Kelionių sezonui įsibėgėjus, vis daugiau žmonių iš Turkijos, Egipto ar kitų šalių namo parsiveža ne tik suvenyrų, prieskonių ar kosmetikos, bet ir vaistų. Dažnai tai atrodo visiškai nekaltai: vaistinėje preparatas parduodamas be recepto, pakuotė originali, kaina gera, o pardavėjas patikina, kad „visi perka“. Tačiau grįžus į Lietuvą toks pirkinys gali tapti ne malonia atsarga namų vaistinėlei, o rimtu teisiniu galvos skausmu.
Didžiausia klaida – manyti, kad jei vaistas legaliai parduodamas vienoje šalyje, jį automatiškai galima įsivežti ir į Lietuvą. Taip nėra. Skirtingose valstybėse vaistų ir jų veikliųjų medžiagų kontrolė skiriasi, todėl preparatas, kurį užsienyje galima nusipirkti paprastai, Lietuvoje gali būti ribojamas, griežtai kontroliuojamas arba apskritai draudžiamas.
Pavojingiausia klaida – pirkti vaistus „dėl visa ko“
Dažniausiai keliautojai susigundo raminamaisiais, migdomaisiais ar stipresnį poveikį turinčiais preparatais, kurie kai kuriose šalyse parduodami lengviau nei Lietuvoje. Ypač dažnai tokie pirkiniai parsivežami iš Turkijos ar Egipto, kur turistai vaistinėse neretai įsigyja vaistų nuo nemigos, nerimo ar skausmo net nepasitikrinę, kokia jų sudėtis.
Žmogui atrodo paprasta: nusipirko savo reikmėms, nedidelį kiekį, originalioje pakuotėje. Bet pasienyje ar oro uoste svarbiausia ne tai, ar preparatas pirktas legaliai užsienyje. Svarbiausia – kokia veiklioji medžiaga yra vaisto sudėtyje ir kaip ji reglamentuojama Lietuvoje.
Būtent čia kyla daugiausia nesusipratimų. Pavadinimai gali būti skirtingi, pakuotės atrodyti nekaltai, o pats vaistas užsienyje būti parduodamas be recepto. Tačiau jei jo sudėtyje yra kontroliuojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų, įvežimas į Lietuvą gali būti vertinamas visai kitaip.
Todėl prieš dedant vaistus į lagaminą būtina pasitikrinti ne tik pavadinimą, bet ir sudėtį. Vien kvitas ar faktas, kad vaistas buvo pirktas vaistinėje, nebūtinai išgelbės nuo problemų.
Kodėl ypač dažnai minimi migdomieji ir raminamieji?
Migdomieji ir raminamieji vaistai kelia daugiausia rizikos todėl, kad jų veikliosios medžiagos gali veikti centrinę nervų sistemą, sukelti priklausomybę arba būti naudojamos ne pagal paskirtį. Dėl šios priežasties daugelis tokių medžiagų Europos šalyse yra griežtai kontroliuojamos.
Kai kuriose užsienio vaistinėse turistai gali įsigyti preparatų, kurie atrodo kaip įprasta priemonė miegui pagerinti. Pavyzdžiui, užsienio žiniasklaidoje dažnai minimi tokie pavadinimai kaip „Sleepez“ ar „Night Calm 3 mg“. Tačiau svarbu suprasti, kad pavadinimas pats savaime nieko negarantuoja. Reikia žiūrėti į veikliąją medžiagą.
Vienas iš tokių pavyzdžių – eszopiklonas. Tai migdomųjų grupei priskiriama medžiaga, kuri kai kuriose šalyse gali būti reglamentuojama kitaip nei Lietuvoje ar Europos Sąjungoje. Todėl keliautojams būtina prieš kelionę ar prieš grįžtant pasitikrinti, ar konkretus preparatas gali būti įvežamas, kokiais kiekiais ir ar reikia gydytojo recepto ar kitų dokumentų.
Paprasčiausia taisyklė: jei vaistas veikia miegą, nerimą, nuotaiką, skausmą ar nervų sistemą, jo negalima vertinti kaip paprasto suvenyro iš vaistinės.
„Bet aš juk vežuosi sau“ – ne visada pakankamas argumentas
Daugelis žmonių mano, kad problemų nekils, jei vaistai skirti asmeniniam naudojimui. Tačiau asmeninis naudojimas neatleidžia nuo pareigos laikytis įvežimo taisyklių.
Jeigu preparato sudėtyje yra kontroliuojama medžiaga, gali būti svarbu turėti gydytojo receptą, medicininį dokumentą, tinkamą pakuotę, aiškų kiekį ir pagrįstą poreikį. Kai kurių medžiagų įvežimas gali būti ribojamas labai griežtai, o kai kurių – apskritai neleidžiamas.
Tai reiškia, kad net keli blisteriai tablečių gali sukelti klausimų. Nesvarbu, ar jie rasti rankiniame bagaže, registruotame lagamine ar automobilyje. Jei pareigūnams kyla įtarimų, vaistai gali būti paimti patikrai, o asmeniui gali tekti aiškintis, ką ir kodėl jis gabeno.
Ypač rizikinga vežtis vaistus ne sau, o „paprašė draugė“, „nupirkau mamai“, „kaimynui reikėjo“. Tokiu atveju paaiškinti situaciją gali būti dar sunkiau.
Už kai kurių vaistų gabenimą gali grėsti ne tik bauda
Jei per sieną gabenami draudžiami ar griežtai kontroliuojami preparatai, tai gali būti vertinama ne kaip paprastas buities nesusipratimas. Priklausomai nuo medžiagos, kiekio ir aplinkybių, gali būti taikoma administracinė arba net baudžiamoji atsakomybė.
Būtent todėl keliautojai raginami nepasikliauti vien vaistininko užsienyje žodžiais. Užsienio vaistininkas gali puikiai žinoti savo šalies taisykles, bet neprivalo žinoti, kaip tas pats preparatas reglamentuojamas Lietuvoje.
Taip pat nereikėtų manyti, kad originali pakuotė automatiškai viską pateisina. Ji padeda identifikuoti preparatą, bet jei sudėtyje yra draudžiama ar ribojama medžiaga, pakuotė problemos neišsprendžia.
Pavojinga ir tai, kad keliautojai dažnai neatskiria receptinių, nereceptinių ir kontroliuojamų vaistų. Tai, kas vienoje šalyje yra nereceptinis preparatas, kitoje gali būti išduodama tik pagal specialias taisykles.
Ką reikia padaryti prieš vežantis vaistus į Lietuvą?
Prieš perkant vaistus užsienyje, verta užduoti sau kelis klausimus.
Pirmas: kokia yra veiklioji medžiaga? Ne tik prekės pavadinimas, o būtent sudėtis.
Antras: ar ši medžiaga Lietuvoje nėra priskirta narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms?
Trečias: ar vaistui reikia recepto Lietuvoje?
Ketvirtas: ar vežamas kiekis pagrįstas asmeniniam vartojimui?
Penktas: ar turiu dokumentus, kurie paaiškina, kodėl šį vaistą vežuosi?
Jei bent į vieną klausimą atsakyti sunku, geriau nerizikuoti. Ypač kalbant apie migdomuosius, raminamuosius, stiprius skausmą malšinančius, psichiką veikiančius ar kitus specifinius preparatus.
Saugiausia vaistus vežtis originalioje pakuotėje, kartu turėti receptą ar gydytojo pažymą, o prieš kelionę pasitikrinti informaciją oficialiuose Lietuvos institucijų šaltiniuose – pavyzdžiui, Muitinės, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos ar kitų atsakingų institucijų puslapiuose.
Kodėl verta tikrinti ne pavadinimą, o sudėtį?
Vienas pavojingiausių dalykų yra skirtingi prekių pavadinimai. Tas pats ar labai panašus veiklusis junginys skirtingose šalyse gali būti parduodamas visai kitais pavadinimais. Todėl žmogus gali net nesuprasti, kad iš esmės vežasi kontroliuojamą medžiagą.
Pavyzdžiui, vaisto pakuotėje gali būti parašytas vienas pavadinimas, o veiklioji medžiaga – smulkiu šriftu. Būtent ji ir lemia, ar preparatas kelia riziką muitinėje.
Todėl prieš perkant vaistus kelionėje verta nufotografuoti pakuotę, perskaityti sudėtį, pasitikrinti veikliosios medžiagos pavadinimą ir, jei kyla abejonių, tokio vaisto nepirkti. Ypač jei jis skirtas miegui, nerimui, skausmui ar kitam stipresniam poveikiui.
Jeigu vaistas tikrai būtinas, geriausia dar prieš kelionę pasitarti su gydytoju Lietuvoje ir pasirūpinti tinkamais dokumentais.
Ką svarbiausia prisiminti keliautojams?
Didžiausia pamoka paprasta: vaistai nėra įprastas kelionės pirkinys. Jie gali atrodyti nekaltai, bet jų įvežimo taisyklės priklauso nuo sudėties, poveikio ir teisinio reglamentavimo.
Jei preparatas užsienyje parduodamas laisvai, tai dar nereiškia, kad jį galima be rūpesčių parsivežti į Lietuvą. Jei jis skirtas nervų sistemai, miegui, nerimui ar stipriam skausmui malšinti, atsargumas turi būti dar didesnis.
Todėl prieš kelionę verta patikrinti taisykles, o ne pasikliauti principu „jei pardavė, vadinasi, galima“. Nes nemaloniausia situacija gali prasidėti jau grįžus namo – oro uoste, pasienyje ar muitinės patikros metu.
Keli sutaupyti eurai už vaistus užsienyje tikrai neverti rizikos, jei vėliau teks aiškintis dėl jų teisėtumo Lietuvoje.
