Kai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, daug kas tikėjosi klasikinio krizės vaizdo – pilnų vežimėlių, tuštėjančių lentynų ir masiškai kaupiamų maisto atsargų. Tačiau Baltijos šalių duomenys parodė kitą reakciją: žmonėms pirmiausia rūpėjo ne sandėliukas, o galimybė judėti – degalai automobilyje ir grynieji pinigai kišenėje.
Pirmas impulsas buvo ne kaupti, o išlaikyti galimybę išvykti
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėjai dr. Aleksandr Christenko, prof. dr. Dalius Misiūnas, prof. dr. Viltė Auruškevičienė, dr. Eimantė Survilaitė, dr. Justina Šidlauskienė ir ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis analizavo kasdienius atsiskaitymų kortelėmis, grynųjų pinigų išėmimo ir kitus duomenis Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje.
Jų išvada griauna paprastą įsivaizdavimą, kad prasidėjus karui gyventojai pirmiausia bėga į prekybos centrus pirkti ilgai negendančių produktų. Tyrimo duomenimis, karo pradžioje išlaidos degalams Baltijos šalyse išaugo apie 30 proc., o grynųjų pinigų išėmimas šoktelėjo net 40–60 proc.
Tuo metu reikšmingo bendrų išlaidų augimo prekybos centruose nefiksuota. Kitaip tariant, makro lygmeniu nepasimatė vadinamojo „tuščių lentynų“ efekto.
Tai nereiškia, kad niekas nepirko kruopų, makaronų ar higienos priemonių. Tyrėjai neatmeta, kad dalis gyventojų atsargas kaupė. Tačiau tokie pirkiniai paprastai yra santykinai pigūs, todėl bendroje išlaidų statistikoje jų poveikis gali būti beveik nematomas.
Esminis skirtumas – kryptis. Maisto atsargos reiškia pasiruošimą likti vietoje. Degalai ir grynieji reiškia norą išlaikyti pasirinkimą: galėti išvažiuoti, sumokėti, veikti net tada, jei sutriktų įprastos sistemos.
Kodėl grynieji ir pilnas bakas tapo saugumo simboliu
A. Christenko pastebi, kad klasikinė ekonominė logika netikrumo akivaizdoje leistų tikėtis maisto atsargų kaupimo. Vis dėlto aukšto dažnio duomenys parodė kitokį paveikslą – pirmoji reakcija buvo susijusi ne su išgyvenimu vietoje, o su mobilumu.
Tai labai žmogiška krizės logika. Kai neaišku, kaip arti grėsmė, ar veiks mokėjimai, ar bus galima išsiimti pinigų, ar prireiks išvažiuoti, žmogus pirmiausia nori sumažinti priklausomybę nuo sistemų. Kortelė patogi kasdienybėje, bet karo žinios keičia suvokimą: grynieji atrodo kaip atsarginis planas. Tuščias kuro bakas tampa ne nepatogumu, o pažeidžiamumu.
Ši reakcija Baltijos šalims ypač suprantama. Lietuva, Latvija ir Estija karo Ukrainoje pradžią stebėjo ne kaip tolimą geopolitinį įvykį, o kaip grėsmę regione. Todėl gyventojų elgsenoje atsirado ne tiek masinis vartojimo šuolis, kiek bandymas susigrąžinti kontrolės jausmą.
Krizės pradžioje žmonės pirko ne tiek daiktus, kiek galimybę turėti pasirinkimą. Būtent todėl degalai ir grynieji tapo svarbiausiais pirmaisiais pirkiniais.
Šokas truko trumpiau, nei galima buvo tikėtis
Kitas svarbus tyrimo rezultatas – pradinė reakcija buvo trumpalaikė. Praėjus kelioms savaitėms po karo pradžios, vartojimo struktūra pradėjo keistis. Pirmiausia ėmė augti išlaidos restoranams, vėliau – ir prabangos prekėms.
N. Mačiulio teigimu, visose Baltijos šalyse gyventojų reakcija buvo panaši – dominavo likvidumo ir saugumo poreikis. Vis dėlto pirmąją savaitę po karo pradžios grynųjų pinigų paklausos šuolis Lietuvoje buvo didesnis nei Estijoje ar Latvijoje. Tačiau jau po dviejų savaičių finansinė elgsena grįžo į įprastas vėžes, o ilgalaikių pasekmių gyventojų taupymo normai ar investiciniams sprendimams nebuvo.
Tai rodo, kad visuomenė patyrė stiprų, bet ne ilgalaikį elgsenos lūžį. Pirmomis dienomis žmonės reagavo į neapibrėžtumą, o vėliau, matydami, kad pagrindinės sistemos veikia, grįžo prie įprastesnių sprendimų.
D. Misiūno vertinimu, tokie rezultatai leidžia kitaip žiūrėti į krizinę elgseną. Gyventojai nebūtinai automatiškai pereina į atsargų kaupimo režimą. Daug priklauso nuo to, kiek jie pasitiki situacijos stabilumu, valstybės institucijomis, finansų sistema, ryšiu ir tiekimu.
Jeigu pasitikėjimas išlieka, pirminis šokas paprastai greitai nuslūgsta. Jei pasitikėjimas dingsta, laikini pokyčiai gali virsti ilgalaikiais.
Pamoka institucijoms: vien atsargų planų neužtenka
Tyrimas parodo svarbią detalę krizių valdymui: gyventojų reakcija realioje situacijoje gali skirtis nuo to, kas numatoma teoriniuose scenarijuose. Todėl pasirengimas negali apsiriboti tik maisto atsargomis, tiekimo grandinėmis ar rekomendacijomis, ką turėti namuose.
V. Auruškevičienė pabrėžia, kad krizės pradžioje žmonių elgseną lemia neapibrėžtumas, o sprendimai dažnai būna spontaniški ir nebūtinai racionalūs. Užtenka abejonių, ar veiks mokėjimai, ryšys, bankomatai, ar bus galima išvažiuoti – ir elgsena keičiasi iš karto.
Todėl valstybės pasirengimui svarbu ne tik fizinės atsargos, bet ir patikimos sistemos: mokėjimai, grynųjų prieinamumas, ryšys, aiški informacija, greita komunikacija. Jei visuomenė mato, kad šios grandys veikia, panikos elgsena netrunka ilgai.
Ilgalaikė pamoka taip pat susijusi su finansiniu ir skaitmeniniu raštingumu. Kuo geriau žmonės supranta, kaip veikia mokėjimai, kokios yra alternatyvos, ką realiai reiškia pasirengimas krizei, tuo mažesnė spontaniškų ir nepamatuotų sprendimų rizika.
Baltijos šalių reakcija karo pradžioje parodė ne tuščias lentynas, o kitą baimės formą – norą nebūti įstrigusiam. Pilnas bakas ir grynieji piniginėje daugeliui tapo pirmuoju atsaku į klausimą, ką daryti, kai aplinkybės staiga tampa nenuspėjamos.
