Kamuolinis žaibas ilgai skambėjo kaip kaimo legenda: šviečiantis kamuolys pralekia pro langą, pakimba kambaryje, paskleidžia degėsių kvapą ir dingsta arba sprogsta. Tačiau liudininkų pasakojimų, archyvinių duomenų ir naujesnių eksperimentų daugėja. Šis reiškinys vis dar neturi vieno galutinio paaiškinimo, bet mokslas jo jau nelaiko vien prasimanymu.
Paslaptis slypi ne tik tame, kad kamuolinis žaibas pasirodo retai. Jis elgiasi neįprastai: gali judėti prieš vėją, patekti į patalpas per plyšius, kurį laiką kabėti ore, o tada išnykti be pėdsako arba sprogti. Dėl to šis reiškinys atsidūrė keistoje zonoje tarp fizikos, pavojingų liudininkų patirčių ir iki šiol neatsakytų klausimų.
Nuo vaikystės siaubo istorijų iki tūkstančių liudininkų pasakojimų
Sovietmečiu kamuolinis žaibas daugeliui buvo viena iš tų istorijų, kurių klausomasi su nerimu: ugninis kamuolys neva gali įskrieti į kambarį, praeiti pro stiklą ar plyšį ir sprogti. Skambėjo kaip mitas, tačiau archyvuose sukaupta daug daugiau pasakojimų, nei būtų galima tikėtis iš paprastos legendos.
Sovietiniuose šaltiniuose minima daugiau kaip 10 tūkstančių kamuolinio žaibo stebėjimo atvejų. Prie to prisidėjo ir didelis mokslininkų susidomėjimas. Aštuntajame dešimtmetyje fizikas Igoris Stachanovas žurnale „Žinios yra galia“ paskelbė liudininkams skirtą anketą ir sulaukė apie 1500 išsamių laiškų.
Šie pasakojimai buvo labai skirtingi: nuo kaimo gyventojų prisiminimų iki inžinierių, kariškių ar technikų aprašymų. Tačiau daugelį jų vienijo tos pačios detalės: ryški šviesa, trumpas objekto gyvavimas, sieros arba degusio metalo kvapas, kartais – staigus sprogimas ir suodžiai.
Viena šiurpiausių istorijų siejama su 1978 metų rugpjūčio 17-osios naktimi Elbruso regione. Maždaug keturių tūkstančių metrų aukštyje alpinistų grupė nakvojo palapinėje, kai tamsoje pasirodė šviečianti, teniso kamuoliuko dydžio sfera.
Pagal alpinisto Vladimiro Kavunenkos prisiminimus, kamuolys tarsi „nėrė į miegmaišius“. Žmonės patyrė stiprius nudegimus, vienas alpinistas žuvo. Dar labiau glumino tai, kad sfera esą nereagavo į metalinius daiktus ar radiją, bet judėjo žmonių link. Tokios istorijos ir maitino baimę, kad kamuolinis žaibas nėra paprastas šviesos efektas.
Archyvuose taip pat minimi atvejai kaimuose, kai žmonės bandydavo šviečiantį kamuolį užgesinti rankomis. Kartais, pasak pasakojimų, tai baigdavosi be rimtų pasekmių, tačiau dažniau minimi nudegimai, gaisrai ar sprogimai. Todėl kamuolinio žaibo istorijose iki šiol susipina du dalykai: mokslinis smalsumas ir labai reali žmogaus baimė.
Kodėl fizikai iki šiol nesutaria, kas tai yra
Pagrindinė problema ta, kad kamuolinis žaibas pasirodo retai, trumpai ir nenuspėjamai. Jo neįmanoma tiesiog „užsisakyti“ laboratorijai ar lauke pastatyti prietaisų tiksliai ten, kur jis pasirodys. Todėl fizikai iki šiol neturi vienos teorijos, kuri paaiškintų visus stebimus atvejus.
Viena senesnių hipotezių siejama su Nobelio premijos laureatu Piotru Kapica. Jis manė, kad kamuolinis žaibas gali atsirasti dėl elektromagnetinių bangų rezonanso. Paprasčiau tariant, atmosferoje susidaro tam tikros „stovinčios bangos“, kurios gali išlaikyti plazmą sferos pavidalu.
Ši idėja įdomi, bet ją sunku patikrinti gamtoje. Reikia ne tik paties reiškinio, bet ir tiksliai veikiančių matavimo prietaisų tuo metu, kai jis atsiranda. O kamuolinis žaibas nėra paklusnus laboratorinis objektas.
Kita teorijų grupė kalba apie plazmos darinius. Pagal vieną aiškinimą, paprastas žaibas trenkia į žemę, išgarina dirvožemio daleles, o aplink perkaitintą orą susiformuoja plonas oksidų apvalkalas. Tarsi mažytis švytintis „katilas“, kurio viduje laikosi energija. Toks objektas gali kurį laiką šviesti, judėti ir tik po kelių sekundžių ar minučių išnykti.
Yra ir kitų versijų. Kai kurie mokslininkai kamuolinį žaibą sieja su mikrobangų spinduliuote, kurią gali sukurti žaibo išlydžiai. Kiti spėja, kad kamuolio viduje vyksta cheminės reakcijos tarp vandenilio ir deguonies. Dar egzotiškesnės hipotezės remiasi kvantinės fizikos idėjomis ir kalba apie ypatingas elektronų sankaupas.
Visos šios teorijos bando atsakyti į tą patį klausimą: kaip švytinti energijos sankaupa gali išlikti ore pakankamai ilgai, kad ją matytų žmonės, ir kodėl ji kartais elgiasi taip, lyg būtų materialus objektas.
Nauji vaizdo įrašai ir laboratorijos priartino reiškinį prie mokslo
Ilgą laiką kamuolinio žaibo istorijos rėmėsi beveik vien liudininkų žodžiais. Tai buvo silpnoji vieta: net nuoširdus žmogus gali suklysti, išsigąsti, neteisingai įvertinti atstumą, dydį ar judėjimą. Tačiau XXI amžiuje situacija pasikeitė – vis daugiau žmonių turi kameras kišenėje.
Vienu iš svarbesnių atvejų laikomas 2015 metų įvykis Maskvos Mitino rajone. Trys žmonės, buvę kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito, išmaniaisiais telefonais nufilmavo baltą objektą, kuris judėjo prieš vėją. Mokslininkai sinchronizavo įrašus ir padarė išvadą, kad tai galėjo būti įkrautas materialus objektas.
Tai buvo svarbu ne todėl, kad vienas vaizdo įrašas viską įrodė, o todėl, kad reiškinys buvo užfiksuotas iš kelių skirtingų vietų. Tokiu atveju lengviau atmesti paprastus paaiškinimus – pavyzdžiui, optinę apgaulę ar vieno stebėtojo klaidą.
Pastaraisiais metais mokslininkai bando ne tik rinkti liudininkų duomenis, bet ir kurti panašius darinius laboratorijose. 2024–2025 metais Maskvos valstybinio universiteto fizikai, vadovaujami Vladimiro Byčkovo, pasiūlė vadinamąjį „karšto oro baliono“ modelį. Pagal jį žaibas išgarina dirvožemį, garai įstringa ploname, vos kelių mikronų storio oksidų apvalkale, ir susidaro švytintis rutulys.
Eksperimentai parodė, kad tokie dariniai gali išgyventi iki maždaug dviejų su puse minutės. Tai svarbu, nes toks laikas atitinka kai kuriuos liudininkų pasakojimus apie kamuolinio žaibo trukmę.
Kiti tyrėjai renkasi kitus kelius. Novosibirske tiriami vadinamieji „dūmų kamuoliai“ – plazmoidai su vandeniline struktūra. Naudojant itin greitas kameras galima matyti, kaip iš švytinčių srautų formuojasi keliolikos centimetrų skersmens sferos. Gatčinoje ilgus metus tyrinėjamas vadinamasis „Gatčinos išlydis“ – dirbtiniai plazmoidai, savo išvaizda primenantys natūralius kamuolinius žaibus.
Visa tai dar nereiškia, kad paslaptis išspręsta. Tačiau tyrimai rodo, kad mokslas jau turi realių modelių, galinčių atkartoti bent dalį keisto reiškinio savybių.
Ką daryti pamačius kamuolinį žaibą
Kamuolinis žaibas išlieka retas, tačiau galimų susidūrimų aprašymai leidžia suformuluoti vieną labai aiškią taisyklę: jo nereikia liesti, vyti, gesinti ar bandyti fotografuoti iš arti.
Pasakojimuose yra atvejų, kai žmonės esą sudaužė šviečiantį kamuolį rankomis ir nenukentėjo, tačiau tai greičiau išimtys, o ne pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti. Daug daugiau istorijų baigiasi nudegimais, sprogimu ar gaisru.
Jei toks objektas pasirodytų patalpoje ar netoli žmogaus, saugiausia būtų nepanikuoti ir nedaryti staigių judesių. Ekspertai pataria išlikti vietoje, nesiartinti, neliesti ir palaukti. Dažnai aprašoma, kad kamuolinis žaibas po kurio laiko pats išnyksta arba pasišalina.
Aktyvumo pikas siejamas su vasara, ypač birželio–rugpjūčio mėnesiais, kai dažnesnės perkūnijos. Dažniau minimos vietos prie elektros linijų, pastočių, metalinių konstrukcijų, taip pat regionai, kuriuose stiprios audros nėra retenybė.
Kamuolinio žaibo tyrimai svarbūs ne tik dėl saugumo. Jie gali padėti suprasti, kaip plazma kurį laiką išlaiko formą ir energiją be išorinių magnetinių laukų. Jei šią savybę kada nors pavyktų tiksliai paaiškinti ir valdyti, tai galėtų būti naudinga kuriant naujas technologijas – nuo plazminių variklių iki naujų energijos sistemų.
Tačiau kol kas kamuolinis žaibas lieka reiškiniu, kuris mokslą verčia būti atsargesnį. Jis primena, kad net šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žmonės tiria kosmosą ir daleles, gamta vis dar turi reiškinių, nepasiduodančių paprastam paaiškinimui. Kamuolinis žaibas galbūt nebėra vien mitas, bet jis vis dar yra viena keisčiausių audros paslapčių.
