Šis kasdienis įprotis senovės romėnams atrodė normalus, o mus priverstų raudonuoti

Įsivaizduokite rytą: dar ne visai pabudę, su kavos puodeliu rankoje nueinate į tualetą, uždarote duris ir tikitės kelių minučių ramybės. O dabar iš durų išimkite spyną, sienas palikite tik iki juosmens, o šalia vienoje eilėje pasodinkite kaimynus, prekybininkus ir ką tik iš pirties grįžusius pažįstamus. Senovės romėnui toks vaizdas nebūtų buvęs nei gėdingas, nei ypatingas.

Viešieji tualetai Romos miestuose dažnai buvo bendros erdvės: greta vienas kito įrengtos sėdimos vietos, po jomis tekantis vanduo ir jokio mums įprasto privatumo. Žmonės ten ne tik atlikdavo būtiną reikalą. Jie kalbėdavosi, apsikeisdavo naujienomis, gal net aptardavo tą patį, ką šiandien aptaria eilėje prie kavos aparato.

Mums tai skamba kaip mažų mažiausiai nejaukus socialinis eksperimentas. Tačiau romėnams gėda dažnai slypėjo visai kitur: netinkamame elgesyje viešumoje, prastoje reputacijoje, negebėjime laikytis savo visuomeninio vaidmens. Pats kūnas ir jo natūralūs poreikiai ne visada buvo apgaubti tokiu storu tylos sluoksniu, kokį aplink juos esame užauginę mes.

Vieta, kur tylėti nebuvo privaloma

Romėnų viešosios latrinos buvo praktiškas miesto sprendimas. Tankiai gyvenamose vietose ne kiekvienas namas turėjo patogius kanalizacijos sprendimus, todėl bendros erdvės atliko labai žemišką funkciją. Vandens srautai padėdavo palaikyti švarą, o akmeninės sėdimos vietos būdavo išdėstytos viena šalia kitos.

Šiandien toks išplanavimas atrodo beveik komiškas: mums ir biuro kabinoje kartais norisi, kad kolega negirdėtų, kaip atsidarome traškučių pakelį. Romėnų laikais kūno poreikių atlikimas bendroje vietoje galėjo būti kur kas mažiau išskirtas iš įprasto kasdienio gyvenimo. Jei susitikai pažįstamą, kodėl nepasikalbėjus, kol abu vis tiek niekur neskubate?

Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad visi romėnai tai laikė prabangia pokalbių sale ar kad kiekvienas žmogus ten jautėsi vienodai laisvai. Skirtingas statusas, lytis, miesto papročiai ir konkreti vieta turėjo reikšmės. Vis dėlto pati idėja, kad tualetas gali būti ne visiškai privati teritorija, anuomet nešokiravo taip, kaip šokiruotų šiandien.

Šis kasdienis įprotis senovės romėnams atrodė normalus, o mus priverstų raudonuotiNuotrauka: Pexels / Boris Hamer

Mus glumina ne akmeninės sėdynės, o svetimas žvilgsnis

Žmogus pyksta ar raudonuoja ne vien dėl nepatogumo. Dažnai nemaloniausias būna jausmas, kad kažkas mato tą mūsų kasdienybės dalį, kurią esame išmokę paslėpti. Šiuolaikinis tualetas su užrakinamomis durimis tapo maža asmenine tvirtove: vieta, kur trumpam niekam nereikia nieko aiškinti ir mandagiai šypsotis.

Senovės Romoje riba tarp privataus ir viešo gyvenimo buvo nubrėžta kitaip. Miestas vyko gatvėse, pirtyse, aikštėse, bendrose valgymo ir poilsio vietose. Žmonės daug daugiau kasdienybės dalijosi su kitais, todėl ir tai, kas mums atrodo itin asmeniška, galėjo būti priimama kaip paprasta gyvenimo dalis.

Tuo pat metu romėnai tikrai nebuvo abejingi tvarkai ar švarai. Viešosios latrinos reikalavo vandens, priežiūros ir infrastruktūros, o tai rodo, kad praktiniai poreikiai buvo vertinami rimtai. Mums nepatogu ne todėl, kad esame „jautresni“, o todėl, kad per ilgus amžius privatumas tapo vienu svarbiausių komforto ženklų.

Kas vienam normalu, kitam – neįmanoma net įsivaizduoti

Šiandien bendras tualetas be pertvarų ypač sunkiai įsivaizduojamas tėvams su vaikais, senjorams ar žmonėms, kuriems svarbus didesnis saugumas ir ramybė. Net stovyklavietėje ar festivalyje dažnas pirmiausia įvertina ne vaizdą pro langą, o tai, ar vonios kambarys bus atskiras. Privatumas nebėra priedas prie patogumo – jis yra pats patogumas.

Tačiau pažvelgus į romėnų įprotį verta prisiminti ir kitą pusę. Miestui reikėjo spręsti labai konkrečią problemą: kur dideliam žmonių skaičiui atlikti būtinus reikalus, kaip nukreipti vandenį ir palaikyti bendrą tvarką. Bendri tualetai buvo ne keistenybė dėl keistenybės, o to meto urbanistinio gyvenimo dalis.

Tokie palyginimai gerai primena, kaip greitai savo laikmečio įpročius paskelbiame vieninteliais normaliais. Gal po kelių šimtų metų kažkam taip pat bus sunku patikėti, kad žmonės restoranuose fotografuodavo kiekvieną lėkštę arba garsiai kalbėdavosi telefonu autobuse. Kiekviena epocha turi savų dalykų, kurių pati net nepastebi.

Senovės romėnų viešasis tualetas mums kelia šypseną todėl, kad jis paliečia labai saugomą šiuolaikinę ribą. Tačiau už tos šypsenos slypi paprasta mintis: gėda nėra nekintamas jausmas. Kartais pakanka pakeisti amžių, miestą ir aplinkinius žmones, kad tai, dėl ko šiandien raustume, vakar būtų buvęs tiesiog dar vienas rytinis pokalbis.