Iki tos dienos buvau visiškai įsitikinusi, kad mano kaimynas iš trečio aukšto yra piktas žmogus.
Ne šiaip uždaras, ne tiesiog rimtas, o būtent piktas. Toks, kuris duris uždaro garsiau nei reikia, lifte nesisveikina arba pasisveikina taip, kad iškart pasigaili pradėjusi. Toks, kuris į pašto dėžutę įkištą reklamą išima su tokiu veidu, lyg asmeniškai būtų įžeistas prekybos centro akcijų. Toks, kuris, mano manymu, turbūt turi atskirą sąsiuvinį, kuriame žymisi, kas kada triukšmavo, kas ne vietoje pastatė dviratį ir kieno šuo per garsiai kvėpavo laiptinėje.
Aš jo bijojau truputį. Ir, aišku, truputį smerkiau. Nes taip lengviausia: nežinai žmogaus, susikuri jo versiją ir gyveni ramiai.
Mūsų bendravimas iki tol buvo trumpas ir labai šaltas.
– Laba diena.
– Hm.
Kartais tas „hm“ būdavo viskas. Kartais net jo nebūdavo.
Vieną kartą jis laiptinėje mane sustabdė, kai nešiau šiukšles.
– Maišas varva, – pasakė.
Aš pažvelgiau žemyn. Tikrai varvėjo.
– Atsiprašau, tuoj išvalysiu.
– Reikia ne atsiprašyti, o žiūrėti.
Nuo tada mintyse jį vadinau „ponu Reikia Žiūrėti“.
Todėl kai tą penktadienio vakarą pas mane turėjo ateiti draugė vakarienės, labai džiaugiausi, kad pagaliau turėsiu gražų, ramų vakarą be kaimynų dramų. Planas buvo paprastas: orkaitėje kepta vištiena su daržovėmis, salotos, vynas, pokalbiai apie gyvenimą ir galbūt vienas kitas skundas dėl darbo. Viskas suaugėliškai, jaukiai, tvarkingai.
Žinoma, gyvenimas iš manęs pasijuokė jau po valandos.
Vištieną pašoviau į orkaitę. Daržoves gražiai supjausčiau. Net rozmarino uždėjau, nes rozmarinas automatiškai priverčia jaustis žmogumi, kuris žino, ką daro. Tada, kol viskas kepė, nusprendžiau „tik trumpam“ atsisėsti ant sofos ir atsakyti į kelias žinutes.
Trumpas atsisėdimas virto pusvalandžiu. Pusvalandis – keistu kvapu. Kvapas – dūmais.
Į virtuvę įbėgau taip, lyg ten būtų ne orkaitė, o sprogstamasis užtaisas. Atidariau dureles ir mane pasitiko juodas, traškus, visiškai beviltiškas vakarienės lavonas.
– Ne, ne, ne, – kartojau, mojuodama rankšluosčiu prie dūmų detektoriaus, kuris, žinoma, nusprendė įsijungti pačiu garsiausiu įmanomu tonu.
Langas atidarytas. Durys į laiptinę pravertos. Aš ant kėdės, su rankšluosčiu, bandau nutildyti detektorių. Plaukai pasišiaušę. Virtuvė pilna dūmų. Ant stalo – pusiau paruoštos salotos ir mano žlugusi reputacija.
Ir tada pasigirdo beldimas į duris.
Ne skambutis. Beldimas. Toks tvirtas, sausas, pranašaujantis nemalonumus.
Aš atidariau.
Už durų stovėjo jis. Ponas Reikia Žiūrėti. Su pilku megztiniu, surauktais antakiais ir veidu žmogaus, kuris visą gyvenimą laukė šios akimirkos.
– Dūmai eina į laiptinę, – pasakė.
– Taip, žinau. Atsiprašau. Vakarienė truputį nepavyko.
Jis pažvelgė pro mano petį į virtuvę.
– Truputį?
Norėjau įsižeisti, bet jis buvo teisus. Orkaitėje gulėjo kažkas, kas priminė archeologinį radinį.
– Aš viską išvėdinsiu, – pasakiau. – Tikrai.
Jis linktelėjo, bet dar nejudėjo.
– Detektorius?
– Jau beveik.
Tą pačią sekundę detektorius vėl sukaukė.
Jis atsiduso.
– Duokit rankšluostį.
Nespėjau net protestuoti. Jis įėjo į mano butą, užlipo ant kėdės taip ramiai, lyg kasdien gelbėtų žmones nuo kulinarinių katastrofų, ir po kelių sekundžių detektorius nutilo. Tada atidarė dar vieną langą, patikrino orkaitę ir pasakė:
– Šito jau nebevalgykit.
– O aš kaip tik galvojau patiekti su padažu, – burbtelėjau.
Jis pirmą kartą nusišypsojo. Visai nežymiai, bet tikrai.
– Padažas čia jau nepadės.
Tą akimirką turėjau dvi galimybes: pasijusti galutinai pažeminta arba priimti situaciją kaip komediją. Pasirinkau trečią – panikuoti.
– Po valandos ateina draugė. Neturiu vakarienės. Butas smirda dūmais. Ir dabar dar jūs matėte mano orkaitę.
– Orkaitės gyvenime mačiau visokių, – ramiai pasakė jis.
– Jūs dirbate su orkaitėmis?
– Ne. Tiesiog ilgai gyvenu.
Nežinau kodėl, bet tai mane pralinksmino. Gal dėl to, kad jis pasakė taip rimtai. Gal dėl to, kad aš vis dar laikiau rankoje apdegusią pirštinę. O gal dėl to, kad pirmą kartą per dvejus metus jis kalbėjo su manimi daugiau nei vienu sakiniu.
Tada prisiminiau obuolius.
Ant palangės gulėjo penki liūdni obuoliai, kuriuos pirkau „sveikam užkandžiui“, bet jie jau savaitę laukė savo gyvenimo prasmės. Spintelėje buvo miltų. Šaldytuve – kiaušinių, sviesto ir jogurto. Cukraus, aišku, irgi. Nes žmogus gali apsimesti sveiku, bet spintelė visada žino tiesą.
– Iškepsiu pyragą, – staiga pasakiau.
Kaimynas pažvelgė į orkaitę.
– Jūs drąsi.
– Arba beviltiška.
– Čia dažnai tas pats.
Paprastas obuolių pyragas, kai vakarienė jau sudegė
Jeigu kada nors sudeginote vakarienę ir galvojote, ką greitai pagaminti svečiams, galiu pasakyti: obuolių pyragas yra mažas stebuklas. Jam nereikia ypatingų produktų, jis kvepia namais, o žmonės kažkodėl atleidžia beveik viską, jeigu ant stalo padedi šiltą pyragą.
Aš ištraukiau dubenį, pradėjau maišyti tešlą, o kaimynas vis dar stovėjo virtuvėje. Jau nebe kaip kaltintojas. Labiau kaip žmogus, kuris netyčia įsitraukė į serialą ir nori sužinoti, kuo baigsis sezonas.
– Cinamono turit? – paklausė jis.
Sustojau.
– Turiu.
– Įdėkit daugiau. Obuoliai mėgsta cinamoną.
– Jūs kepate pyragus?
– Kepdavau.
Tas „kepdavau“ nuskambėjo taip, kad aš pirmą kartą nepaklausiau iš karto. Tik padaviau jam cinamono indelį.
Jis atsuko dangtelį, pauostė ir linktelėjo.
– Geras.
– Jūs ką tik patvirtinote mano cinamoną?
– Cinamonas gali sugadinti arba išgelbėti pyragą.
Man teko pripažinti: ponas Reikia Žiūrėti turėjo slaptą kulinarinę pusę.
Obuolius pjausčiau paskubomis, bet jis mane sustabdė.
– Ne per plonai. Kitaip viskas pavirs koše.
– Aš maniau, jūs atėjote skųstis dėl dūmų.
– Atėjau. Bet dabar jau esu įsipainiojęs.
Tešlą supyliau į formą, sudėjau obuolius, pabarsčiau cinamonu. Virtuvė vis dar šiek tiek kvepėjo sudegusia vištiena, bet po kelių minučių orkaitėje pradėjo kilti kitas kvapas – šiltas, saldus, jaukus. Toks, kuris namams grąžina orumą.
Kaimynas atsisėdo prie stalo. Aš užplikiau arbatos. Iš pradžių tai buvo tiesiog mandagumas.
– Gal norit puodelio? Už pagalbą su detektoriumi.
– Jeigu be citrinos, – pasakė jis.
– Kodėl be citrinos?
– Sugadina arbatą.
– Jūs turite labai daug stiprių nuomonių apie maistą.
– Kai gyveni vienas, su kuo nors reikia ginčytis.
Jis tai pasakė ramiai, bet man viduje kažkas sujudėjo. Staiga tas „piktas kaimynas“ prie mano stalo nebebuvo piktas. Jis buvo žmogus pilku megztiniu, kuris gyvena vienas ir ginčijasi su citrina arbatoje.
Kodėl verta pasikviesti kaimyną arbatos?
Kol pyragas kepė, mes pradėjome kalbėtis. Iš pradžių apie namą. Apie laiptinės remontą, kuris „turėjo būti baigtas prieš tris mėnesius“, apie kaimynų susirinkimus, kuriuose visi kalba vienu metu, bet niekas nieko nenusprendžia. Paskui apie parduotuvę už kampo, kuri vis brangina pieną. Paskui kažkaip apie jo žmoną.
Ji mirė prieš ketverius metus.
Tą akimirką pajutau, kaip mano galvoje tyliai griūva visa mano susikurta istorija apie jį. Piktas. Nemalonus. Šaltas. Galbūt jis tiesiog buvo vienišas. Galbūt pavargęs. Galbūt žmogus, kuris anksčiau turėjo su kuo kepti pyragus, o dabar tik girdi, kaip laiptinėje kažkas trenkia durimis ir varva šiukšlių maišai.
– Ji kepdavo obuolių pyragą, – pasakė jis. – Su cinamonu. Per daug cinamono, mano manymu. Bet jai patiko.
Aš pažvelgiau į orkaitę. Pyragas kilo. Kraštai gražiai rudavo, obuoliai blizgėjo, cinamonas kvepėjo taip, kad net sudegusi vakarienė pradėjo atrodyti kaip būtinas siužeto posūkis.
– Tai gal šiandien bus beveik toks? – paklausiau.
Jis šyptelėjo.
– Pažiūrėsim. Kol kas kvapas geras.
Tai iš jo skambėjo kaip trys „Michelin“ žvaigždutės.
Obuolių pyragas, kuris pakeitė požiūrį į „piktą“ kaimyną
Kai draugė atėjo, pirmas dalykas, kurį pasakė, buvo:
– Kodėl laiptinėje kvepia ir gaisru, ir pyragu?
– Ilga istorija, – atsakiau.
Ji įėjo į virtuvę, pamatė prie stalo sėdintį kaimyną ir akimis manęs paklausė visko iš karto. Aš tik nežymiai papurčiau galvą: „Vėliau.“
Pyragą ištraukiau iš orkaitės. Jis buvo ne tobulas – vienas kraštas truputį per daug apskrudęs, obuoliai sudėti kreivai, cukraus pudros neturėjau, todėl viršus atrodė paprastai. Bet jis kvepėjo taip, kad visi trys tylėjome kelias sekundes.
Supjausčiau dar šiltą. Padėjau gabalėlį kaimynui. Jis paragavo rimtai, lyg vertintų ne pyragą, o mano teisę toliau naudotis orkaite.
– Na? – paklausiau.
Jis lėtai linktelėjo.
– Geras. Cinamono galėjo būti dar truputį daugiau.
– Čia komplimentas?
– Mano lygmenyje – taip.
Draugė prunkštelėjo į arbatą.
Tą vakarą mes valgėme obuolių pyragą vietoj vakarienės. Neplanavome, nepuošėme, neorganizavome. Tiesiog sėdėjome virtuvėje, kalbėjomės ir juokėmės. Aš papasakojau, kaip jį vadinau ponu Reikia Žiūrėti. Jis neįsižeidė. Tik pasakė:
– Visai tiksliai. Žiūrėti tikrai reikia.
Draugė vos neužspringo iš juoko.
Geri kaimynų santykiai kartais prasideda nuo mažos nelaimės
Po tos dienos viskas pasikeitė ne dramatiškai, o paprastai. Laiptinėje jis pradėjo sveikintis pirmas. Kartais paklausdavo, ar orkaitė dar gyva. Aš nunešdavau jam gabalėlį pyrago, kai kepdavau savaitgalį. Jis kartą atnešė stiklainį obuolienės ir pasakė:
– Prie pyrago tiks. Tik nepadauginkit cukraus.
Žinoma, tonas buvo tas pats senasis – griežtas, sausokas. Bet dabar jau girdėjau ne piktumą, o charakterį.
Vėliau sužinojau, kad jis jaunystėje dirbo mokykloje, mėgo žvejoti, moka taisyti senus radijo aparatus ir nemėgsta lifte kalbėti ne todėl, kad nekenčia žmonių, o todėl, kad „lifte pokalbiai visada būna kvaili“. Su šituo, tiesą sakant, sunku ginčytis.
Kartą jis pats pasibeldė į mano duris.
– Kepat?
– Taip.
– Jaučiasi.
– Trukdo?
– Ne. Tik norėjau pasakyti, kad šį kartą nesudeginkit.
Tai buvo jo būdas palinkėti sėkmės.
Ką supratau po sudegusios vakarienės?
Dabar kartais pagalvoju, kad jeigu ta vištiena nebūtų sudegusi, aš galbūt dar ilgai būčiau gyvenusi šalia žmogaus, apie kurį nieko nežinojau. Būčiau ir toliau kūrusi istorijas iš jo surauktų antakių, trumpų sakinių ir griežto balso. O jis būtų likęs „piktasis kaimynas“, nors iš tikrųjų buvo tiesiog žmogus, kuriam gyvenimas paliko kelias tylas daugiau nei kitiems.
Obuolių pyragas neišsprendžia visų problemų. Jis nesutvarko laiptinės remonto, nepanaikina triukšmo, neišmoko žmonių nepalikti šiukšlių prie konteinerio. Bet kartais jis padaro kai ką svarbesnio – atidaro duris pokalbiui.
Ir štai kas juokingiausia: tą vakarą aš norėjau išgelbėti vakarienę, o išgelbėjau kaimynų santykius.
Dabar mano paprastas obuolių pyragas turi vardą. Vadinu jį „paliaubų pyragu“. Jam nereikia nieko ypatingo: kelių obuolių, miltų, kiaušinių, sviesto, cukraus, cinamono ir vienos mažos buitinės katastrofos. Na, pastarosios geriau nereikia, bet mano atveju ji labai padėjo.
Kai kitą kartą laiptinėje sutiksite žmogų, kuris atrodo niūrus, piktas ar tiesiog „ne jūsų tipo“, neskubėkite jo iki galo nuteisti. Galbūt jis tik laukia, kol kas nors pakvies arbatos. Galbūt jam tereikia gabalėlio šilto pyrago. O galbūt jis tiesiog žino, kad į obuolius reikia dėti daugiau cinamono.
Ir, tiesą sakant, dėl šito jis gali būti visiškai teisus.
Paprastas obuolių pyragas, kuris visada išgelbsti situaciją
Tai toks pyragas, kurį galima iškepti tada, kai svečiai jau beveik prie durų, vakarienė nepavyko, o namuose yra keli obuoliai ir truputis cinamono. Minkštas, kvapnus, be įmantrybių – būtent toks, kokį norisi valgyti dar šiltą su arbata.
Reikės
- 4–5 vidutinių obuolių
- 3 kiaušinių
- 150 g cukraus
- 180 g kvietinių miltų
- 100 g sviesto
- 100 g natūralaus jogurto arba grietinės
- 1,5 šaukštelio kepimo miltelių
- 1–2 šaukštelių cinamono
- žiupsnelio druskos
- 1 šaukštelio vanilinio cukraus arba vanilės ekstrakto
- trupučio sviesto formai patepti
Gaminimas
Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Kepimo formą patepkite sviestu arba išklokite kepimo popieriumi.
Obuolius nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite skiltelėmis arba stambesniais kubeliais. Apibarstykite cinamonu ir, jei obuoliai labai rūgštūs, šaukštu cukraus.
Sviestą ištirpinkite ir šiek tiek atvėsinkite. Kiaušinius išplakite su cukrumi, vanile ir žiupsneliu druskos, kol masė pašviesės. Supilkite tirpintą sviestą, sudėkite jogurtą arba grietinę ir išmaišykite.
Miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Suberkite į skystą masę ir trumpai išmaišykite, tik kol neliks sausų miltų. Tešla turi būti tiršta, bet lengvai maišoma.
Į formą supilkite maždaug pusę tešlos, sudėkite dalį obuolių, tada supilkite likusią tešlą ir ant viršaus išdėliokite likusius obuolius. Viršų dar galima pabarstyti cinamonu.
Kepkite apie 35–45 minutes, kol pyragas gražiai paruduos, o įsmeigtas medinis pagaliukas išlįs sausas.
Leiskite pyragui bent 10–15 minučių pravėsti. Skaniausias jis dar šiltas, su arbata. O jei norisi jaukesnio varianto – patiekite su šaukštu natūralaus jogurto, grietinėlės ar vanilinių ledų.
Maža paslaptis
Jeigu norite, kad pyragas būtų dar kvapnesnis, į obuolius įmaišykite truputį citrinos sulčių ir tarkuotos citrinos žievelės. O jei kepate „paliaubų pyragą“ kaimynui – cinamono dėkite drąsiau.
