Jauni pušų kankorėžiai atrodo kaip paprastas miško radinys, į kurį dažnas net neatkreiptų dėmesio. Tačiau iš jų galima pasigaminti kvapnią uogienę, sirupą, arbatą, cukruotus kankorėžius ir net naminę tinktūrą. Svarbiausia juos rinkti laiku – tada, kai jie dar žali, minkšti ir pilni miško aromato.
Kodėl žmonės renka jaunus kankorėžius
Vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje pušys bei eglės augina jaunus, minkštus kankorėžius. Jie dar nebūna sumedėję, todėl juos galima perpjauti peiliu ar net pradurti nagu. Būtent tokie kankorėžiai tinkamiausi uogienėms, sirupams ir arbatoms.
Seni, kieti, rudi kankorėžiai maistui nebetinka. Jie gali gražiai atrodyti dekoracijoms ar prakurams, bet virtuvėje reikalingi visai kitokie – maži, žali, sultingi.
Jauni kankorėžiai turi labai ryškų miško kvapą. Juose yra eterinių aliejų, sakų, natūralių aromatinių medžiagų. Dėl to iš jų pagaminti saldumynai ir gėrimai turi savitą skonį: saldų, šiek tiek sakų, šiek tiek citrusinį, truputį kartstelėjusį.
Kai kam toks skonis primena vaikystę ir mišką po lietaus. Kitiems – neįprastą gurmanišką uogienę, kurią norisi ragauti po šaukštelį prie arbatos.
Kada ir kur rinkti kankorėžius
Geriausias metas – nuo gegužės pabaigos iki birželio, priklausomai nuo oro ir vietovės. Svarbiausia ne data, o pats kankorėžis. Jis turi būti žalias, minkštas ir ne didesnis nei maždaug 3–4 centimetrai.
Rinkite tik švariose vietose: toliau nuo kelių, geležinkelių, pramonės zonų, automobilių stovėjimo aikštelių ir miesto taršos. Kankorėžiai sugeria aplinkos kvapus bei nešvarumus, todėl miško gėrybės turi būti tikrai iš miško, o ne nuo pakelės pušies.
Rinkdami neplėškite visko nuo vieno medžio. Imkite po kelis kankorėžius nuo skirtingų šakų, kad nepakenktumėte augalui. Geriausia rinktis sveikus, be patamsėjimų, pelėsio ar pažeidimų.
Grįžę namo kankorėžius nuplaukite šaltu vandeniu. Jei ant jų yra sakų, spyglių ar smulkių šiukšlių, galite pamirkyti 1–2 valandas šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti.
Pušų kankorėžių uogienė
Tai garsiausias ir įdomiausias receptas. Uogienė išeina gintarinė, tiršta, labai kvapni. Ji valgoma mažais kiekiais – po šaukštelį prie arbatos, su blynais, varške ar net kaip netikėtas priedas prie sūrio.
Reikės:
- 1 kg jaunų pušų kankorėžių;
- 1 kg cukraus;
- 1 l vandens;
- pagal norą – 1 citrinos sulčių arba kelių citrinos griežinėlių.
Gaminimas:
Kankorėžius gerai nuplaukite ir pamirkykite šaltame vandenyje. Tada sudėkite į puodą, užpilkite 1 litru vandens ir užvirkite.
Virkite ant silpnos ugnies apie 30–40 minučių. Tada nukelkite nuo viryklės ir palikite pastovėti bent kelias valandas, o dar geriau – per naktį. Per tą laiką vanduo prisigers pušų aromato ir taps sodresnis.
Kitą dieną į puodą suberkite cukrų, išmaišykite ir vėl virkite ant silpnos ugnies. Virkite tol, kol sirupas sutirštės ir įgaus gražią gintarinę spalvą. Tai gali užtrukti apie 40–60 minučių. Jei norite gaivesnio skonio, virimo pabaigoje įspauskite citrinos sulčių.
Karštą uogienę supilstykite į švarius, sterilizuotus stiklainius ir sandariai uždarykite.
Kaip valgyti:
Pušų kankorėžių uogienė yra labai intensyvi, todėl jos nereikia daug. Užtenka vieno arbatinio šaukštelio prie arbatos. Patys kankorėžiai uogienėje taip pat valgomi, jei jie išvirę minkšti, tačiau kai kam jų tekstūra gali būti per sakinė ar kietoka.
Greitas pušų kankorėžių sirupas
Jei nenorite virti uogienės, galima pasidaryti sirupą. Jis tinka arbatai, desertams, blynams ar kaip kvapnus šaukštelis šaltuoju sezonu.
Reikės:
- 500 g jaunų kankorėžių;
- 700 g cukraus;
- 500 ml vandens;
- kelių citrinos griežinėlių.
Gaminimas:
Nuplautus kankorėžius sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir virkite apie 30 minučių. Tada nukoškite nuovirą. Kankorėžius galite palikti uogienei arba išmesti, jei norite tik skaidraus sirupo.
Į nukoštą skystį suberkite cukrų, įdėkite citrinos griežinėlių ir virkite ant silpnos ugnies, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Supilkite į švarų stiklainį ar butelį.
Laikykite šaldytuve arba vėsioje vietoje.
Kur naudoti:
Šaukštelį sirupo galima dėti į arbatą, užpilti ant ledų, varškės, košės ar blynų. Skonis bus neįprastas – saldus, miško kvapo, su lengvu sakų poskoniu.
Jaunų kankorėžių arbata
Tai pats paprasčiausias būdas išbandyti kankorėžių skonį. Arbata bus aromatinga, šiek tiek kartstelėjusi, todėl ją geriausia gardinti medumi.
Reikės:
- 3–5 jaunų kankorėžių;
- 500 ml vandens;
- medaus pagal skonį;
- pagal norą – čiobrelio, mėtos ar citrinos.
Gaminimas:
Kankorėžius nuplaukite, perpjaukite pusiau ir sudėkite į nedidelį puodą. Užpilkite vandeniu, užvirkite ir virkite 15–20 minučių ant silpnos ugnies.
Nukelkite nuo viryklės, uždenkite ir palikite pritraukti dar 10 minučių. Nukoškite, įdėkite medaus, citrinos ar žolelių.
Ši arbata turi ryškų miško aromatą. Jei skonis atrodo per stiprus, kitą kartą naudokite mažiau kankorėžių arba trumpiau virkite.
Cukruoti kankorėžiai
Cukruoti jauni kankorėžiai – labai neįprastas saldumynas. Jie primena mažus miško saldainius, tik jų skonis intensyvus, todėl valgomi nedideliais kiekiais.
Reikės:
- 300 g jaunų kankorėžių;
- 300 g cukraus;
- 300 ml vandens;
- papildomo cukraus apvoliojimui.
Gaminimas:
Kankorėžius nuplaukite, užpilkite vandeniu ir pavirkite 20 minučių. Tada vandenį nupilkite.
Iš cukraus ir vandens išvirkite sirupą, sudėkite apvirtus kankorėžius ir virkite ant silpnos ugnies apie 40 minučių, kol jie taps minkštesni ir prisigers sirupo.
Išimkite kankorėžius, nuvarvinkite, apvoliokite cukruje ir palikite džiūti ant kepimo popieriaus. Laikykite sandariame indelyje.
Tokius cukruotus kankorėžius galima naudoti desertams puošti arba valgyti kaip labai neįprastą saldumyną prie arbatos.
Pušų arba eglių kankorėžių tinktūra
Tinktūros iš jaunų kankorėžių ruošiamos seniai. Jos turi stiprų aromatą ir tamsiai auksinę spalvą. Vis dėlto svarbu pabrėžti: tai alkoholinis gėrimas, o ne vaistas. Jo negalima vartoti vaikams, nėščiosioms, žmonėms, turintiems priklausomybės, kepenų, skrandžio ar kitų sveikatos problemų.
Reikės:
- 200 g jaunų pušų arba eglių kankorėžių;
- 500 ml degtinės;
- 1–2 šaukštų medaus;
- pagal norą – citrinos žievelės arba kelių gvazdikėlių.
Gaminimas:
Kankorėžius nuplaukite, nusausinkite ir perpjaukite pusiau. Sudėkite į stiklainį, užpilkite degtine, įdėkite medaus ir, jei norite, citrinos žievelės.
Stiklainį uždarykite ir laikykite tamsioje vietoje 2–3 savaites. Kartą per kelias dienas lengvai pakratykite. Po to nukoškite per marlę ir supilkite į švarų butelį.
Tinktūra bus intensyvi, aromatinga, su sakų poskoniu. Ji ragaujama mažais kiekiais, ne kaip kasdienis gėrimas.
Svarbios atsargumo taisyklės
Nors kankorėžių uogienė ir sirupas skamba romantiškai, tai nėra produktas, kurį reikėtų valgyti šaukštais kasdien. Dėl sakų, eterinių aliejų ir stipraus skonio tokie gaminiai vartojami mažais kiekiais.
Atsargūs turėtų būti žmonės, turintys alergiją spygliuočiams, jautrų skrandį, kepenų ar inkstų ligų. Jei sergate lėtinėmis ligomis, laukiatės, žindote ar norite duoti tokių produktų vaikams, geriau pirmiausia pasitarti su gydytoju.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad kankorėžių gaminiai nėra vaistų pakaitalas. Jie gali būti įdomi kulinarinė tradicija, kvapnus priedas prie arbatos ar deserto, bet ne gydymo priemonė.
Mažas miško stebuklas stiklainyje
Jauni pušų kankorėžiai – vienas tų dalykų, kuriuos lengva praeiti nepastebėjus. Jie guli tiesiog po kojomis arba kabo ant jaunų šakelių, o iš jų galima pasigaminti tokį skanėstą, kurio nenusipirksi bet kurioje parduotuvėje.
Kankorėžių uogienė, sirupas ar arbata turi savitą charakterį. Tai ne įprastas saldumas, o miško skonis: šiltas, sakinis, gaivus ir šiek tiek laukinis.
Tereikia laiku išeiti į švarų mišką, prisirinkti saują jaunų žalių kankorėžių ir nebijoti išbandyti. Kartais įdomiausi saldumynai tikrai auga ne lentynose, o tiesiai po kojomis.
