Kai Paulius padovanojo mamai pirmą išmanųjį telefoną, jis tikėjosi paprasto dalyko: bus lengviau susiskambinti, nusiųsti anūkų nuotraukų, parašyti žinutę, kai ji pamirš įkrauti seną mygtukinį telefoną. Bet po savaitės jis suprato, kad didžiausia klaida buvo ne pats telefonas. Klaida buvo sakinys: „Mama, dar parodysiu tau „Facebook“.“
Iš pradžių viskas atrodė nekaltai
Paulius mamai telefoną nupirko gimtadieniui. Ne patį naujausią, ne brangiausią, bet su gera kamera, didesniu ekranu ir baterija, kuri turėjo laikyti ilgiau nei pusdienį. Mama, ponia Aldona, iš pradžių laikė dėžutę abiem rankomis taip atsargiai, lyg viduje būtų ne telefonas, o medicininis aparatas.
– Kam man toks? – paklausė ji, nors akyse jau matėsi smalsumas.
– Kad galėtum su mumis video pasikalbėti. Ir nuotraukas žiūrėti normaliai, ne per tą seną ekraną kaip pro rakto skylutę.
Ji nusijuokė. Senasis telefonas tikrai buvo pavargęs: mygtukai nusitrynę, garsiakalbis čirškė, o SMS rašymas trukdavo tiek, kad iki atsakymo žmogus spėdavo pamiršti, ko klausė.
Pirmą vakarą Paulius kantriai viską sudėliojo: didelės raidės, garsesnis skambutis, šeimos kontaktai su nuotraukomis, orų programėlė, kamera, žinutės. Mama mokėsi rimtai. Užsirašinėjo į sąsiuvinį:
„Žalia ragelio ikonėlė – atsiliepti.“
„Raudona – baigti.“
„Nuotrauką siųsti per prisegtuką.“
Paulius žiūrėjo į ją ir jautėsi beveik didvyriškai. Štai, padarė gerą darbą. Mama bus arčiau šeimos, nebesijaus tokia atitrūkusi, gal net išmoks naudotis vaizdo skambučiais.
Tada jis pats viską sugadino.
– Dar yra toks „Facebook“, – pasakė. – Ten gali matyti, ką veikia giminės, draugės, buvę bendradarbiai. Nuotraukos, naujienos, viskas vienoje vietoje.
Mama kilstelėjo antakius.
– Tai aš galėsiu pamatyti, ką Regina iš trečio aukšto kelia? Ji sakė, kad jos anūkė Airijoje susilaukė vaiko.
– Galėsi.
Tai buvo akimirka, kai Paulius dar galėjo sustoti.
Bet nesustojo.
Pirmasis „patinka“ atrodė kaip mažas stebuklas
Antrą dieną mama paskambino Pauliui iš ryto.
– Man čia kažkokia moteris prašosi į draugus.
– Kokia moteris?
– Nu, tokia Danutė. Su šuniu nuotraukoje.
– Pažiūrėk, ar pažįsti.
– Tai gal pažįstu. Veidas lyg matytas. Gal iš poliklinikos.
Paulius paaiškino, kad nebūtina priimti visų. Kad internete yra ne tik pažįstami žmonės. Kad reikia žiūrėti atsargiai. Mama klausėsi, bet jos balse jau buvo jaučiamas naujas tonas – žmogaus, kuris staiga atrado didžiulį daugiabutį be sienų, kur visi gali užeiti pas visus.
Vakare ji parašė jam pirmą žinutę su ekrano nuotrauka:
„Pažiūrėk, čia tavo pusseserė įdėjo tortą. Ar paspausti širdelę?“
Paulius atsakė:
„Gali spausti.“
Po minutės atėjo kita žinutė:
„O jeigu paspaudžiau ne tą?“
Dar po kelių minučių:
„O kodėl man rodo žmogų, kurio nepažįstu, bet jis rašo apie pensijas?“
Iš pradžių tai buvo juokinga. Mama atrado „patinka“, komentarus, gimtadienių priminimus. Ji džiaugėsi, kad gali pamatyti senos klasės draugės nuotraukas, kad buvusi kaimynė dar gyva ir augina pomidorus šiltnamyje, kad anūkės piešinį gali pagirti ne tik virtuvėje, bet ir „viešai“.
Ji komentavo mandagiai:
„Labai gražu.“
„Sveikatos jums.“
„Koks didelis vaikas.“
„Skaniai atrodo.“
Pauliui tai atrodė net miela. Iki ketvirtos dienos.
Ketvirtą dieną mama atrado komentarų karus
Viskas prasidėjo nuo nekalto įrašo apie šildymo kainas. Kažkas miesto grupėje pasiskundė, kad sąskaitos per didelės. Mama perskaitė. Tada perskaitė komentarus. Tada nusprendė, kad tylėti negalima.
Paulius tą vakarą gavo skambutį.
– Pauliau, o kaip ištrinti komentarą?
– Ką parašei?
– Nieko tokio. Parašiau vienai moteriškei, kad ji nekalbėtų nesąmonių, jeigu nesupranta, kaip daugiabutis šildomas.
– Mama…
– Tai ji pirma pradėjo. Parašė, kad visi pensininkai tik skundžiasi. Tai aš jai ir pasakiau.
– Ką pasakei?
– Kad jai dar reikės sulaukti pensijos, jeigu su tokia galva iki jos daeis.
Paulius užsidengė akis delnu.
Tai buvo nauja Aldona. Ne ta, kuri prie kasos atsiprašydavo, jei per ilgai ieškojo monetų. Ne ta, kuri kaimynui nunešdavo sriubos, kai šis sirgo. Internete ji staiga tapo žmogumi, kuris turėjo nuomonę apie viską ir daugiau neketino jos laikyti savyje.
Penktą dieną ji jau komentavo po straipsniais apie politiką, nors anksčiau sakydavo, kad „jie ten visi vienodi“. Šeštą dieną prisijungė prie trijų grupių: „Mūsų rajono naujienos“, „Gėlės ir daržas“ ir „Tiesa, kurios nerodo per televizorių“.
Pastaroji grupė Pauliui sukėlė blogą nuojautą.
– Mama, iš kur čia?
– Pakvietė viena moteris. Ten rašo labai įdomių dalykų.
– Kokių?
– Kad citrina su soda išvalo kraujagysles.
– Mama, prašau. Neskaityk tokių nesąmonių.
– Tai tu iš karto nesąmonės. Žmogus pasidalino, gal kažkam padėjo.
Paulius suprato, kad per vieną savaitę jis tapo nebe sūnumi, kuris padeda naudotis telefonu, o cenzoriumi, kuris „nieko neleidžia“.
Tada prasidėjo šeimos detektyvas
Didžiausia problema buvo ne netikros sveikatos „tiesos“ ir net ne komentarų karai. Didžiausia problema buvo tai, kad mama pradėjo matyti per daug.
Ji pamatė, kad Paulius sekmadienį buvo kavinėje su draugais, nors jai sakė, kad neturi laiko užvažiuoti, nes „daug darbų“. Nuotrauką įkėlė draugo žmona, pažymėjo visus prie stalo, ir Aldona, žinoma, pamatė.
Skambutis atėjo po dešimties minučių.
– Tai darbai dabar su pica būna?
Paulius net nesuprato iš karto.
– Ką?
– Graži nuotrauka. Linksmi visi. Tik mama kažkaip ne į temą, ane?
Jis bandė aiškinti, kad tai buvo valanda po darbo, kad draugai seniai kvietė, kad nebuvo nieko ypatingo. Bet mama jau buvo sužeista ne dėl kavinės, o dėl to, kad anksčiau tokie maži neatitikimai likdavo nematomi.
Netrukus ji pamatė ir marčios įrašą: „Pagaliau ramus savaitgalis be planų.“ Aldona po juo parašė:
„Galėjote ir mus aplankyti, mes ne planas.“
Marti ištrynė įrašą. Vakare namuose buvo labai tylu.
Paulius tada pirmą kartą pagalvojo, kad „Facebook“ mamai davė ne tik ryšį su pasauliu. Jis davė jai langą, pro kurį ji dabar žiūrėjo į kitų gyvenimus ir lygino juos su tuo, kiek vietos ten skirta jai.
O mama nesijautė pikta. Ji jautėsi palikta.
Tai buvo blogiausia, nes tada negalėjai tiesiog pasakyti: „Nerašyk nesąmonių.“ Reikėjo pripažinti, kad po tais komentarais slypi vienišumas.
Sūnus gailėjosi ne telefono, o to, kad nepaaiškino svarbiausio
Po savaitės Paulius atvažiavo pas mamą. Ji sėdėjo virtuvėje su telefonu rankoje ir skaitė komentarus po kažkokiu straipsniu. Ant stalo buvo atšalusi arbata.
– Mama, reikia pasikalbėti, – pasakė jis.
– Jeigu atėjai atimti telefono, tai gali iš karto eiti namo.
– Neatimsiu.
Ji įtariai pažiūrėjo.
– Tada ką?
Paulius atsisėdo priešais. Kelias sekundes rinko žodžius. Norėjosi sakyti, kad ji per daug komentuoja, kad tiki nesąmonėmis, kad daro gėdą šeimai. Bet viskas būtų nuskambėję taip, lyg jis bartų vaiką. O ji nebuvo vaikas.
– Aš blogai padariau, – galiausiai pasakė jis. – Parodžiau tau „Facebook“, bet nepaaiškinau, kaip jis veikia.
Mama padėjo telefoną.
– O ką čia aiškinti? Žmonės rašo, aš skaitau.
– Ne visai. Ten ne tik žmonės. Ten yra algoritmai.
– Kas?
– Tokia sistema, kuri tau rodo ne būtinai tai, kas svarbu ar teisinga. Ji rodo tai, kas tave ilgiau laiko prie ekrano. Jei supyksti – rodys dar daugiau dalykų, nuo kurių pyksi. Jei paspaudi ant kokios nesąmonės apie vaistus – rodys dar dešimt panašių.
Mama susiraukė.
– Tai čia specialiai nervina?
– Kartais taip gaunasi. Nes kai žmogus nervinasi, jis komentuoja. Kai komentuoja, ilgiau sėdi. Kai ilgiau sėdi, platformai geriau.
Aldona kurį laiką tylėjo.
– Tai todėl man vis rodo tą moterį, kuri rašo, kad kaimynai ją nuodija per ventiliaciją?
Paulius vos nenusijuokė, bet susilaikė.
– Gali būti.
Tada jis parodė, kaip paslėpti įrašus, kaip neprisijungti prie keistų grupių, kaip patikrinti, ar šaltinis patikimas, kaip neskubėti dalintis. Paaiškino, kad ne kiekvienas komentaras prašo atsakymo. Kad ne kiekviena nuotrauka yra visa tiesa apie žmogaus gyvenimą. Kad jei jis kartais nueina su draugais picos, tai nereiškia, jog mama jam neberūpi.
Šis sakinys buvo svarbiausias.
Aldona žiūrėjo į stalą.
– Man tiesiog kartais atrodo, kad visi kažkur gyvena, o aš tik žiūriu.
Pauliui suspaudė gerklę.
Jis suprato, kad telefonas tik išryškino tai, kas jau buvo. Mama turėjo per daug tylos namuose. Per daug laiko galvoti. Per daug progų matyti, kaip kiti kažkur eina, švenčia, keliauja, valgo tortus, fotografuojasi, o ji sėdi virtuvėje ir laukia, kada kas nors paskambins ne dėl reikalo.
„Facebook“ liko, bet pasikeitė taisyklės
Paulius neištrynė mamos paskyros. Tai būtų buvę paprasta, bet neteisinga. Vietoje to jie susitarė.
Mama nebeskaitys „sveikatos patarimų“ iš nežinomų grupių ir nesiųs Pauliaus žmonai receptų, kurie prasideda žodžiais „gydytojai slepia“. Jei kažkas labai nustebins ar išgąsdins, ji pirmiau paklaus, o ne dalinsis. Į komentarų ginčus apie politiką nelįs po devintos vakaro, nes, kaip sakė Paulius, „po devintos visi internete tampa blogesnėmis savo versijomis“.
Už tai Paulius pažadėjo kitą dalyką: ne tik techninę pagalbą, bet ir daugiau tikro dėmesio. Kartą per savaitę – video skambutis su anūkais. Kartą per mėnesį – sekmadienio pietūs be „pažiūrėsim“. O jei negali atvažiuoti, pasako tiesiai, nevaidina, kad „darbai“, kai iš tiesų tiesiog nori pabūti su draugais ar pailsėti.
Aldona šį susitarimą priėmė oriai.
– Gerai, – pasakė. – Bet jeigu tavo draugo žmona vėl įkels picą, aš vis tiek matysiu.
– Matyk. Tik nekomentuok „skanaus be mamos“.
Ji nusišypsojo.
– Pažiūrėsim.
Po kelių savaičių situacija aprimsta. Mama vis dar rašė „labai gražu“ po kiekviena anūkų nuotrauka. Kartais vis dar atsiųsdavo keistą straipsnį su klausimu: „Čia tiesa ar nesąmonė?“ Kartą, tiesa, įsivėlė į ginčą apie agurkų marinavimą, bet Paulius nusprendė, kad tai dar galima laikyti saugia zona.
Svarbiausia, ji pradėjo skambinti ne tik tada, kai kažką pamatydavo internete. O Paulius pradėjo suprasti, kad vyresniam žmogui išmanusis telefonas nėra vien prietaisas. Tai durys į pasaulį, kuriame labai lengva pasiklysti, jei kas nors tik parodo, kur spausti, bet nepaaiškina, kur galima nuslysti.
Vėliau, kai draugas paklausė, ar verta mamai pirkti išmanųjį telefoną, Paulius atsakė:
– Verta. Tik „Facebook“ nerodyk pavargęs ir skubėdamas.
Paskui pridūrė:
– Ir nepamiršk, kad kai mama pradės per daug žiūrėti į kitų gyvenimus, gali būti, jog jai tiesiog trūksta tavęs savame.
