Dar visai neseniai mintis, kad degalinėje gali nepavykti prisipilti pilno bako, atrodė kaip istorija iš praeities. Iš laikų, kai žmonės stovėdavo eilėse, skaičiuodavo talonus ir iš anksto planuodavo kiekvieną kelionę. Šiandien tokie scenarijai vėl grįžta į viešąją erdvę.
Augant geopolitinei įtampai pasaulyje ir Europoje vis garsiau kalbant apie energetinio saugumo grėsmes, ekspertai pradeda svarstyti ne tik apie didesnes degalų kainas, bet ir apie kraštutines priemones. Viena jų — galimas kuro normavimas.
Paprastam vairuotojui tai skambėtų labai konkrečiai: atvažiuoji į degalinę, nori prisipilti pilną baką, bet sistema arba taisyklės leidžia tik tam tikrą kiekį. Pavyzdžiui, ne daugiau kaip 20 ar 30 litrų. O jei norėjai važiuoti į kitą miestą, aplankyti tėvus, nuvežti vaikus į varžybas ar tiesiog pasiruošti ilgesnei savaitei — tektų planuoti visai kitaip.
Kuro normavimas būtų ne šiaip nepatogumas
Ekonomistai pabrėžia, kad pats degalų normavimas būtų jau labai rimtas signalas. Tai reikštų, kad situacija rinkoje gerokai sudėtingesnė nei vien pabrangęs benzinas ar dyzelinas.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius sako, kad tokį scenarijų kol kas reikėtų vertinti kaip riziką, o ne kaip neišvengiamą įvykį.
Pasak jo, jei būtų prieita iki kuro normavimo, ekonomikai tai būtų labai nejauki situacija. Tai keistų ne tik vairuotojų įpročius, bet ir bendrą žmonių nuotaiką. Gyventojai imtų kitaip vertinti išlaidas, keliones, būsto pasirinkimą, darbą ir visą savo kasdienį saugumą.
Kitaip tariant, tai nebūtų vien klausimas, ar šiandien pavyks pigiau prisipilti degalų. Tai būtų ženklas, kad visuomenė pereina į daug neramesnį režimą.
Žmonės pradėtų klausti: ar verta važiuoti be būtinybės? Ar reikia taupyti kurą? Ar geriau dirbti iš namų? Ar verta savaitgalį vykti į sodybą? Ar teks rinktis, kam naudoti automobilį — darbui, vaikams ar buities reikalams?
Tokie klausimai greitai pakeistų įprastą gyvenimo ritmą.
Kol nėra fizinio kuro trūkumo, labiausiai spaudžia kainos
Vis dėlto ekspertai ramina, kad kol rinkoje nėra realaus fizinio degalų trūkumo, žmonės labiausiai jaučia ne tiek pasiūlos problemas, kiek kainų augimą.
Brangstant naftai, didėja degalų kainos. O degalai veikia beveik viską: prekių pristatymą, maisto kainas, paslaugas, verslo sąnaudas, kelionių į darbą išlaidas. Net jei žmogus pats vairuoja nedaug, brangesnis kuras vis tiek galiausiai pasiekia jo piniginę per kitas kainas.
E. Stankevičius atkreipia dėmesį, kad vien kainų augimas ekonomikai dar nėra toks drastiškas smūgis kaip realus kuro trūkumas. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai gali silpninti šalies konkurencingumą, ypač jei produktyvumas auga lėčiau nei atlyginimai ir sąnaudos.
Paprastai tariant, žmonės gali uždirbti daugiau, bet jei viskas aplink brangsta dar greičiau arba verslui tampa sunkiau konkuruoti, bendra situacija išlieka įtempta.
Degalų normavimas tokiame kontekste būtų jau kitas lygis. Tai reikštų ne tik brangu, bet ir ribota.
O tai psichologiškai veikia daug stipriau.
Viena yra piktintis, kad litras dyzelino ar benzino kainuoja daugiau. Visai kas kita — žinoti, kad net turėdamas pinigų negali nusipirkti tiek, kiek tau reikia.
Ką tai reikštų kasdieniam žmogaus gyvenimui
Jeigu kuro normavimas taptų realybe, pirmiausia pasikeistų vairuotojų įpročiai.
Žmonės pradėtų rečiau važiuoti be aiškaus tikslo. Dažniau jungtų kelis reikalus į vieną kelionę. Galbūt vėl taptų įprasta tartis su kaimynais ar kolegomis dėl bendrų važiavimų. Dalis žmonių rinktųsi viešąjį transportą, jei tik turėtų tokią galimybę.
Tačiau ne visiems tai paprasta.
Didmiesčiuose gyvenantys žmonės dar gali rinktis autobusą, traukinį, paspirtuką ar darbą iš namų. Bet mažesniuose miesteliuose ir kaimuose automobilis dažnai nėra patogumas. Tai būtinybė. Juo važiuojama į darbą, pas gydytoją, į parduotuvę, pas senus tėvus, į mokyklą ar darželį.
Todėl kuro normavimas labiausiai paveiktų ne tuos, kurie važinėja pramogai, o tuos, kuriems automobilis yra kasdienio išgyvenimo dalis.
Galima įsivaizduoti paprastą šeimą, gyvenančią už miesto. Vienas automobilis, du dirbantys suaugusieji, vaikai, būreliai, parduotuvė už keliolikos kilometrų. Jei degalų kiekis būtų ribojamas, kiekviena kelionė taptų skaičiavimu.
- Ar tikrai važiuoti šiandien?
- Ar galima atidėti rytojui?
- Ar užteks kuro iki savaitės pabaigos?
- Ar geriau pilti dabar, kol dar galima?
Tokioje situacijoje degalai tampa ne tik preke. Jie tampa ramybės matu.
Kodėl apie tai kalbama dabar
Europoje apie įvairius ribojimo scenarijus vėl prabilta dėl didėjančių energetinio saugumo rizikų. Įtampa pasaulyje, konfliktai, sutrikusi laivyba svarbiuose regionuose ir šokinėjančios naftos kainos verčia valstybes svarstyti, kaip elgtis, jei padėtis blogėtų.
Kai kurios šalys jau imasi priemonių. Slovėnija tapo viena pirmųjų valstybių Europoje, kurioje pritaikytos degalų normavimo priemonės. Tiesa, ten jos susijusios ne vien su energetinio saugumo klausimais, bet ir su vadinamuoju degalų turizmu, kai vairuotojai iš kitų šalių ar pasienio regionų vyksta prisipilti pigesnių degalų.
Tokiais atvejais valstybėms tenka spręsti dvigubą problemą: kaip apsaugoti savo rinką ir kaip užtikrinti, kad degalų pakaktų vietos gyventojams.
Lietuvoje kol kas kalbama ne apie degalų normavimą, o apie kainų stebėseną ir jų keitimo tvarką. Seimas svarsto siūlymą apriboti, kaip dažnai degalinės galėtų didinti kuro kainas. Pagal siūlomą tvarką kainas didinti būtų galima tik kartą per parą — 10 valandą ryto. Tuo metu mažinti kainas degalinės galėtų bet kada.
Tokiu būdu siekiama, kad vartotojai galėtų geriau orientuotis rinkoje, o kainų pokyčiai būtų skaidresni ir stabilesni dienos metu.
Kainų ribojimas nėra tas pats, kas kuro normavimas
Svarbu nepainioti dviejų skirtingų dalykų.
Kainų keitimo ribojimas reiškia, kad reguliuojama, kaip dažnai degalinės gali didinti kainas. Tai nereiškia, kad vairuotojui bus draudžiama įsipilti pilną baką.
Kuro normavimas būtų kur kas griežtesnė priemonė. Tai jau reikštų ribojamą kiekį — kiek degalų žmogus gali nusipirkti per vieną kartą, per dieną ar per tam tikrą laikotarpį.
Todėl dabartinės diskusijos Lietuvoje labiau susijusios su kainų stabilumu ir skaidrumu, o ne su tiesioginiu degalų kiekio ribojimu vairuotojams.
Vis dėlto pats faktas, kad viešojoje erdvėje vėl kalbama apie normavimo galimybę, rodo, jog energetinis saugumas nebėra tik politikų ar ekonomistų tema. Tai tampa kasdienio žmogaus klausimu.
Kiek kainuos kelionė į darbą?
Ar brangs maistas?
Ar verta pirkti būstą toliau nuo miesto?
Ar ateityje turėti du automobilius šeimoje taps per didelė prabanga?
Šie klausimai nėra teoriniai. Jie labai greitai persikelia į šeimos biudžetą.
Ekspertai ragina nepanikuoti, bet stebėti situaciją
E. Stankevičius pabrėžia, kad šiandien degalų normavimo scenarijus neturėtų būti laikomas labiausiai tikėtinu. Tai labiau viena iš rizikų, kurią reikia turėti omenyje, bet ne priežastis panikuoti.
Pasak jo, tokios diskusijos kartais naudojamos ir kaip signalas visuomenei, kad situacija yra rimta ir kad energetinis saugumas negali būti paliktas savieigai.
Kitaip tariant, kalbos apie normavimą dar nereiškia, kad rytoj degalinėje įsigalios limitai. Tačiau jos primena, kad degalų kainos ir tiekimas priklauso nuo daug platesnių procesų nei vien vietinė rinka.
Naftos kainos, karai, tarptautiniai sprendimai, transporto keliai, valstybės rezervai, vartotojų elgsena — visa tai susiję.
Kol degalų fiziškai pakanka, pagrindinis iššūkis išlieka kaina. Bet jei kada nors atsirastų realus trūkumas, tada pasikeistų ne tik kainų lentelės degalinėse. Pasikeistų pati žmonių kasdienybė.
Ir galbūt būtent todėl tokios temos taip jautriai paliečia visuomenę.
Nes pilnas bakas daugeliui nėra tik degalai.
Tai galimybė nuvažiuoti, kai reikia.
Tai laisvė nesvarstyti kiekvieno kilometro.
Tai ramybė, kad rytoj pasieksi darbą, namus, artimuosius ar gydytoją.
Todėl net pats klausimas „ar galėsime prisipilti pilną baką?“ skamba ne tik ekonomiškai, bet ir labai žmogiškai.
Kol kas atsakymas paprastas: Lietuvoje degalų normavimas nėra įvestas, o tokia priemonė būtų kraštutinis scenarijus. Tačiau kainų svyravimai, energetinio saugumo rizikos ir geopolitinė įtampa verčia atidžiai stebėti situaciją.
Ir, kaip sako ekspertai, tikėtis, kad iki tokio lygio neprieisime.
