Amarai sode atsiranda beveik nepastebimai. Dar vakar rožės leido naujus ūglius, serbentai gražiai žaliavo, o šiandien lapai jau susisukę, lipnūs, aplipę mažais žaliais ar juodais vabzdžiais. Tokiu metu ranka pati tiesiasi į stipresnes priemones, bet patyrę sodininkai kartais griebiasi daug paprastesnio varianto – amoniako tirpalo.
Amoniakas nuo amarų naudojamas ne vieną sezoną. Jis pigus, lengvai randamas vaistinėje, o teisingai paruoštas gali padėti greitai sumažinti kenkėjų koloniją. Tačiau čia yra svarbi sąlyga: tai nėra nekaltas vanduo su kvapu. Netinkamai naudojamas amoniakas gali pakenkti augalams, todėl svarbu žinoti proporcijas, laiką ir vieną dažnai pamirštamą detalę – skruzdėles.
Kodėl amoniakas veikia nuo amarų
Amoniakas yra aštraus kvapo vandeninis amoniako tirpalas. Amarams jis nemalonus dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, stiprus kvapas juos atbaido ir dezorientuoja. Antra, šarminis tirpalas, patekęs ant vabzdžių, gali pažeisti jų ploną apsauginį sluoksnį, todėl kenkėjai greitai žūsta arba pasitraukia.
Sodininkai šią priemonę mėgsta ir dėl papildomo poveikio augalui. Amoniake yra azoto, o azotas reikalingas lapų ir ūglių augimui. Po amarų antpuolio augalas dažnai atrodo nusilpęs: lapai deformuoti, jauni ūgliai sustoję, žaluma praradusi sodrumą. Nedidelė azoto dozė gali padėti jam atsigauti.
Tačiau būtent čia slypi pavojus. Per daug azoto gali paskatinti labai sultingų jaunų ūglių augimą, o jie amarams yra tikras delikatesas. Todėl amoniako tirpalas neturi virsti nuolatiniu „tręšimu kas savaitę“. Jis labiau tinka kaip greita pagalba prasidėjus kenkėjų antpuoliui.
Receptas, kuris geriau laikosi ant lapų
Vien amoniako ir vandens mišinys veiks silpniau, nes tirpalas nuo lapų greitai nuteka. Amarai dažniausiai slepiasi apatinėje lapų pusėje, ant jaunų ūglių ir pumpurų, todėl svarbu, kad priemonė ten užsilaikytų bent kurį laiką.
Tam naudojamas paprastas ūkiškas muilas. Jis padeda tirpalui geriau prilipti prie lapų ir kenkėjų. Be to, muilas pats apsunkina amarų kvėpavimą.
Tirpalui reikės:
- 10 litrų vandens;
- 2 šaukštų 10 % amoniako;
- 20–30 g ūkiško muilo.
Muilą geriausia sutarkuoti ir pirmiausia ištirpinti nedideliame kiekyje šilto vandens. Kai neliks gumulėlių, muiluotą skystį supilkite į kibirą su vandeniu. Amoniaką pilkite pačioje pabaigoje, prieš purškimą, nes jis greitai garuoja.
Nenaudokite šampūnų, dušo želių ar kvapnių skystų muilų. Juose gali būti priedų, kurie augalams visiškai nereikalingi, o kartais gali net nudeginti jautresnius lapus.
Kada purkšti, kad nepakenktumėte augalams
Svarbiausia taisyklė – nepurkšti saulėje. Amoniako tirpalas ant lapų ryškią dieną gali veikti per agresyviai, o lašeliai kartu su saule gali palikti nudegimų. Geriausias laikas – vakaras po saulėlydžio arba apsiniaukusi, bet nelietinga diena.
Prieš purškiant verta pasitikrinti orų prognozę. Jei po valandos prasidės lietus, didelė dalis darbo nueis veltui. Geriausia, kad po apdorojimo bent 10–12 valandų nelytų.
Purškiant reikia pataikyti ne tik ant viršutinės lapų pusės. Didžiausios amarų kolonijos dažnai slepiasi po lapais ir ant jaunų viršūnėlių. Todėl krūmą ar rožę reikia apipurkšti kruopščiai, bet ne taip, kad tirpalas varvėtų upeliais.
Pirmą kartą geriausia išbandyti tirpalą ant nedidelės augalo dalies. Jei po paros lapai neparuduoja, nesusisuka ir neatsiranda dėmių, galima apdoroti visą augalą.
Nepamirškite skruzdėlių – jos amarus „augina“
Viena dažniausių klaidų kovojant su amarais – dėmesys tik patiems vabzdžiams. Tačiau ten, kur yra amarų, dažnai netoliese rasite ir skruzdėlių. Jos nėra atsitiktinės viešnios. Skruzdėlės maitinasi saldžiomis amarų išskyromis, todėl saugo jų kolonijas, perneša amarus ant naujų ūglių ir padeda jiems plisti.
Jei nupurkšite augalą, amarų sumažės, bet skruzdėlės liks, po kelių dienų problema gali grįžti. Todėl verta apžiūrėti ne tik pačius augalus, bet ir aplinką: ar nėra skruzdėlynų, takų prie krūmų, aktyvaus judėjimo ant stiebų.
Kova su amarais bus daug veiksmingesnė, jei kartu sumažinsite skruzdėlių patekimą ant augalo. Tam galima naudoti lipnias juostas ant kamienų, barjerus, skruzdėlynų perkėlimą ar kitas priemones, kurias įprastai naudojate savo sode.
Kiek kartų galima naudoti amoniaką
Amoniako tirpalas neturėtų būti naudojamas nuolat. Dažniausiai pakanka 1–2 apdorojimų, kai amarų kolonija dar tik pradeda plisti. Jei kenkėjų labai daug, purškimą galima pakartoti po kelių dienų, bet nereikėtų šios procedūros paversti savaiminiu savaitiniu ritualu.
Per dažnas naudojimas gali permaitinti augalus azotu. Tada jie pradeda auginti daug minkštų, sultingų ūglių, kurie tampa dar patrauklesni amarams. Gaunasi užburtas ratas: purškiate nuo amarų, augalas leidžia naujus minkštus ūglius, amarai grįžta dar aktyviau.
Amoniakas labiausiai tinka kaip greita pirmoji pagalba, o ne kaip vienintelis sodo apsaugos planas. Vėliau verta stiprinti augalus, reguliariai apžiūrėti lapų apačią, nepertręšti azotu ir skatinti naudingus vabzdžius, pavyzdžiui, boružes.
Kuriems augalams šis būdas tinka
Amoniako tirpalas dažniausiai naudojamas rožėms, serbentams, agrastams, dekoratyviniams krūmams ir kitiems augalams, kuriuos amarai puola ant jaunų ūglių. Vis dėlto jautresniems augalams reikia daugiau atsargumo. Jei lapai ploni, gležni arba augalas neseniai persodintas, pirmiausia išbandykite silpnesnį tirpalą mažame plote.
Nereikėtų purkšti augalų, kurie jau patiria didelį stresą dėl sausros, karščio ar ligos. Tokiu atveju net ir naudinga priemonė gali tapti papildomu krūviu.
Taip pat nepamirškite apsaugoti savęs. Amoniako kvapas stiprus, todėl tirpalą ruoškite lauke arba gerai vėdinamoje vietoje, stenkitės neįkvėpti garų ir saugokite akis. Purškiant verta mūvėti pirštines.
Pigi priemonė gali padėti, bet svarbiausia – saikas
Amoniakas nuo amarų gali būti veiksminga ir nebrangi priemonė, ypač kai kenkėjai pastebimi laiku. Tinkamai paruoštas tirpalas su ūkišku muilu padeda ilgiau išsilaikyti ant lapų, o rezultatas gali būti matomas gana greitai.
Tačiau svarbiausia – nenaudoti šios priemonės aklai. Purkškite tik vakare arba apniukusią dieną, laikykitės proporcijų, neperdozuokite ir nepamirškite skruzdėlių. Tada vaistinėje rastas buteliukas gali tapti naudingu pagalbininku sode, o ne dar viena priemone, po kurios augalams reikės atsigauti.
