dabar. Blogiausias scenarijus būtų reaguoti tik tada, kai klasės jau pustuštės, mokytojų trūksta, o pastatų išlaikymas suvalgo pinigus, kuriuos būtų galima skirti ugdymo kokybei.
Valstybei tai reiškia dar daugiau: švietimo sistema tampa demografijos veidrodžiu. Jei gimsta mažiau vaikų, jei jaunos šeimos atideda sprendimą turėti vaikų, jei regionai tuštėja, mokykla tą pajunta pirmoji.
Esminė išvada
Prognozė iki 2040 m. nėra vien niūrus skaičius apie mažiau mokinių. Tai įspėjimas, kad dabartinis mokyklų tinklas buvo sukurtas kitai demografinei realybei. Jei vaikų ir jaunuolių iki 2040 m. bus apie 102 tūkst. mažiau, vien kosmetinių pataisymų neužteks.
Klausimas nebe tas, ar mokyklų tinklas keisis. Jis jau keičiasi. Tikrasis klausimas – ar pokytis bus planuojamas taip, kad vaikai gautų geresnį ugdymą, ar jis vyks chaotiškai, kai savivaldybės bus priverstos gesinti jau įsisenėjusias problemas.
Demografija nėra greita audra. Ji labiau primena lėtai kylantį vandenį: iš pradžių atrodo, kad dar galima palaukti, bet kai jis pasiekia slenkstį, sprendimams lieka per mažai laiko.
