Šiltą savaitgalį atrodo, kad reikia visai nedaug: automobilio, grilio, palapinės, šuns ir ežero kranto. Tačiau būtent tokios išvykos dažnai baigiasi ne poilsiu, o nemaloniu pokalbiu su pareigūnais. Lietuvoje miškuose ir prie vandens telkinių galioja aiškios taisyklės – dalis jų daugeliui vis dar atrodo „smulkmenos“, nors už jas galima sulaukti atsakomybės.
Milda su draugais į ežerą išvažiavo šeštadienio rytą. Viskas buvo kaip iš vasaros atviruko: termosai, pledai, kamuolys vaikams, šuo ant galinės sėdynės, vienkartinis grilis bagažinėje. Sustoję prie miško keliuko jie nusprendė automobilį pasistatyti arčiau vandens – juk nepatogu nešti daiktus kelis šimtus metrų. Dar po valandos atsirado mintis užkurti grilį „ant smėliuko“, nes jokios laužavietės šalia nesimatė.
Tą dieną viskas baigėsi be baudos, nes juos sustabdė ne pareigūnai, o vietinis žvejys. Jis ramiai pasakė: „Čia taip daryti negalima. Ir dėl mašinos, ir dėl ugnies.“ Iš pradžių kompanija susierzino, bet vėliau Milda suprato – žmogus jiems sutaupė ne tik pinigų, bet ir gėdos.
Automobilis prie vandens – viena dažniausių klaidų
Vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia prisiminti: motorinėmis transporto priemonėmis draudžiama važiuoti ir jas statyti arčiau kaip 25 metrus nuo vandens telkinio kranto. Aplinkos apsaugos departamento atmintinėje taip pat nurodoma, kad į mišką ir po mišką motorinėmis transporto priemonėmis galima važiuoti tik keliais, o statyti jas miškuose – tik tam skirtose stovėjimo aikštelėse arba kelio pakraštyje, netrukdant pravažiuoti kitiems ir neužvažiuojant ant samanų, kerpių ar uogienojų.
Tai reiškia, kad argumentas „tik trumpam“, „tik išsikrauti daiktus“ ar „visi taip daro“ neveikia. Pakrantės, miško paklotė ir žolinė danga nėra automobilių stovėjimo aikštelė. Net jei vieta atrodo išvažinėta, tai nereiškia, kad ten leidžiama statyti automobilį.
Dar viena aiški taisyklė – miške draudžiama plauti transporto priemones. Tai svarbu ne tik dėl purvo ar estetikos. Plovimo priemonės, tepalų likučiai ir kiti teršalai gali patekti į dirvožemį ar šalia esančius vandens telkinius.
Mildos draugai automobilį galiausiai perstatė toliau. Taip, daiktus teko panešti. Bet po kelių minučių visi pripažino, kad tai nėra tragedija. Tik įprotis norėti patogumo iki pat vandens.
Laužas ir grilis – ne ten, kur patogiau, o ten, kur leidžiama
Antra dažna klaida – ugnis gamtoje. Atrodo, kas čia tokio: mažas grilis, keli iešmeliai, pora anglių. Tačiau taisyklės aiškios: kurti laužus ir naudoti atvirą ugnį, įskaitant vienkartines kepsnines, nešiojamus grilius ir šašlykines, galima tik viešojo naudojimo poilsio objektuose įrengtose ir pažymėtose laužavietėse. Kitose vietose tai leidžiama tik gavus miško valdytojo rašytinį sutikimą.
Ypač pavojinga mėtyti neužgesintas nuorūkas, degtukus ar kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą. Aplinkosaugininkai primena, kad neužgesinti degtukai, nuorūkos ir laužai tam neskirtose vietose gali sukelti gaisrą.
Jeigu laužas kūrenamas leidžiamoje vietoje, jį būtina nuolat prižiūrėti, o baigus – užpilti vandeniu ar žemėmis, kol visiškai nustos rusenti. Pastebėjus gaisrą, reikia nedelsiant skambinti 112.
Čia svarbiausia ne formalumas. Vasarą sausos samanos, spygliai ir žolė užsidega greičiau, nei atrodo. Vienkartinis grilis, pastatytas ant miško paklotės ar sausos žolės, gali palikti ne tik išdegintą dėmę, bet ir tapti gaisro pradžia.
Palapinė, šiukšlės, šuo ir triukšmas: taisyklės, kurias pamiršta net „tvarkingi“ poilsiautojai
Miške apsistoti poilsiui galima tik įrengtuose viešojo naudojimo objektuose: poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose ar kituose rekreacinės paskirties statiniuose. Stovyklavietės ir kempingai gali būti pritaikyti palapinėms ar kemperiams, tačiau tai turi būti tam skirta vieta.
Tai reiškia, kad palapinės negalima statyti bet kur vien todėl, kad „graži aikštelė“. Aplinkos apsaugos departamento atmintinėje pabrėžiama, kad palapinių statymas tam neskirtose vietose gali pažeisti arba suniokoti natūralią miško paklotę. Pajūryje dar griežčiau – Lietuvos pajūrio paplūdimiuose draudžiama nakvoti kopose ar priekopėse ir rengti stovyklavietes.
Šiukšlės – dar vienas dalykas, dėl kurio pasiteisinimų nėra. Privaloma susirinkti savo šiukšles, o žvejai prieš žvejybą ir jos metu turi surinkti šiukšles 5 metrų spinduliu aplink žvejybos vietą ir išvežti jas į komunalinių atliekų konteinerius. Net jei šiukšlės „ne jūsų“, žvejybos vietoje tokia pareiga vis tiek taikoma.
Prie vandens taip pat negalima naudoti cheminių ploviklių, šampūnų, dantų pastos ir panašių priemonių, nes jos teršia vandenį ir dirvožemį, kenkia augalams, gyvūnams ir gali daryti neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Todėl „išsimaudysiu su šampūnu ežere“ nėra nekaltas vasaros ritualas.
Šunims taip pat galioja tvarka: miške draudžiama paleisti šunį be antsnukio, tačiau antsnukis nebūtinas, jei šuo vedamas už pavadėlio. Be to, triukšmavimas ar kitoks laukinių gyvūnų trikdymas, taip pat kitų žmonių poilsio trikdymas yra draudžiamas.
Gamtos savaitgalis neturi virsti taisyklių egzaminu, bet keli dalykai turėtų būti savaime suprantami: automobilį palikti ten, kur galima, ugnį kurti tik pažymėtoje vietoje, šiukšles išsivežti, šuns nepaleisti lakstyti kur papuola ir nesielgti taip, lyg ežero pakrantė būtų privatus kiemas.
Milda po tos išvykos į bagažinę įsidėjo paprastą rinkinį: šiukšlių maišų, nedidelę peleninę nuorūkoms, daugkartinį vandens indą ir užrašą telefone su artimiausių stovyklaviečių žemėlapiu. Ji juokiasi, kad tai ne romantika, o suaugusio žmogaus pasiruošimas.
Bet būtent toks pasiruošimas leidžia ilsėtis ramiai – be ginčų, be baudų ir be jausmo, kad po jūsų gamtai reikės ilgai taisytis.
