Žmogus netampa silpnesnis per vieną dieną. Dažniausiai tai nutinka tyliai: šiandien atideda vieną sprendimą, rytoj nutyli savo nuomonę, po savaitės vėl pasirenka lengvą paguodą vietoj reikalingo veiksmo. Iš šalies gyvenimas atrodo normalus, bet viduje ima kauptis jausmas, kad pats savęs nebegerbi.
Silpnumas čia nereiškia, kad žmogus neverkia, neklysta ar visada privalo būti kietas. Tikras silpnumas dažnai prasideda tada, kai žmogus vis dažniau išduoda savo pažadus sau. O paskui stebisi, kodėl dingo energija, pasitikėjimas ir noras kažką keisti.
Pirmas įprotis – atidėti gyvenimą „geresniam laikui“
Atidėliojimas retai būna vien tinginystė. Dažniau už jo slepiasi baimė: nepavyks, suklysiu, apsijuoksiu, pasirodys, kad svajonė sunkesnė nei galvojau. Todėl žmogus planuoja, žiūri motyvacinius vaizdo įrašus, perka užrašines, susirašo tikslus, bet pirmo realaus žingsnio vis tiek nežengia.
Didžiausia apgaulė – laukimas, kol atsiras tobula nuotaika. Tobula diena pradėti sportuoti. Tobulas metas išeiti iš nemėgstamo darbo. Tobula proga pasikalbėti su žmogumi. Tik gyvenimas tokio idealaus lango dažniausiai neatidaro.
Kiekvienas atidėjimas atrodo mažas. Bet kai žmogus nuolat sau pažada ir nepadaro, viduje atsiranda įtrūkimas. Jis pradeda mažiau tikėti savo žodžiu. O kai nebetiki savimi, sunku pradėti net paprastus dalykus.
Stiprūs žmonės nėra tie, kurie kasdien pabunda su geležine motyvacija. Dažniausiai jie tiesiog išmoksta veikti ir tada, kai nesinori. Nes laukimas labai greitai tampa patogiu būdu nebegyventi.
Antras įprotis – kalbėti su savimi kaip su priešu
Žmogus gali būti mandagus visiems aplinkui, bet viduje save naikinti kasdien. „Aš nesugebėsiu.“ „Kiti geresni.“ „Man vis tiek nepavyks.“ „Aš per silpnas.“ Tokios mintys atrodo tik mintys, bet laikui bėgant jos tampa vidine taisykle.
Blogiausia, kad prie savęs žeminimo priprantama. Žmogus nebegirdi, kaip dažnai save nuvertina. Jis automatiškai sumenkina savo pasiekimus, nurašo sėkmes atsitiktinumui, o klaidas paverčia įrodymu, kad „štai, aš toks ir esu“.
Toks vidinis dialogas sekina labiau nei kitų kritika. Jei kasdien girdėtumėte žmogų, kuris jus menkina, tikriausiai nuo jo atsitrauktumėte. Bet kai tas balsas gyvena jūsų galvoje, nuo jo nepabėgsite – nebent išmoksite jį sustabdyti.
Savęs palaikymas nėra pasipūtimas. Tai psichinė higiena. Žmogui reikia mokėti sau pasakyti ne tik „susimovei“, bet ir „gerai, pasimokyk ir bandyk dar kartą“.
Trečias įprotis – gyventi dėl kitų pritarimo
Yra žmonių, kurie taip bijo nuvilti kitus, kad pamažu nuvilia patys save. Jie renkasi ne tai, ko nori, o tai, kas atrodo „normalu“. Nutyli, kad nekiltų konfliktas. Sutinka, nors viduje nenori. Laikosi santykių, darbo ar vaidmens, nes bijo, ką pasakys aplinkiniai.
Iš pradžių toks žmogus atrodo patogus, malonus, sukalbamas. Bet ilgainiui jis pats nebesupranta, kur baigiasi jo norai ir prasideda svetimi lūkesčiai.
Problema ta, kad visiems vis tiek neįtiksite. Jei tylėsite, kažkam atrodysite nuobodus. Jei kalbėsite aiškiai – per aštrus. Jei sieksite daugiau – pasipūtęs. Jei nusileisite – silpnas. Kitų vertinimai niekada nesibaigia, todėl statyti ant jų savo gyvenimą yra labai brangu.
Charakteris stiprėja tada, kai žmogus išdrįsta būti nepatogus, bet sąžiningas sau.
Ketvirtas įprotis – skųstis vietoj veiksmo
Skundai turi pavojingą savybę: jie sukuria įspūdį, kad žmogus kažką daro su problema. Jis apie ją kalba, aiškina, kartoja, analizuoja, bet realybėje niekas nejuda.
Galima metų metus skųstis blogu darbu, mažu atlyginimu, šaltais santykiais, neteisingais žmonėmis, prasta valdžia, bloga sėkme. Kai kurie dalykai iš tiesų gali būti neteisingi. Tačiau jei vienintelis veiksmas yra skundas, žmogus pats save įkalina aukos vaidmenyje.
Skundai trumpam palengvina įtampą, bet ilgainiui sustiprina bejėgiškumo jausmą. Smegenys pripranta ieškoti kaltų, o ne sprendimų. Tada net tada, kai galimybė atsiranda, žmogus jos nebepastebi – jis jau per daug įpratęs prie savo istorijos, kad „nieko negalima pakeisti“.
Tai nereiškia, kad nereikia kalbėti apie sunkumus. Reikia. Bet po pokalbio turi atsirasti klausimas: ką aš galiu padaryti kitaip? Jei tokio klausimo nėra, skundas tampa ne iškrova, o gyvenimo būdu.
Penktas įprotis – nuolat bėgti į lengvus malonumus
Telefonas, serialai, saldumynai, impulsyvūs pirkiniai, socialiniai tinklai, bereikšmis naršymas, valgymas ne iš alkio, o iš tuštumos. Visa tai savaime nėra blogis. Problema prasideda tada, kai lengvi malonumai tampa pagrindiniu būdu pabėgti nuo savęs.
Šiuolaikinis žmogus gali beveik niekada nepabūti tyloje. Vos tik atsiranda nerimas, nuobodulys ar liūdesys, ranka pati tiesiasi prie ekrano. Smegenys gauna greitą atlygį, bet problema lieka.
Ilgainiui mažėja gebėjimas išbūti diskomforte. Sunku skaityti ilgiau nei kelias minutes. Sunku dirbti be pertraukų. Sunku sportuoti, mokytis, tvarkytis, kalbėtis apie nemalonius dalykus. Viskas, kas reikalauja pastangų, pradeda atrodyti per sunku.
Lengvi malonumai ne visada griauna gyvenimą garsiai. Jie tiesiog išmoko žmogų rinktis trumpą palengvėjimą vietoj ilgalaikės pagarbos sau.
Šeštas įprotis – vengti visko, kas sunku
Komfortas atrodo saugus, bet per ilgai jame gyvenant žmogus pradeda trauktis nuo bet kokio iššūkio. Nepasakyti nemalonaus dalyko. Nerizikuoti. Neišbandyti naujo darbo. Nepradėti mokytis. Neiti į pokalbį, kuriame gali būti nejauku. Neužduoti klausimo, nes atsakymas gali nepatikti.
Iš pradžių tai atrodo kaip ramybės saugojimas. Vėliau gyvenimas tampa vis mažesnis.
Pasitikėjimas savimi neatsiranda vien nuo minčių. Jis atsiranda po patirties: bijojau, bet padariau. Nežinojau, bet išmokau. Man buvo sunku, bet išlaikiau. Žmogus pradeda savimi tikėti ne tada, kai nustoja bijoti, o tada, kai pamato, kad gali veikti bijodamas.
Jei nuolat vengiate sunkumų, smegenys gauna vieną žinutę: „Aš nesusitvarkysiu.“ O jei vis dažniau darote tai, kas truputį baisu, žinutė keičiasi: „Aš galiu daugiau, nei maniau.“
Septintas įprotis – gyventi praeityje
Praeitis gali būti mokytoja, bet ji neturėtų tapti namais. Kai žmogus nuolat mintyse grįžta prie senų klaidų, praleistų progų, išdavysčių ar pokalbių, kuriuose „reikėjo atsakyti kitaip“, jis išleidžia energiją tam, ko nebegali pakeisti.
Tai labai vargina. Kūnas gyvena šiandien, bet galva vis dar aiškinasi su vakar diena. Tada sunku kurti naujus santykius, priimti sprendimus, pradėti darbus ar patikėti, kad ateitis gali būti kitokia.
Paleisti praeitį nereiškia apsimesti, kad nieko nebuvo. Tai reiškia neleisti senai klaidai kasdien balsuoti už jūsų dabartį. Žmogus gali gailėtis, pasimokyti, atsiprašyti, jei reikia, bet negali visą gyvenimą mokėti už tą pačią pamoką.
Stiprūs žmonės nėra tie, kurie neklydo. Stiprūs yra tie, kurie neleidžia klaidoms tapti amžinu nuosprendžiu.
Charakterį atkuria ne kalbos, o maži įvykdyti pažadai
Nė vienas iš šių įpročių neatrodo pavojingas, kol kartojamas retai. Visi atidedame, visi kartais skundžiamės, visi ieškome lengvo malonumo, visi kartais bijome konflikto. Problema prasideda tada, kai tai tampa kasdieniu režimu.
Charakteris nėra graži savybė, kurią žmogus tiesiog turi arba neturi. Jis kuriamas mažais veiksmais: padaryti, ką pažadėjai; pasakyti tiesą; sustoti prieš bėgant į telefoną; pripažinti klaidą; pradėti, nors nėra tobulos nuotaikos.
Ir būtent nuo to prasideda stipresnis žmogus. Ne nuo kietų frazių ir ne nuo demonstratyvaus pasitikėjimo, o nuo paprasto jausmo: aš vėl galiu pasikliauti savimi.
