Skersinis vamzdis dviračio rėme ilgai buvo laikomas „vyriško“ dviračio ženklu, tačiau ši etiketė atsirado ne todėl, kad vyrams reikėjo ypatingos konstrukcijos. Tikroji istorija daug labiau susijusi su XIX amžiaus drabužiais: moterys dėvėjo ilgas sukneles ir sijonus, todėl aukštas rėmas joms buvo nepatogus ir laikytas nederamu. Taip atsirado žemintas, vadinamasis „moteriškas“ rėmas.
Šiandien toks skirstymas atrodo pasenęs. Vieniems patogiau aukštas rėmas, kitiems – žemas, nepriklausomai nuo lyties. Tačiau senoji dviračių forma iki šiol išduoda laiką, kai technika buvo pritaikyta ne kūnui, o visuomenės supratimui, kaip „turi“ atrodyti vyras ir moteris.
Skersinis vamzdis tapo „vyriškas“ todėl, kad moterims jo neleido drabužiai
Klasikinis dviračio rėmas su aukštu skersiniu vamzdžiu vadinamas deimantiniu rėmu. Jis ilgai buvo siejamas su vyrų dviračiais, nes vyrams nebuvo problemos perkelti koją per aukštą vamzdį. Jie dėvėjo kelnes, todėl užlipti ant dviračio buvo paprasta.
Moterims situacija buvo kitokia. XIX amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo saugesni, modernesni dviračiai, moterys vis dar dažniausiai dėvėjo ilgas sukneles, sijonus ir daugiasluoksnius apatinius drabužius. Perkelti koją aukštai per rėmą buvo ne tik nepatogu, bet ir laikyta nepadoru. Dėl to gamintojai pradėjo kurti žemesnius rėmus, per kuriuos buvo galima įlipti nepraskleidžiant sijono taip aukštai. Tokie rėmai iki šiol vadinami „step-through“ – žemo įlipimo arba atviro tipo rėmais.
Taigi „moteriškas“ dviratis iš pradžių buvo ne apie silpnesnę konstrukciją ar kitokią anatomiją. Jis buvo apie sijoną. Tiksliau – apie laikmetį, kuriame moters apranga ir elgesys buvo griežtai stebimi.
Dviratis buvo laisvės simbolis, bet net jis turėjo prisitaikyti prie etiketo
Dviratis moterims tapo daug daugiau nei susisiekimo priemone. Jis leido judėti savarankiškai, keliauti be palydos, greičiau pasiekti darbą ar miestą. Neatsitiktinai dviračių istorija dažnai siejama ir su moterų savarankiškumu.
Tačiau ši laisvė susidūrė su drabužių problema. Ilgi sijonai kliuvo, galėjo įsipainioti į ratus ar grandinę, o pats užlipimas ant dviračio kėlė socialinį nepatogumą. Todėl „moteriški“ dviračiai dažnai turėjo ne tik žemą rėmą, bet ir sijono apsaugas prie galinio rato, kad audinys nepatektų į stipinus. Nacionalinio dviračių muziejaus aprašymuose pažymima, kad tokie „ladies“ tipo dviračiai buvo pritaikyti suknelėms ir sijonams, o sijono apsaugos turėjo saugoti audinį nuo įsipainiojimo.
Tai labai aiškiai parodo, kad dviračio rėmo istorija yra ne tik inžinerija. Tai ir socialinė istorija. Dviratis turėjo būti ne vien važiuojantis daiktas, bet ir „padorus“ daiktas.
Kodėl aukštas rėmas vis tiek išliko
Nors jūsų pateiktoje mintyje sakoma, kad ši istorija „neturi nieko bendro su technika“, čia verta padaryti mažą pataisą: technikos vis dėlto yra. Klasikinis deimantinis rėmas su skersiniu vamzdžiu yra standus ir tvirtas, nes sudaro du trikampius. Dėl to toks rėmas ilgai buvo paprastesnis, lengvesnis ir efektyvus gaminti.
Žemo įlipimo rėmas patogesnis, bet be aukšto viršutinio vamzdžio konstrukcijai reikia kitokių sprendimų: storesnių vamzdžių, papildomų sutvirtinimų ar kitokios geometrijos. Būtent todėl tokie rėmai anksčiau galėjo būti sunkesni arba lankstesni. Šis skirtumas minimas ir techniniuose šaltiniuose apie „step-through“ rėmus.
Tačiau svarbiausia – ne tai. Techninė priežastis paaiškina, kodėl aukštas rėmas buvo praktiškas. Bet ji nepaaiškina, kodėl vienas rėmas tapo „vyriškas“, o kitas – „moteriškas“. Šį skirstymą sukūrė ne metalo vamzdžiai, o drabužiai ir to meto normos.
Šiandien „vyriškas“ ir „moteriškas“ rėmas vis labiau praranda prasmę
Dabar vis daugiau gamintojų ir pardavėjų kalba ne apie „vyriškus“ ar „moteriškus“ dviračius, o apie rėmo tipą: aukštą rėmą, žemo įlipimo rėmą, miesto, sportinį, mišrų ar universalų. Tai logiška, nes žmogaus poreikiai nepriklauso vien nuo lyties.
Žemas rėmas gali būti patogus vyrui, kuris dažnai nulipa ir užlipa ant dviračio mieste, vežioja vaiką, turi judėjimo apribojimų ar tiesiog nori patogumo. Aukštas rėmas gali puikiai tikti moteriai, kuri važinėja sportiškiau, renkasi plento, kalnų ar greitesnį dviratį. Net istoriniai šaltiniai pažymi, kad nuo XX amžiaus pabaigos vis dažniau vartojami rėmo tipo, o ne tariamos vairuotojo lyties pavadinimai.
Todėl senas skirstymas šiandien labiau pasako apie dviračių istoriją nei apie tai, kokį dviratį žmogus turėtų rinktis.
Tikrasis atsakymas slypi ne vamzdyje, o laikmetyje
Skersinis vamzdis „vyriškame“ dviratyje išliko todėl, kad klasikinis rėmas buvo tvirtas ir praktiškas. Tačiau „moteriško“ dviračio žemas rėmas atsirado dėl visai kitos priežasties – dėl suknelių, sijonų ir socialinio padorumo normų.
Štai kodėl ši istorija tokia įdomi. Iš pirmo žvilgsnio tai tik dviračio detalė. Iš tikrųjų – mažas priminimas, kaip daiktų dizainą formuoja ne vien inžinieriai, bet ir mada, moralė, įpročiai bei visuomenės spaudimas.
Tad kitą kartą pamatę dviratį su aukštu skersiniu vamzdžiu ir žemo įlipimo rėmą, galite prisiminti: tai ne tik du techniniai sprendimai. Tai du skirtingi laikmečio atsakymai į klausimą, kaip žmogui buvo „leidžiama“ judėti.
