Rytais aš pabusdavau ne nuo žadintuvo, o nuo skausmo. Toks bukas, sunkus maudimas smilkiniuose ir pakaušyje, lyg kas būtų per naktį uždėjęs ant galvos nematomą šalmą ir jį per stipriai užveržęs. Iš pradžių nekreipiau dėmesio. Galvojau: pavargau, per mažai miegojau, oras keičiasi, gal spaudimas, gal tiesiog amžius.
Bet kai tai ėmė kartotis beveik kas rytą, pradėjau nerimauti. Atsikeli, o diena jau prasideda ne nuo kavos kvapo ar tylos virtuvėje, o nuo tabletės paieškos stalčiuje. Išgerdavau vandens, nusiprausdavau šaltu vandeniu veidą, bandydavau įtikinti save, kad praeis. Kartais praeidavo po valandos, kartais laikydavosi iki pietų. Ir tada visą dieną vaikščiodavau su jausmu, kad esu ne visai savyje.
Kaltinau viską, tik ne tai, kas buvo po nosimi
Pirmiausia pradėjau kaltinti pagalvę. Nusipirkau naują – ortopedinę, brangią, su pažadu, kad kaklas ilsėsis „taisyklingoje padėtyje“. Kelias dienas tikėjau, kad padės. Nepadėjo.
Tada kaltinau kavą. Sumažinau iki vieno puodelio, paskui kelias dienas negėriau visai. Galvos skausmas vis tiek grįždavo. Kaltinau orus, darbą, stresą, telefoną, per vėlai suvalgytą vakarienę, net užuolaidas, nes gal kambaryje per mažai tamsos. Bandžiau eiti miegoti anksčiau, bet rytais vis tiek atsibusdavau lyg po ne miego, o po kovos.
Vieną rytą vyras paklausė:
– Tu vėl su galva?
Aš net supykau. Ne ant jo, o ant to klausimo. Nes jis skambėjo taip, lyg aš pati būčiau problema. Lyg mano kūnas specialiai gadintų visiems rytą.
– Taip, vėl, – burbtelėjau. – Matyt, toks gyvenimas.
Bet viduje jau buvo baisu. Kai skausmas kartojasi, pradedi kurti scenarijus. Gal kažkas rimto? Gal reikia tyrimų? Gal aš per ilgai ignoravau?
Vienas vakaras pakeitė viską
Tą vakarą ruošiausi miegoti kaip visada. Susitvarkiau virtuvę, sudėjau vaikų daiktus, pasidėjau telefoną ant naktinio stalelio ir dar „trumpam“ atsidariau naujienas. Tas trumpam, žinoma, virto beveik valanda.
Gulėjau tamsoje, veidas apšviestas ekrano, nykštys automatiškai slinko žemyn. Skaičiau apie kitų žmonių problemas, žiūrėjau vaizdo įrašus, tikrinau žinutes, tada orus, tada dar kažką. Akys jau degė, bet ranka vis tiek nepaleido telefono.
Tada ekrane netikėtai pamačiau savo atspindį. Pavargusios akys, įtempta kakta, suspausti žandikauliai. Ir staiga pagalvojau: o jeigu aš pati kiekvieną vakarą susikuriu rytinį skausmą?
Kitą vakarą nusprendžiau pabandyti vieną dalyką: telefoną palikti ne prie lovos, o virtuvėje. Ne išjungti gyvenimą, ne tapti tobula sveikuole, tiesiog fiziškai padėti jį kitame kambaryje.
Pirmą vakarą buvo keista. Gulėjau lovoje ir ranka kelis kartus automatiškai ieškojo telefono. Atrodė, kad kažko trūksta. Kad kažkas parašys, kažkas nutiks, kažką praleisiu. Bet nieko nenutiko. Namai buvo tylūs. Aš pirmą kartą po ilgo laiko užmigau ne su svetimomis naujienomis galvoje, o su savo mintimis.
Ryte laukiau skausmo, bet jo nebuvo
Pirmą rytą pabudau atsargiai. Net bijojau pajudėti, nes laukiau to pažįstamo spaudimo smilkiniuose. Bet galva buvo lengvesnė. Ne idealiai, ne kaip reklamose, kur žmogus iškart šypsosi saulei, bet kitaip. Nebuvo to buko maudimo, kuris pastaruoju metu tapo mano rytine norma.
Pagalvojau: sutapimas.
Pakartojau tą patį kitą vakarą. Telefonas liko virtuvėje. Prie lovos pasidėjau stiklinę vandens ir knygą, kurios vis nepradėdavau. Perskaičiau tris puslapius ir užmigau.
Ryte galvos vėl neskaudėjo.
Trečią dieną supratau, kad čia ne magija. Aš ne tik mažiau žiūrėjau į ekraną. Aš nustojau miegoti su įtampa. Nebetikrinau žinučių paskutinę minutę. Nebeskaičiau neramių naujienų prieš pat užmigdama. Nebelaikiau kaklo keistoje padėtyje, pusiau pasisukusi į šoną, kol telefonas slydo iš rankų. Nebeužmigdavau su suspaustu žandikauliu ir perkrauta galva.
Priežastis buvo ne tik ekranas
Vėliau supratau, kad telefonas buvo tik matomiausia dalis. Tikrasis įprotis buvo ne ekranas, o mano nenoras paleisti dienos. Aš eidavau miegoti, bet vis dar bandydavau būti pasiekiama. Dar viena žinutė. Dar viena naujiena. Dar vienas komentaras. Dar vienas patikrinimas, ar pasaulis be manęs nesugriuvo.
O ryte atsibusdavau pavargusi, nors formaliai buvau miegojusi septynias valandas. Kūnas gulėjo lovoje, bet galva iki vidurnakčio vis dar dirbo.
Dabar telefoną vakare palieku virtuvėje. Ne visada pavyksta idealiai. Kartais vis tiek pasiimu, kartais vis tiek paslystu į seną įprotį. Bet skirtumą jau žinau. Kai vakare leidžiu sau atsijungti, rytas būna švelnesnis. Kai vėl užmiegu su ekranu rankoje, galva dažnai primena, kad kūnas viską skaičiuoja.
Ir keisčiausia tai, kad man reikėjo ne brangios pagalvės, ne dar vienos tabletės ir ne stebuklingo metodo. Reikėjo tik pripažinti, kad mano poilsis prasideda ne tada, kai užmiegu. Jis prasideda tada, kai pagaliau leidžiu sau baigti dieną.
Dabar, kai ryte atsikeliu be skausmo, man tai atrodo kaip maža pergalė. Ne prieš telefoną. Prieš tą savo dalį, kuri ilgai tikėjo, kad privalau būti įjungta net tada, kai jau seniai laikas ilsėtis.