Cinamoną į kavą pradėjau berti ne dėl „pinigų energijos“ ir ne todėl, kad vienas žiupsnelis turėtų stebuklingai pakeisti sveikatą. Mane sudomino visai kita detalė: ar paprastas prieskonis gali padėti gerti kavą be cukraus ir mažiau norėti saldumynų dienos viduryje. Po dviejų savaičių galiu pasakyti – skirtumas yra, bet ne toks, kokį žada triukšmingos interneto antraštės.
Iš pradžių į šią tendenciją žiūrėjau skeptiškai. Kava su cinamonu socialiniuose tinkluose dažnai pateikiama kaip mažas rytinis ritualas, kuris ir medžiagų apykaitą pagreitins, ir cukraus norą sutramdys, ir dar finansinę sėkmę pritrauks, jei tai darysi ketvirtadienį. Skamba gražiai, bet per gražiai. Todėl nusprendžiau pabandyti paprastai: dvi savaites kas rytą į kavą dėti cinamono ir stebėti ne mistiką, o savo savijautą.
Pirmas dalykas, kuris nustebino: kavos be cukraus nebereikėjo „kentėti“
Anksčiau juoda kava man buvo tokia – galiu išgerti, bet malonumo mažai. Jei įsipildavau pieno ar įsidėdavau cukraus, skonis iš karto tapdavo švelnesnis. Bet tada kava jau nebebūdavo tik kava. Ji tapdavo mažu desertu puodelyje, ypač jei dar prisidėdavo koks sausainis šalia.
Cinamonas čia suveikė labai paprastai: jis nesaldina kaip cukrus, bet sukuria saldumo įspūdį. Kvapas apgauna smegenis gerąja prasme. Kava atrodo minkštesnė, šiltesnė, ne tokia karti. Po kelių dienų supratau, kad cukraus man iš tikrųjų nebereikia.
Svarbiausia – dėti nedaug. Kai pirmą kartą įbėriau per dosniai, kava tapo miltinga, aštroka ir priminė ne rytinį gėrimą, o bandymą išgerti sausą kalėdinį pyragą. Vėliau atradau savo kiekį: maždaug žiupsnelis arba iki ketvirtadalio arbatinio šaukštelio puodeliui. Tiek pakanka kvapui ir skoniui, bet ne per daug, kad cinamonas užgožtų kavą.
Man labiausiai pasiteisino cinamoną berti ne į jau paruoštą kavą, o į maltą kavą prieš užplikant. Tada skonis pasiskirsto tolygiau, o puodelio dugne lieka mažiau nemalonių nuosėdų.
Ar tikrai mažiau norėjosi saldumynų?
Čia įdomiausia dalis. Aš negaliu sakyti, kad cinamonas stebuklingai išjungė norą valgyti saldumynus. Taip nebūna. Jei neišsimiegu, per mažai pavalgau ar diena įtempta, joks prieskonis manęs neišgelbėja nuo minties apie šokoladą.
Bet pastebėjau kitą dalyką: kai rytinė kava būdavo be cukraus, bet su cinamonu, po jos nesijausdavo tokio greito „noriu dar kažko“ jausmo. Anksčiau saldesnė kava kartais tarsi atidarydavo duris visai saldžiai grandinei: kava, tada sausainis, tada dar kažkas prie kompiuterio. Su cinamonu tas ritualas tapo ramesnis.
Galbūt ne vien dėl cinamono. Gal dėl to, kad pati sąmoningiau stebėjau, ką valgau. Bet man tai ir yra svarbiausia: cinamonas nepakeitė mitybos, tačiau padėjo padaryti vieną mažą geresnį pasirinkimą – gerti kavą be cukraus ir nesijausti nuskriaustai.
Dažnai apie cinamoną kalbama kaip apie prieskonį, galintį padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje. Aš į tai žiūriu atsargiai: jei žmogus turi sveikatos problemų, vien kava su cinamonu nieko neišspręs. Bet kaip paprastas būdas sumažinti cukraus kiekį kasdienėje kavoje – man tai pasirodė visai praktiška.
Ketvirtadienio „pinigų ritualas“ man liko graži legenda, bet ne priežastis berti cinamoną
Negalima apsimesti, kad apie šią tendenciją internete nekalbama ir kitaip. Esą ketvirtadienis siejamas su Jupiteriu, gausa, finansine sėkme, o cinamonas nuo seno laikytas klestėjimo prieskoniu. Todėl žiupsnelis cinamono į kavą ketvirtadienį neva turi pritraukti pinigus.
Prisipažinsiu: man tokie dalykai skamba labiau kaip žaismingas ritualas nei realus finansinis planas. Jei kam nors tai padeda pradėti rytą geresne nuotaika, kodėl ne. Bet aš nenorėčiau, kad cinamonas būtų parduodamas kaip stebuklingas bilietas į gausą.
Man „gausa“ šiuo atveju buvo visai kitokia: mažiau cukraus puodelyje, malonesnis rytinis skonis, šiltesnis kvapas virtuvėje ir jausmas, kad dieną pradedu truputį sąmoningiau. Ne mistika, bet ir ne visiškai nieko.
Beje, ketvirtadieniais cinamono specialiai nedidinau. Bėriau jo kasdien, nes norėjau suprasti, ar tai veikia kaip įprotis, o ne kaip vienos dienos simbolinis veiksmas. Man atrodo, čia ir slypi tikroji nauda: ne „vieną kartą įbėriau ir laukiu stebuklo“, o mažas pasikartojantis pasirinkimas, kuris keičia kasdienį skonį.
Kam šis įprotis gali patikti, o kam geriau nepersistengti
Po dviejų savaičių cinamono kavoje nevadinčiau sveikatos revoliucija. Bet vadinčiau gudriu triuku tiems, kurie nori sumažinti cukraus kiekį, priprasti prie juodesnės kavos arba tiesiog ryte norisi jaukesnio skonio.
Vis dėlto yra viena taisyklė: daugiau nereiškia geriau. Cinamonas yra stiprus prieskonis, todėl jo tikrai nereikia berti šaukštais. Užtenka mažo žiupsnelio. Jei kava tampa karti, aitri ar burnoje lieka sausas prieskonio pojūtis, vadinasi, jau per daug.
Taip pat verta rinktis kokybišką cinamoną ir stebėti savo savijautą. Jei prieskoniai dirgina skrandį, jei kava pati savaime kelia rūgštingumą ar nemalonius pojūčius, cinamonas nebūtinai situaciją pagerins. Kūnas visada yra svarbesnis už bet kokią tendenciją.
Man geriausiai pasiteisino paprastas derinys: nesaldi kava, truputis cinamono ir normalūs pusryčiai šalia. Ne vien kava vietoj maisto, ne „lieknėjimo triukas“, o tiesiog mažas rytinis pagerinimas.
Mano išvada po dviejų savaičių
Ar cinamonas kavoje pakeitė mano gyvenimą? Ne. Ar aš jo atsisakysiu? Irgi ne.
Man šis eksperimentas patiko todėl, kad jis labai realistiškas. Nereikia pirkti brangių papildų, nereikia keisti visos mitybos nuo pirmadienio, nereikia tikėti, kad ketvirtadienio rytą puodelyje pradės suktis finansinė sėkmė. Pakanka įberti mažą žiupsnelį ir pažiūrėti, ar jums taip skaniau.
Man buvo skaniau. Be cukraus kava tapo malonesnė, saldumynų prie jos norėjosi mažiau, o pats rytinis ritualas pasidarė jaukesnis. Tai nėra stebuklas, bet kartais geras įprotis ir neturi atrodyti kaip stebuklas.
Kartais jis atrodo kaip paprastas puodelis kavos, į kurį įberta truputis cinamono.
