Tują prie namo sodina tūkstančiai, bet vėliau gailisi: ką būtina žinoti prieš įkasant pirmą daigą

Tuja daugeliui lietuvių jau seniai tapo beveik privalomu kiemo augalu. Ji gražiai atrodo prie tvoros, greitai sukuria privatumo sieną, visus metus išlieka žalia ir nereikalauja tokios priežiūros kaip lepesni dekoratyviniai augalai. Atrodo, nusipirkai kelis daigus, pasodinai palei namą ir kiemas iš karto tvarkingesnis. Tačiau vos tik kalba pasisuka apie tują prie pat namo, prasideda ginčai: vieni sako, kad tai praktiškas sprendimas, kiti primena senus prietarus ir tikina, kad tokio medžio prie durų geriau nereikia.

Ekspertai pirmiausia žiūri ne į ženklus, o į atstumą

Sodininkystės požiūriu tujos prie namo sodinti galima, tačiau svarbiausia ne tai, kaip gražiai atrodo mažas daigas vazone. Reikia įsivaizduoti, kaip augalas atrodys po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų. Didelės veislės gali stipriai išplatėti, užstoti langus, remtis į sieną, trukdyti praėjimui ir apsunkinti tiek pačios tujos, tiek namo priežiūrą.

Todėl didesnėms tujoms prie namo verta palikti bent 1,5–2 metrų atstumą. Kompaktiškesnės veislės gali augti arčiau, bet ir čia geriau vadovautis ne akimi, o galutiniu lajos dydžiu. Tujos šaknys paprastai nelaikomos rimta grėsme pamatams, tačiau per arti pasodintas augalas vis tiek gali pridaryti nepatogumų: nuo nuolatinio šešėlio iki drėgmės kaupimosi prie sienos.

Kodėl žmonės vis tiek renkasi tujas?

Tujos populiarios ne šiaip sau. Jos ištisus metus išlieka žalios, gerai pakenčia karpymą ir greitai suteikia kiemui tvarkos įspūdį. Tanki tujų eilė palei tvorą padeda pasislėpti nuo kaimynų žvilgsnių, sumažina vėjo pojūtį ir sukuria jaukesnę, uždaresnę erdvę. Ypač tai aktualu naujuose kvartaluose, kur namai stovi arti vienas kito, o privatumo kieme iš pradžių beveik nėra.

Tačiau tuja nėra augalas, kurį galima bet kur įkišti ir pamiršti. Jai reikia saulėtos arba lengvai pavėsingos vietos, laidžios dirvos ir normalaus laistymo po pasodinimo. Jei žemė nuolat šlapia, o vanduo užsistovi prie šaknų, augalas gali pradėti skursti. Jaunos tujos sausros metu taip pat greitai parodo, kad joms trūksta vandens – pradeda ruduoti, retėti, praranda dekoratyvumą.

Liaudies ženklai gąsdina, bet įrodymų nėra

Daugiausia baimių kyla ne dėl pačios tujos, o dėl jos simbolikos. Kadangi tujos dažnai sodinamos kapinėse, kai kuriems žmonėms jos asocijuojasi su liūdesiu, netektimi ir sunkia energija. Iš čia atsirado pasakojimai, kad tuja prie namo gali pritraukti nelaimes, vienatvę, kivirčus ar net „išvaryti“ vyrus iš šeimos.

Tačiau mokslinių įrodymų, kad tuja galėtų paveikti žmogaus likimą, santykius, šeimos gerovę ar namų atmosferą, nėra. Tai yra liaudies tikėjimai, kurie vieniems atrodo svarbūs, o kitiems neturi jokios reikšmės. Be to, kai kuriose tradicijose visžaliai augalai laikomi ne blogio ženklu, o pastovumo, ilgaamžiškumo ir apsaugos simboliu. Todėl tują vadinti vien „blogu“ augalu būtų neteisinga.

Kada geriau jos prie namo nesodinti

Tujos verta atsisakyti tada, kai vietos tiesiog per mažai. Jei tarp namo sienos, tako ir tvoros likęs siauras tarpas, po kelerių metų augalas gali tapti problema. Taip pat reikėtų atsargiai sodinti prie langų, kuriems svarbi šviesa, arba prie vietų, kur nuolat kaupiasi drėgmė. Dar viena klaida – pirkti veislę vien pagal nuotrauką, nepasidomėjus, kokio aukščio ir pločio ji užauga.

Jei tuja jums graži ir tinka prie kiemo, jos nereikia bijoti vien dėl prietarų. Bet jeigu šeimoje tokie ženklai kelia įtampą, verta rinktis kitą augalą vien dėl ramybės. Kieme svarbu ne tik vaizdas, bet ir jausmas. Geriausias sprendimas – sodinti ten, kur augalui užteks vietos, namui nekils praktinių nepatogumų, o šeimininkams nereikės kiekvieną kartą žiūrint pro langą galvoti, ar jie nepadarė klaidos.