Kartais žmogus iš šalies atrodo ramus, santūrus, kuklus ir labai atsargus. Jis nepertraukia kitų, nekelia rankos pirmas, nesigiria savo pasiekimais, vengia dėmesio ir tarsi natūraliai pasitraukia į antrą planą. Aplinkiniams tai gali atrodyti kaip graži savybė – kuklumas, taktas, paprastumas. Tačiau ne visada už tokio elgesio slepiasi tikras kuklumas. Kartais po juo tyliai gyvena baimė.
Daugelis žmonių, ypač moterų, savyje turi daug daugiau, nei parodo pasauliui. Jos turi gerų idėjų, moka kalbėti, kurti, vadovauti, juokinti, įkvėpti, bet vis tiek tyli. Ištrina parašytą įrašą, nors jis buvo nuoširdus. Neprašo didesnio atlyginimo, nors seniai jo nusipelnė. Nesako savo nuomonės susirinkime, nors viduje tiksliai žino, ką reikėtų pasakyti. Atsisako galimybių, nes atrodo, kad „dar ne laikas“, „dar nesu pasiruošusi“, „kas aš tokia, kad taip daryčiau?“
Būtent čia kuklumas gali tapti kauke. Po ja slepiasi matomumo baimė – nerimas, kad kiti pasijuoks, sukritikuos, palaikys per drąsia, kvaila, nepakankamai gera ar tiesiog „per daug“. Ir nors ši baimė atrodo asmeniška, su ja susiduria daugybė žmonių.
Kaip atrodo matomumo baimė
Matomumo baimė ne visada atrodo kaip akivaizdus drebulys prieš publiką. Kartais ji pasireiškia labai tyliai. Pavyzdžiui, žmogus gėdijasi net mažiausios klaidos ir iškart galvoja, kad visi dabar jį laiko nekompetentingu. Jis vengia kelti nuotraukas, įrašyti balso žinutes, kalbėti viešai ar dalintis savo mintimis, nes bijo būti įvertintas. Net tada, kai gauna pagyrimą, jis jį sumenkina: „čia man tiesiog pasisekė“, „nieko ypatingo“, „bet kas būtų taip padaręs“.
Kitas dažnas požymis – nuolatinis atidėliojimas. Žmogus nori pradėti projektą, parašyti tekstą, pateikti idėją, pasisiūlyti į naują poziciją ar pasikalbėti dėl atlygio, bet vis atideda. Ne todėl, kad neturi gebėjimų, o todėl, kad žingsnis į matomumą atrodo pavojingas. Tarsi vos tik pasirodysi, kažkas būtinai parodys pirštu ir pasakys: „o tu čia ką veiki?“
Kartais už to slypi jausmas, kad užimi ne savo vietą. Lyg būtum patekęs ten per klaidą, lyg visi kiti būtų tikresni, protingesni, labiau nusipelnę. Tai artima apsimetėlio sindromui, kai žmogus net turėdamas pasiekimų vis tiek bijo, kad vieną dieną bus „demaskuotas“ kaip nepakankamai geras.
Kodėl ši baimė atsiranda
Matomumo baimė dažnai gimsta ne suaugus, o daug anksčiau. Jei vaikystėje žmogus buvo dažnai kritikuojamas, lyginamas su kitais, gėdinamas ar išjuokiamas, jis gali išmokti paprastą, bet skaudžią pamoką: rodytis pavojinga. Geriau patylėti. Geriau neišsišokti. Geriau būti patogiam, mažam, nepastebimam.
Tokį elgesį gali sustiprinti ir perfekcionizmas. Jei atrodo, kad viskas turi būti tobula, žmogus dažnai renkasi apskritai nieko nedaryti. Nepaskelbti teksto, nes jis nepakankamai geras. Nepateikti idėjos, nes ji dar ne iki galo išgryninta. Nekalbėti, nes gal sakinys nuskambės ne taip. Perfekcionizmas apsimeta aukštais standartais, bet labai dažnai jis tėra baimė būti pamatytam netobulam.
Dar viena problema – kritikos painiojimas su savo verte. Brandus žmogus gali suprasti: „mano darbą galima patobulinti, bet tai nereiškia, kad aš esu blogas.“ Tačiau kai matomumo baimė stipri, bet kokia pastaba skamba kaip nuosprendis: „aš nepakankama“, „aš apsijuokiau“, „daugiau niekada taip nedarysiu“. Dėl to žmogus vis labiau traukiasi, nors iš tiesų jam reikėtų ne dingti, o mokytis atskirti save nuo kitų reakcijų.
1 žingsnis: pradėkite nuo mažo ir saugaus matomumo
Norint išeiti iš šešėlio, nereikia pirmą dieną kalbėti prieš pilną salę ar drastiškai pakeisti viso gyvenimo. Pradžia gali būti labai maža. Pavyzdžiui, pasakyti savo nuomonę draugiškame pokalbyje. Užduoti klausimą susirinkime. Pasidalinti mintimi su palaikančiu kolega. Įkelti įrašą uždaroje grupėje. Paprašyti to, ko jums reikia, žmogaus, kuriuo pasitikite.
Tikslas nėra iš karto atrodyti užtikrintai. Tikslas – patirti, kad galima pasirodyti ir pasaulis nesugriūva. Kad vienas sakinys nesunaikina santykių. Kad ne visi laukia progos pasijuokti. Kad jūsų balsas gali užimti vietą ir niekas dėl to neprivalo sugriūti.
Matomumas treniruojamas kaip raumuo. Jei ilgai slėpėtės, dideli žingsniai gali atrodyti per sunkūs. Todėl geriau pradėti nuo tokių situacijų, kuriose rizika maža, o palaikymo daugiau. Kiekvienas mažas bandymas siunčia smegenims naują žinutę: „aš galiu būti matoma ir išlikti saugi.“
2 žingsnis: atskirkite faktą nuo baimės
Mintys „iš manęs tikrai pasijuoks“, „visi manys, kad esu juokinga“, „jei suklysiu, mane nurašys“ dažnai skamba labai įtikinamai. Tačiau tai nebūtinai faktai. Dažniausiai tai prielaidos, kurias kuria nerimas. Baimė mėgsta kalbėti taip, lyg žinotų ateitį, bet ji tik spėja.
Todėl verta savęs paklausti: kokių turiu įrodymų? Ar tikrai visi taip pagalvos, ar aš tiesiog bijau, kad taip gali nutikti? Ar tai vyksta dabar, ar mano kūnas reaguoja į seną patirtį? Ar vienas neigiamas komentaras tikrai reiškia, kad visi mane atmeta?
Šie klausimai padeda susigrąžinti realybę. Galbūt kažkas iš tiesų sukritikuos. Bet tai nereiškia, kad jūs neturite teisės kalbėti. Galbūt kažkam nepatiks jūsų nuomonė. Bet tai nereiškia, kad ji bevertė. Galbūt padarysite klaidą. Bet klaida nėra katastrofa – ji tik žmogaus patirties dalis.
3 žingsnis: leiskite sau būti netobuliems
Vienas svarbiausių matomumo principų – nereikia laukti, kol būsite tobuli. Jei lauksite, kol tekstas bus idealus, balsas nedrebės, mintis bus nepriekaištinga, o visi aplinkiniai bus pasiruošę jus priimti, galite taip ir nepradėti. Tobula akimirka dažniausiai neateina.
Todėl verta praktikuotis rodytis net tada, kai dar yra truputis nepatogumo. Paskelbti įrašą, nors jis nėra šlifuotas tris dienas. Pasakyti mintį, nors ji neskamba kaip iš vadovėlio. Nueiti į pokalbį, nors jaučiatės ne iki galo pasiruošę. Paprašyti atlygio, nors viduje vis dar virpa balsas.
Netobulumo toleravimas yra išmokstamas. Kuo daugiau kartų patirsite, kad po mažos klaidos gyvenimas tęsiasi, tuo mažiau gėda valdys jūsų sprendimus. Žmonės dažniausiai daug labiau užsiėmę savimi, nei mums atrodo. Jie nepastebi pusės dalykų, dėl kurių mes save graužiame visą naktį.
4 žingsnis: stebėkite tuos, kurie išdrįsta pasirodyti
Žmonės, kurie drąsiai kalba, pristato save, prašo daugiau ar ramiai priima dėmesį, nebūtinai yra talentingesni, protingesni ar vertingesni už jus. Dažnai jie tiesiog labiau pratę būti matomi. Jie jau išmoko, kad kritika ne visada yra tiesa, o nepatogumas nėra mirties nuosprendis.
Verta tokius žmones stebėti ne su pavydu, o su smalsumu. Kaip jie reaguoja į pastabas? Kaip pristato savo darbą? Kaip kalba apie pasiekimus? Kaip elgiasi suklydę? Dažnai pamatysite, kad jie taip pat nėra tobuli. Jie irgi kartais pasako ne taip, suklysta, sulaukia kritikos. Skirtumas tas, kad jie dėl to neišnyksta.
Svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: ne visi skaudūs komentarai pasako tiesą apie jus. Kartais jie daugiau pasako apie komentatorių – jo pavydą, įtampą, nepasitenkinimą, baimes ar norą sumenkinti kitą. Tai nereiškia, kad jokios kritikos nereikia klausytis. Bet reiškia, kad nereikia kiekvieno neigiamo žodžio priimti kaip galutinio nuosprendžio apie savo vertę.
5 žingsnis: paklauskite savęs, kieno balso iš tikrųjų bijote
Kartais vidinis balsas, kuris sako „nedaryk“, „nesirodyk“, „iš tavęs juoksis“, „tu nepakankamai gera“, iš tikrųjų nėra jūsų balsas. Tai gali būti senas kritikas iš praeities: tėvai, mokytojas, bendraklasiai, buvęs partneris, viršininkas ar žmogus, kuris kažkada privertė jus susigūžti.
Vaikystėje toks balsas galėjo atrodyti labai galingas. Jei iš jūsų juokėsi, kai bandėte dainuoti, gal šiandien bijote kalbėti viešai. Jei jus nuolat lygino su geresniais, gal dabar bet kokia konkurencija atrodo kaip pavojus. Jei jums sakė „nevaidink protingos“, gal iki šiol mažinate savo žinias, kad tik niekam neužkliūtumėte.
Suaugus verta paklausti: ar šis balsas tikrai teisus? Ar jis vis dar turi valdžią? Ar aš privalau juo tikėti? Gal tai tik sena programa, kuri kažkada padėjo išgyventi, bet dabar nebeleidžia gyventi pilnai?
Jūsų balsas grįžta ne per vieną dieną
Matomumo baimė neišnyksta tą akimirką, kai nusprendžiate būti drąsesni. Ji pradeda silpnėti tada, kai žengiate mažus žingsnius nepaisydami baimės. Vienas sakinys. Viena nuomonė. Vienas įrašas. Vienas prašymas. Vienas „ne“. Vienas sprendimas nebesumenkinti savęs, kai kas nors pagiria.
Nereikia iš karto parodyti viso savo potencialo. Užtenka pradėti nuo vieno procento. Šiandien pasakyti truputį daugiau nei vakar. Rytoj nebeištrinti minties, kurią norėjote paskelbti. Kitą savaitę paprašyti aiškesnių sąlygų. Dar vėliau – priimti komplimentą be pasiteisinimo.
Kuklumas gali būti graži savybė, kai jis kyla iš vidinės ramybės. Bet jei jis kyla iš baimės, jis tampa narvu. Ir iš to narvo galima išeiti. Ne triukšmingai, ne staiga, ne tobulai. Žingsnis po žingsnio. Kol vieną dieną suprasite, kad nebe slepiatės – tiesiog gyvenate savo balsu.
