Mes ilgai įsivaizdavome, kad vandenynas yra kažkur toli. Mėlynas plotas žemėlapyje, atostogų nuotraukų fonas, bangų garsas prie viešbučio lango, lėktuvo maršrutas virš Atlanto. Jis buvo didelis, ramus ir tarsi amžinas. Kažkas, kas sugeria mūsų klaidas ir vis tiek lieka toks pat.
Bet šiemet vandenynas nebetyli.
Jo paviršius kaista taip, kaip iki šiol nebuvo fiksuota vasaros pradžioje. Birželio pabaigoje nepriklausomi Europos klimato matavimai parodė rekordines pasaulio vandenynų paviršiaus temperatūras. Skaičiai atrodo sausi – 20,86 laipsnio, 21 laipsnis. Jie neskamba kaip katastrofa. Jie net neatrodo dideli, jei žmogus galvoja apie karštą vonią ar vasaros dieną mieste.
Bet klimatui tokie skaičiai nėra smulkmena. Tai nėra dar viena šilta diena. Tai ženklas, kad milžiniška Žemės sistema, kuri daugelį metų sugėrė šilumą, pradeda grąžinti mums atsakymą.
Ir tas atsakymas kelia nerimą net tiems, kurie visą gyvenimą žiūri į duomenis, o ne į emocijas.
„Tai bus milžiniška“
NASA tyrėja Severine Fournier, remdamasi palydovo „Sentinel-6 Michael Freilich“ duomenimis, birželio pabaigoje ištarė sakinį, kuris skamba paprastai, bet jame yra daug nerimo: „Šiuo metu atrodo, kad tai bus milžiniška.“
Ji kalbėjo apie El Ninjo – natūralų klimato reiškinį, kuris kas kelerius metus sujaukia Ramiojo vandenyno sistemą ir pakeičia orus didelėje pasaulio dalyje. Pats El Ninjo nėra naujas. Žemė jį pažįsta seniai. Tačiau dabar jis ateina į pasaulį, kuris jau yra įkaitęs dėl žmogaus sukeltos klimato krizės.
Tai ir yra baisiausia. Ne vien El Ninjo. Ne vien šilta jūra. O jų susidūrimas.
Palydovai jau pavasarį pradėjo fiksuoti šimtų kilometrų pločio šilto vandens bangas, judančias iš vakarinės Ramiojo vandenyno dalies į rytinę. Tai ne poetinė metafora. Tai realūs vandens masių pokyčiai, matomi iš kosmoso. Po paviršiumi kaupiasi šiluma, kuri vėliau gali tapti liūtimis, sausromis, audromis, gaisrais, badu ir priverstiniu žmonių judėjimu.
Mes dažnai bijome to, ką matome: ugnies, potvynio, audros, griūvančio namo. Bet šį kartą grėsmė prasideda ten, kur plika akimi jos beveik neįmanoma pamatyti – po vandenyno paviršiumi.
Kodėl jūros lygis staiga tampa įspėjimu
NASA mokslininkai stebi ne tik vandenyno paviršiaus temperatūrą. Jie matuoja ir jūros paviršiaus aukštį. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip techninė detalė, tačiau iš tikrųjų ji labai svarbi.
Šiltas vanduo plečiasi. Kai viršutiniuose vandenyno sluoksniuose kaupiasi didžiulė šiluma, vandens tūris didėja, o jūros lygis kyla. Tai leidžia mokslininkams suprasti ne tik tai, kas vyksta paviršiuje, bet ir tai, kiek šilumos slepiasi giliau.
Skirtumas čia milžiniškas. Plonas šilto vandens sluoksnis paviršiuje gali greitai pasikeisti. Tačiau jeigu šiluma susikaupusi dideliame vandens tūryje po paviršiumi, ji tampa daug rimtesne jėga. Tai tarsi įkaitęs rezervuaras, kuris gali maitinti atmosferą energija ir drėgme. O atmosfera, gavusi daugiau šilumos ir drėgmės, ima elgtis agresyviau.
Tada vienur prasideda liūtys, kurios nuplauna kelius, tiltus ir namus. Kitur dangus užsidaro mėnesiams, žemė skyla nuo sausros, išdžiūsta rezervuarai, žlunga derlius. Viename pasaulio krašte žmonės brenda per vandenį iki krūtinės, kitame – nebeturi kuo palaistyti laukų.
Ir visa tai gali prasidėti nuo to, kad kažkur Ramiajame vandenyne šiltas vanduo pajudėjo ne taip, kaip įprasta.
Kaip El Ninjo sujaukia pasaulį
Įprastomis sąlygomis Ramiajame vandenyne pučiantys pasatai stumia paviršinį vandenį iš rytų į vakarus. Pakeliui saulė jį šildo, o prie Pietų Amerikos krantų iš gelmių kyla šaltas, maistinių medžiagų turtingas vanduo. Tai sena, didžiulė, tiksli sistema. Ji maitina žuvininkystę, veikia lietų, vėjus, audras ir temperatūras.
El Ninjo šią sistemą sutrikdo.
Pasatai susilpnėja arba pakinta. Šiltas vanduo pasilieka arčiau Pietų Amerikos krantų. Vandenynas ima garuoti stipriau, atmosfera gauna daugiau drėgmės, o tada prasideda ekstremalūs orai. Peru ir kitose Pietų Amerikos vietose gali kilti niokojantys potvyniai bei nuošliaužos. Pietryčių Azijoje, Indonezijoje ar Australijoje tuo pat metu gali stiprėti sausros ir miškų gaisrai.
Tai sunkiai suvokiama, nes atrodo neteisinga: tas pats reiškinys vienur atneša per daug vandens, kitur – beveik jokio. Vieni žmonės lipa ant stogų gelbėdamiesi nuo potvynio, kiti eina kilometrus ieškodami geriamojo vandens. Ta pati planeta. Tas pats reiškinys. Visiškai skirtingos nelaimės.
Štai kodėl El Ninjo nėra tik meteorologų terminas. Tai nėra gražus ispaniškas žodis orų pranešime. Tai mechanizmas, galintis paliesti maisto kainas, migraciją, derlių, sveikatą, energijos vartojimą ir politinį stabilumą.
1997-ieji vis dar yra perspėjimas
Mokslininkus ypač neramina tai, kad kai kurie dabartiniai duomenys primena 1997 metus. Tuomet El Ninjo buvo vienas stipriausių užfiksuotų istorijoje. Pasekmės buvo milžiniškos: potvyniai, sausros, gaisrai, derliaus praradimai, ligų protrūkiai, ekonominiai nuostoliai.
Pasaulio banko vertinimais, dėl su tuo laikotarpiu susijusių stichinių nelaimių žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, ypač nukentėjusiose šalyse išaugo skurdas, o ekonominė žala siekė dešimtis milijardų dolerių.
Bet šiandien pasaulis kitoks. Jis šiltesnis. Tankiau apgyvendintas. Labiau susijęs. Labiau pažeidžiamas.
Kai viename regione žūsta derlius, tai nebėra tik vietinė tragedija. Tai gali reikšti maisto kainų augimą kitame žemyne. Kai sausra išdžiovina vandens telkinius, žmonės palieka namus. Kai miestus užlieja liūtys, griūva ne tik pastatai, bet ir pasitikėjimas tuo, kad rytojus bus panašus į vakar.
Todėl klausimas nėra vien toks: ar šis El Ninjo bus stiprus? Klausimas kur kas sunkesnis: kas nutiks, jeigu stiprus El Ninjo ateis į pasaulį, kuris jau dabar balansuoja ant perkaitimo ribos?
Baimė kyla ne iš panikos, o iš duomenų
Klimato krizės tema dažnai pavargina. Žmonės pavargsta nuo perspėjimų, nuo grafikų, nuo žodžių „rekordas“, „istorinis“, „ekstremalus“. Kai tokių žodžių per daug, jie ima skambėti kaip foninis triukšmas. Dar viena bloga naujiena tarp kitų blogų naujienų.
Bet mokslininkų nerimas šiuo atveju kyla ne iš noro gąsdinti. Jis kyla iš matavimų.
Palydovai rodo šilumos bangas vandenyne. Jūros lygis rodo, kad po paviršiumi kaupiasi energija. Vandenynų temperatūros rekordai kartojasi. Klimato reiškinys, kuris ir taip gali būti galingas, dabar stiprėja pasaulyje, kurio bazinė temperatūra jau pakelta žmogaus veiklos.
Tai nėra apokaliptinė fantazija. Tai labai blaivus, labai nemalonus tikrovės aprašymas.
Baisiausia galbūt yra tai, kad dauguma žmonių to nepajus iš karto. Nebus vienos dienos, kai visas pasaulis staiga supras, kad kažkas pasikeitė. Viskas vyks per atskiras nelaimes: vienur potvynis, kitur sausra, trečiur gaisras, ketvirtur maisto kainos, penktame regione ligoninės, pilnos nuo karščio išsekusių žmonių.
Klimato krizė retai ateina kaip viena didelė scena. Dažniau ji ateina kaip daug mažų lūžių, kurie palaipsniui keičia gyvenimą.
Kai nesupratimas tampa pavojingas
Dalis baimės kyla ir iš nesupratimo. Mes vis dar gyvename taip, tarsi klimatas būtų senas pažįstamas, kurio nuotaikas galima nuspėti iš kalendoriaus. Vasara bus karšta, ruduo lietingas, žiema šalta, pavasaris žalias. Taip buvo, taip bus.
Bet ši tvarka trūkinėja.
Istorinės vasaros tampa nebe išimtimi, o vis dažnesniu reiškiniu. Karščio bangos tęsiasi ilgiau. Lietūs krenta ne tada ir ne taip, kaip įprasta. Vandenynai kaista taip, kaip neturėtų kaisti. O mes vis dar bandome rasti seną normalumą, kurio galbūt jau nebėra.
Nesupratimas pavojingas todėl, kad jis verčia laukti. Laukti aiškesnio ženklo. Laukti dar vieno tyrimo. Laukti, kol problema taps tokia akivaizdi, kad jos nebegalės paneigti niekas. Bet klimato sistemoje laukimas turi kainą. Ir dažnai ją sumoka tie, kurie mažiausiai prisidėjo prie krizės.
Ūkininkas, kurio laukai išdžiūvo. Šeima, kurios namus nunešė potvynis. Vaikas mieste, kuriame karščio banga pavertė orą pavojingu. Žmonės, kurie neturi oro kondicionieriaus, neturi santaupų, neturi galimybės tiesiog išvykti.
Tai nėra tolimų kraštų problema
Lengva manyti, kad El Ninjo yra kažkur toli: Ramiajame vandenyne, Peru, Indonezijoje, Australijoje, Afrikoje. Tačiau šiandien „toli“ nebereiškia „nesusiję“.
Ekstremalūs orai viename regione gali paveikti maisto tiekimą kitame. Sausros gali keisti kainas. Potvyniai gali stabdyti gamybą. Karščio bangos gali didinti mirtingumą, apkrauti sveikatos sistemas, keisti kelionių įpročius, kelti draudimo kainas ir priversti valstybes peržiūrėti pasirengimą krizėms.
Europa taip pat nėra nuošalyje. Stiprūs El Ninjo reiškiniai gali paveikti žiemų pobūdį, kritulių pasiskirstymą, audrų sistemas. Net jeigu smūgis nėra toks tiesioginis kaip Pietų Amerikoje ar Azijoje, pasekmės vis tiek gali pasiekti mus per orus, ekonomiką, migraciją ir maisto rinkas.
Planeta yra per daug susieta, kad galėtume ramiai žiūrėti į nelaimes kaip į svetimą reportažą.
Prieš mus – ne vien orų reiškinys
El Ninjo pats savaime yra natūralus. Jis vyko ir prieš žmonių pramonę, prieš automobilius, prieš anglies elektrines. Tačiau dabartinė situacija nėra natūrali ta prasme, kuria norėtume ją suprasti.
Natūralus reiškinys dabar vyksta nenatūraliai įkaitusiame pasaulyje.
Tai panašu į kibirkštį sausoje pievoje. Kibirkštis gali būti sena ir įprasta, bet jeigu pieva išdžiūvusi iki kraštutinumo, pasekmės bus visai kitokios. Klimato krizė padaro sistemą jautresnę. Ji pakelia pradinį foną, nuo kurio prasideda kiekviena karščio banga, kiekviena audra, kiekviena sausra.
Todėl NASA tyrėjos žodžiai skamba taip sunkiai. „Tai bus milžiniška“ nėra sensacinga antraštė. Tai gali būti labai ramus mokslininko bandymas pasakyti, kad stebimi signalai kelia didelį nerimą.
Kartais baisiausi sakiniai nėra šaukiami. Kartais jie pasakomi ramiai, nes žmogus žiūri į duomenis ir supranta, ką jie reiškia.
Ką reiškia gyventi tokioje tikrovėje
Galbūt sunkiausia yra ne pati žinia, o jausmas, kurį ji palieka. Bejėgiškumas. Klausimas, ką vienas žmogus gali padaryti prieš šylantį vandenyną, palydovų matuojamus jūros lygio pokyčius ir pasaulines klimato sistemas.
Tai suprantama. Tokios temos per didelės vienam žmogui. Jos netelpa į kasdienius rūpesčius, sąskaitas, darbą, vaikų mokyklą, remontą ar planuojamas atostogas. Bet jos vis tiek yra mūsų gyvenimo fonas. Ir tas fonas artėja prie pirmo plano.
Gyventi tokioje tikrovėje reiškia pirmiausia nustoti apsimesti, kad nieko nevyksta. Tai nereiškia gyventi panikoje. Panika paralyžiuoja. Bet sąžiningas matymas gali keisti sprendimus: kaip miestai ruošiasi karščiui, kaip valstybės tvarko vandens išteklius, kaip saugomi pažeidžiamiausi žmonės, kaip kalbame apie energetiką, vartojimą, keliones, maistą ir atsakomybę.
Klimato krizė nėra tik mokslininkų tema. Ji jau yra sveikatos, saugumo, ekonomikos ir socialinio teisingumo tema.
Pasaulis prakaituoja – ir tai jau ne metafora
Vandenynai sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos. Jie ilgai buvo tarsi apsauginė pagalvė, sulėtinusi tai, ką sausumoje būtume pajutę dar stipriau. Bet apsauginės pagalvės irgi turi ribas.
Kai vandenynai kaista rekordiškai, kai po paviršiumi kaupiasi milžiniški šilumos rezervuarai, kai El Ninjo stiprėja ir mokslininkai mato panašumus su vienais katastrofiškiausių praeities įvykių, tai nėra dar viena eilinė naujiena.
Tai tikrovės patikrinimas.
Mes gyvename planetoje, kuri keičiasi greičiau, nei mūsų įpročiai, politiniai sprendimai ir vaizduotė spėja prisitaikyti. Galime ginčytis dėl žodžių, bet jūra vis tiek kils. Galime pavargti nuo perspėjimų, bet temperatūros vis tiek bus matuojamos. Galime nusukti akis nuo grafikų, bet potvyniai, sausros ir gaisrai ateis ne į grafikus, o į žmonių gyvenimus.
Todėl šis NASA perspėjimas turėtų skambėti ne kaip tolima mokslinė pastaba, o kaip klausimas mums visiems: kiek dar ženklų turime gauti, kad nustotume vadinti tai ateities problema?
Ateitis jau palietė vandenyną. Ir dabar ji kyla į paviršių.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
