Vien tik pinigai

Kodėl kai kurie žmonės visur mato tik blogį ir pinigus: problema dažnai ne pasaulyje, o jų vidiniame saugumo jausme

8 min. skaitymo

Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės gyvena taip, lyg visas pasaulis būtų prieš juos: visi apgaudinėja, visi siekia naudos, viskas blogai, o pinigai tampa vieninteliu matu. Aš ilgai galvojau, kad tai tiesiog „sunkus charakteris“. Bet dažnai už tokio negatyvo slepiasi ne piktumas, o vidinis nesaugumas, baimė prarasti kontrolę ir nesugebėjimas matyti platesnio vaizdo.

Žmogus, kuris bijo, dažnai atrodo piktas

Neigiamai nusiteikęs žmogus nebūtinai yra blogas žmogus. Kartais jis tiesiog labai pavargęs, nusivylęs arba gyvenime ne kartą nudegęs. Kai žmogus ilgai jaučia, kad jam trūksta saugumo, jis pradeda žiūrėti į pasaulį kaip į grėsmę.

  • Tada viskas filtruojama per vieną klausimą: „Kas čia mane apgaus?“
  • Jeigu kažkas pasiūlo pagalbą – įtartina.
  • Jeigu kažkam sekasi – turbūt nesąžiningai.
  • Jeigu kitas džiaugiasi – turbūt apsimeta.
  • Jeigu kalbama apie svajones – „nesąmonė, svarbiausia pinigai“.

Toks žmogus gali atrodyti grubus, kandus ar net ciniškas. Bet viduje dažnai veikia sena baimė: jei nebūsiu kietas, mane suvalgys. Jei nežiūrėsiu tik naudos, liksiu kvailio vietoje. Jei patikėsiu gerumu, mane apgaus.

Negatyvas tampa šarvais. Tik problema ta, kad su šarvais sunku ne tik apsiginti, bet ir normaliai gyventi.

Kodėl pinigai kai kuriems tampa vieninteliu gyvenimo matu

Pinigai patys savaime nėra blogis. Jie suteikia saugumo, pasirinkimo laisvės, galimybę pasirūpinti savimi ir artimaisiais. Problema prasideda tada, kai žmogus ima matuoti pinigais viską: draugystę, pagarbą, meilę, protingumą, net žmogaus vertę.

Dažnai taip nutinka tiems, kurie kažkada patyrė trūkumą. Jei vaikystėje ar jaunystėje pinigų nuolat stigo, žmogus gali užaugti su jausmu, kad be jų jis nieko vertas. Tada net ir pagerėjus finansinei padėčiai vidinis skurdas niekur nedingsta. Jis tik keičia formą.

Toks žmogus gali uždirbti daugiau, bet vis tiek jaustis nesaugus. Jis gali turėti santaupų, bet vis tiek panikuoti dėl kiekvieno euro. Jis gali smerkti kitus už „nepraktiškus“ pasirinkimus, nes pats neleidžia sau gyventi plačiau.

Todėl pinigai tampa ne priemone, o religija. Viskas vertinama pagal naudą: ar apsimoka, ar duos pelno, ar padidins statusą, ar padės atrodyti geriau už kitus.

Bet gyvenimas taip neveikia. Žmogus, kuris mato tik pinigus, dažnai praranda gebėjimą atpažinti kitus svarbius dalykus: ramybę, sveikatą, pasitikėjimą, artumą, reputaciją, laiką, prasmę. O tai yra dalykai, kurių neįmanoma nusipirkti tada, kai jų jau nebelieka.

Kodėl jie nesupranta, kaip veikia pasaulis

Man atrodo, kad dalis žmonių nesupranta pasaulio ne todėl, kad būtų kvaili. Jie tiesiog žiūri į jį per labai siaurą langą.

Jeigu žmogus įpratęs manyti, kad visi vadovaujasi tik savanaudiškumu, jis nepastebi bendradarbiavimo. Jeigu mano, kad viską lemia tik pinigai, jis nemato pasitikėjimo reikšmės. Jeigu tiki, kad „laimi tik nagli“, jis nesupranta ilgalaikės reputacijos vertės.

Pasaulis iš tikrųjų veikia daug sudėtingiau. Taip, pinigai svarbūs. Taip, yra neteisybės, konkurencijos, apgavysčių ir žmonių, kurie naudojasi kitais. Bet kartu pasaulis laikosi ir ant kitų dalykų: susitarimų, pasitikėjimo, įgūdžių, kantrybės, gebėjimo bendrauti, mokytis, keistis, pripažinti klaidas.

Žmogus, kuris nuolat neigia viską, ko nesupranta, pats save uždaro mažame kambaryje. Jis gali turėti stiprią nuomonę, bet silpną gebėjimą mokytis. Jis gali daug kritikuoti, bet mažai kurti. Jis gali viską aiškinti „realybe“, nors iš tiesų kalba tik apie savo nusivylimą.

Cinizmas dažnai apsimeta išmintimi, bet tai nėra tas pats. Išmintingas žmogus mato rizikas, bet nepraranda gebėjimo matyti galimybių. Ciniškas žmogus mato tik rizikas ir vadina tai protu.

Negatyvumas
Negatyvumas

Kaip toks negatyvas veikia aplinkinius

Būti šalia nuolat negatyvaus žmogaus yra sunku. Iš pradžių bandai aiškinti, raminti, rodyti kitą pusę. Vėliau pavargsti. Nes kiekviena gera naujiena jam turi trūkumą, kiekvienas planas – pavojų, kiekvienas žmogus – paslėptą motyvą.

Tokie žmonės dažnai patys nesupranta, kaip stipriai sekina aplinkinius. Jie mano, kad „tiesiog sako tiesą“. Bet tiesa be jautrumo tampa ne išmintimi, o smūgiu. Nuolatinė kritika nėra sąžiningumas. Tai emocinis triukšmas, kuriame kitiems darosi sunku kvėpuoti.

Ypač pavojinga, kai toks žmogus ima formuoti šeimos ar darbo atmosferą. Tada visi pradeda bijoti svajoti, siūlyti idėjas, rizikuoti, net džiaugtis. Nes žino: bus pašiepta, sumenkinta arba paversta į „o kiek iš to uždirbsi?“

Ilgainiui toks negatyvas ne tik gadina santykius. Jis stabdo augimą. Žmonės šalia tokio žmogaus pradeda mažiau kalbėti, mažiau dalintis ir mažiau tikėti savimi.

Ką daryti, jei toks žmogus yra šalia

Pirmiausia svarbu nustoti bandyti jį išgelbėti vien savo kantrybe. Jeigu žmogus nenori matyti savo elgesio, jūs jo nepakeisite vien argumentais. Kuo daugiau įrodinėsite, tuo labiau jis gali priešintis.

Man padeda trys dalykai.

Pirmas – nepriimti jo pasaulio vaizdo kaip tiesos. Jei žmogus sako, kad visi žmonės savanaudžiai, tai yra jo patirtis arba įsitikinimas, bet ne galutinis pasaulio aprašymas.

Antras – neatsiskaitinėti už savo viltį. Jums nereikia teisintis, kad norite kurti, mokytis, keisti darbą, pradėti projektą, keliauti ar gyventi ne vien dėl pinigų. Kitas žmogus gali nesuprasti jūsų pasirinkimų, bet tai nereiškia, kad jie neteisingi.

Trečias – brėžti ribas. Galima pasakyti: „Aš suprantu, kad tu matai rizikas, bet nenoriu šiuo metu visko aptarinėti tik neigiamai.“ Arba: „Man svarbu apie tai kalbėti ramiai, be menkinimo.“ Tai nėra grubumas. Tai pagarba sau.

Kartais ryšį galima išsaugoti, jei žmogus bent šiek tiek girdi. Bet jei jis nuolat žemina, manipuliuoja, tyčiojasi ar viską verčia kaltės jausmu, verta saugoti savo emocinę erdvę rimčiau.

O jeigu tas žmogus esu aš?

Šitas klausimas nemalonus, bet labai vertingas. Nes visi kartais tampame negatyvūs. Visi kartais per daug galvojame apie pinigus. Visi kartais nematome platesnio vaizdo.

Skirtumas tas, ar sugebame save pastebėti.

Jei dažnai pagaunu save galvojant, kad visi aplink kvaili, visi blogi, viskas beprasmiška, o pasaulis tik ima ir nieko neduoda, sustoju. Ne tam, kad save nuteisčiau. Tam, kad paklausčiau: kas manyje dabar kalba – patirtis, baimė, nuovargis, pavydas, nesaugumas?

Dažnai po negatyvu slepiasi labai paprasti dalykai: neišsimiegojimas, finansinė įtampa, vienatvė, per mažai prasmės, per daug lyginimosi, senas nusivylimas. Kai to nepastebime, pradedame manyti, kad problema yra visas pasaulis.

Bet pasaulis nėra nei visiškai geras, nei visiškai blogas. Jis sudėtingas. O brandus žmogus mokosi tą sudėtingumą atlaikyti: matyti rizikas, bet nekurti iš jų kalėjimo; siekti pinigų, bet neparduoti dėl jų viso gyvenimo; saugotis apgavysčių, bet neuždaryti širdies nuo visų.

Negatyvus žmogus dažnai nori saugumo, tik pasirenka būdą, kuris galiausiai atima ramybę. Todėl svarbiausias pokytis prasideda ne tada, kai jis uždirba daugiau ar įrodo savo teisumą, o tada, kai pagaliau supranta: gyvenimas nėra vien kova dėl pinigų. Tai ir gebėjimas pasitikėti, mokytis, kurti, keistis ir matyti daugiau nei savo baimę.

Įvertinkite šį straipsnį:

😡  
😕  
😐  
🙂  
😍  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti šiuo straipsniu
Komentarų: 0