Daugiau pinigų ne visada reiškia daugiau saugumo. Platonui priskiriama mintis tai paaiškina labai tiksliai: skurdas prasideda ne tada, kai sumažėja turtas, o tada, kai išauga troškimai. Žmogus gali uždirbti daugiau, pirkti daugiau ir vis tiek jaustis taip, lyg jam nuolat kažko trūktų.
Ši idėja šiandien skamba net aštriau nei senovėje. Atlyginimai gali augti, technologijos gali lengvinti buitį, pasirinkimas parduotuvėse gali būti milžiniškas, tačiau daugybė žmonių vis tiek jaučiasi finansiškai įsitempę. Ne todėl, kad visi gyvena vienodai blogai, o todėl, kad lūkesčiai dažnai plečiasi greičiau nei galimybės.
Platono mintis nebuvo vien apie piniginę. Ji buvo apie vidinę žmogaus būseną – apie atotrūkį tarp to, ką turi, ir to, ko, jo manymu, jam dar būtinai reikia.
Tikrasis trūkumas atsiranda tada, kai norai neturi ribos
Platonas pastebėjo labai paprastą, bet nepatogų dalyką: žmogaus norai savaime nesustoja. Patenkinus vieną poreikį, greitai atsiranda kitas. Nusipirkus geresnį daiktą, naujas standartas tampa įprastas. Tai, kas vakar atrodė prabanga, šiandien ima atrodyti kaip minimumas.
Būtent čia gimsta nuolatinis nepakankamumo jausmas. Žmogus nebūtinai objektyviai skursta, bet viduje jaučiasi skurdus, nes jo troškimų sąrašas ilgėja greičiau nei pajamos.
Šią būseną galima pamatyti kasdienybėje. Žmogus gauna didesnį atlyginimą, bet kartu renkasi brangesnį būstą, automobilį, atostogas, telefoną, restoranus ar kitus įpročius. Pajamos pakilo, bet laisvės nepadaugėjo, nes išlaidos ir lūkesčiai pakilo kartu.
Todėl Platonui turtas nebuvo tik sąskaitos likutis. Turtingas yra ne tas, kuris turi daugiausia, o tas, kurio norai neperauga jo gyvenimo. Kai žmogus nesugeba nubrėžti ribos, net didesni pinigai nebeuždaro vidinio trūkumo.
Šiuolaikinis pasaulis Platono mintį tik sustiprino
Šiandien norų augimas tapo ne atsitiktinumu, o kasdienės aplinkos dalimi. Reklamos, socialiniai tinklai, palyginimai su kitais ir nuolatinis naujų produktų srautas žmogui primena, kad jis galėtų turėti daugiau, atrodyti geriau, gyventi patogiau, ilsėtis prabangiau.
Dėl to pasitenkinimas greitai trumpėja. Naujas pirkinys kurį laiką džiugina, bet netrukus tampa įprastas. Tada reikia naujo stimulo. Psichologijoje tai vadinama hedoninio bėgimo takelio efektu: žmogus juda, siekia, perka, uždirba, bet vidinis pasitenkinimo lygis po kurio laiko grįžta beveik į ankstesnę vietą.
Tai paaiškina, kodėl pajamų augimas ne visada išsprendžia finansinį nerimą. Jei kartu auga ir gyvenimo būdo reikalavimai, žmogus gali nuolat jaustis spaudžiamas. Jis nebeturi mažai – jis tiesiog nori daugiau, nei gali ramiai panešti.
Platonas tokį mechanizmą būtų pavadinęs sielos netvarka. Kai protas nevaldo norų, norai pradeda valdyti žmogų. Tada pinigai nebe tampa priemone gyventi geriau, o virsta nesibaigiančių poreikių aptarnavimo sistema.
Išeitis nėra skurdas ar griežtas atsisakymas
Svarbu tai, kad Platono mintis nereiškia raginimo visko atsisakyti, gyventi be patogumų ar laikyti pinigus blogiu. Problema nėra pats noras gyventi geriau. Problema prasideda tada, kai žmogus nebeskiria, kas jam iš tikrųjų reikalinga, o kas tik trumpam pakelia statuso, prestižo ar palyginimo jausmą.
Platonas troškimus skyrė į būtinus ir nebūtinus. Būtini susiję su gyvenimu, sveikata, saugumu, orumu. Nebūtini – su prabanga, statusu ir begaliniu noru turėti daugiau vien todėl, kad daugiau atrodo geriau.
Todėl tikroji išeitis yra ne aklas taupymas, o vidinių ribų susigrąžinimas. Reikia mokėti sau atsakyti: ar man to tikrai reikia, ar tik noriu trumpam pasijusti geriau? Ar šis pirkinys sprendžia problemą, ar tik sukuria naują standartą, kurį vėliau bus sunku išlaikyti?
Žmogus tampa finansiškai laisvesnis ne vien tada, kai uždirba daugiau, bet tada, kai jo norai nustoja ryti visą augimą. Tai ir yra Platono minties stiprumas: skurdas gali būti ne tik piniginėje, bet ir prote, kuris niekada nepasako „pakanka“.
Šiuolaikiniam žmogui ši idėja ypač praktiška. Norint gyventi ramiau, neužtenka vien didinti pajamas. Reikia išmokti stabdyti troškimus, kurie apsimeta būtinybėmis. Nes jei kiekvienas naujas noras iškart tampa „reikia“, net didelis turtas ilgainiui gali atrodyti per mažas.
