Brangus automobilis, firminiai drabužiai ir naujausias telefonas dar nieko nepasako apie tikrą žmogaus finansinę padėtį. Šiandien daug ką galima nusipirkti išsimokėtinai, pasiskolinti, išsinuomoti ar parodyti tik dėl įspūdžio. Todėl išorinis blizgesys dažnai būna tik dekoracija, o ne tikras statusas.
Daug daugiau apie žmogų pasako paprasta vieta, kurioje visi tampame vienodi – maisto prekių parduotuvė. Ten nebereikia vaidinti ypatingo gyvenimo. Žmogus ateina nusipirkti duonos, pieno, daržovių, vakarienės šeimai ar kažko greitam užkandžiui. Ir būtent ten labai greitai pasimato jo santykis su pinigais, žmonėmis ir pačiu savimi.
Vienas gali atvažiuoti prabangiu automobiliu, bet parduotuvėje elgtis taip, kad visas jo „statusas“ subliūkšta per kelias minutes. Kitas gali būti apsirengęs paprastai, pirkti nedaug, bet iš jo laikysenos, ramybės ir pagarbos aplinkiniams aišku: šis žmogus turi vidinės kultūros, o gal ir tikro finansinio stabilumo.
Tikras skurdas ne visada gyvena piniginėje. Kartais jis gyvena elgesyje.
Pirkinių krepšelis pasako daugiau nei automobilio raktelis
Maisto prekių parduotuvėje labai sunku ilgai vaidinti. Pirkinių krepšelis dažnai išduoda ne tik žmogaus įpročius, bet ir santykį su savimi. Vieni renkasi mažiau, bet kokybiškiau. Kiti prisikrauna pilną vežimą impulsyvių pirkinių, kurių dalis vėliau keliauja į šiukšliadėžę. Dar kiti perka tik tam, kad „atrodytų“, net jei realiai to nereikia.
Žinoma, negalima žmogaus vertinti vien pagal tai, ką jis deda į krepšelį. Gyvenimo situacijų būna įvairių. Vienas taupo, nes augina vaikus. Kitas renkasi pigesnius produktus, nes moka paskolą. Trečias tiesiog nemėgsta švaistyti pinigų. Tikras skurdas nėra tai, kad žmogus ieško geresnės kainos. Tikras skurdas prasideda tada, kai pirkimas tampa nuolatine baime, įtarumu arba noru kažkam kažką įrodyti.
Pasiturintys ar bent finansiškai ramūs žmonės dažnai renkasi kitaip. Jie taip pat pastebi akcijas, taip pat džiaugiasi geru pasiūlymu, bet neleidžia keliems centams sugadinti dienos. Jiems svarbu ne vien mažiausia kaina, o vertė: ar produktas kokybiškas, ar jis bus sunaudotas, ar verta mokėti daugiau už tai, kas tikrai geriau.
Nuolaidos nėra problema – problema yra panika dėl kiekvieno cento
Taupumas savaime nėra blogas dalykas. Protingai skaičiuoti pinigus yra brandu. Žmogus, kuris žino savo biudžetą, planuoja pirkinius ir neperka bet ko, dažnai elgiasi daug išmintingiau nei tas, kuris meta prekes į vežimą negalvodamas.
Tačiau yra skirtumas tarp taupumo ir nuolatinio trūkumo jausmo. Tai ypač matosi prie lentynų ir kasų. Vieni žmonės ramiai patikrina kainą, pasinaudoja nuolaida ir eina toliau. Kiti į kiekvieną akciją žiūri taip, lyg parduotuvė specialiai būtų sugalvojusi juos apgauti. Jie pyksta, ginčijasi, kelia balsą, reikalauja paaiškinimų iš kasininko, kuris dažnai net neturi nieko bendra su kainodara.
Toks elgesys išduoda ne tai, kad žmogus neturi pinigų. Jis išduoda įtampą. Nuolatinį jausmą, kad pasaulis prieš jį, kad visi nori kažką atimti, kad net paprastas apsipirkimas yra kova. Tokia būsena labai vargina ir patį žmogų, ir aplinkinius.
Finansiškai ramesnis žmogus gali taip pat rinktis akcijas, bet jis jų nepaverčia drama. Jis supranta, kad gera kaina yra malonus dalykas, bet ne jo orumo matas.
Pagarba prekėms ir darbuotojams išduoda tikrą kultūrą
Dar aiškiau žmogų išduoda požiūris į prekes. Pavyzdžiui, pirkėjas pasiima sūrį, mėsą ar šaldytą produktą, o paskui persigalvoja ir numeta jį bet kur – tarp kavos, sausainių ar skalbimo miltelių. Jam nerūpi, kad prekė gali sugesti. Nerūpi, kad ją reikės išmesti. Nerūpi, kad darbuotojui teks tvarkyti jo abejingumo pasekmes.
Tai labai paprasta, bet labai iškalbinga situacija. Kultūringas žmogus, net jei apsigalvojo, arba grąžins prekę į vietą, arba perduos ją darbuotojui. Ne todėl, kad bijo būti pastebėtas, o todėl, kad supranta: pasaulis nesibaigia ties jo patogumu.
Labai daug apie žmogų parodo ir jo bendravimas su parduotuvės darbuotojais. Kasininkas, salės darbuotojas, apsaugininkas ar valytoja dažnai tampa lengviausiu taikiniu tiems, kurie nori pasijusti svarbesni. Juk darbuotojas negali atsakyti taip, kaip atsakytų žmogus gatvėje. Jis privalo išlikti mandagus, laikytis taisyklių, ramiai išklausyti net tada, kai klientas elgiasi nemaloniai.
Būtent todėl kai kurie žmonės parduotuvėje parodo tikrąjį veidą. Jie kalba iš aukšto, kabinėjasi, specialiai žemina, tarsi bandytų įrodyti savo pranašumą. Bet toks elgesys paprastai neparodo stiprybės. Priešingai – jis išduoda vidinį nesaugumą.
Tikro statuso nenusipirksi firminiu ženklu
Tikrai pasiturintys žmonės ne visada atrodo prabangiai. Jie nebūtinai vaikšto su ryškiais logotipais, nebūtinai demonstruoja automobilio raktelius ir nebūtinai perka brangiausią prekę lentynoje. Dažnai jie atrodo paprastai, bet elgiasi ramiai.
Tikras statusas matosi ne tada, kai žmogus garsiai rodo, kiek turi. Jis matosi tada, kai žmogus neturi poreikio nieko žeminti, niekam įrodinėti ir dėl kiekvienos smulkmenos kelti scenos.
Brangus automobilis gali būti pirktas už paskolą. Firminiai drabužiai gali būti įsigyti iš paskutinių pinigų. Naujausias telefonas gali būti mokamas dalimis. Bet ramybės, orumo, pagarbos ir vidinės kultūros išsimokėtinai nenusipirksi.
Todėl tikrasis žmogaus „turtas“ parduotuvėje matosi labai paprastai: kaip jis elgiasi, kai niekas jo specialiai nestebi. Kaip kalba su kasininku. Kur padeda prekę, kurios nebenori. Kaip reaguoja į klaidą čekyje. Ar moka išeiti iš parduotuvės nepalikdamas po savęs chaoso.
Ir kartais būtent tokios smulkmenos pasako daugiau nei visas prabangus įvaizdis.
