Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodo grėsmingas. Žalias, vešlus, augantis atogrąžų miške, labiau primenantis eilinį gamtos foną nei pavojų. Tačiau džimpio-džimpio medis slepia vieną skausmingiausių augalų pasaulyje „ginklų“ – smulkius geliuosius plaukelius, kurių poveikis gali būti juntamas ne dienas, o mėnesius ar net metus.
Medis, kuris atrodo nekaltai, bet prie jo geriau nesiartinti
Džimpio-džimpio medis, arba Dendrocnide moroides, daugiausia auga Australijos atogrąžų miškuose. Jis dar vadinamas geliuoju medžiu, o jo pavadinimas siejamas su pietryčių Kvinslande gyvenančių čiabuvių Gubbi-Gubbi kalba.
Pats medis gali užaugti iki maždaug 10 metrų aukščio. Jo išvaizda neatrodo bauginanti: lapai žali, augalas vešlus, gamtoje jis gali pasirodyti visiškai įprastas. Būtent tai ir daro jį klastingą. Pavojus slypi ne dygliuose ar grėsmingose šakose, o beveik nepastebimuose plaukeliuose, kuriais padengti lapai, stiebas ir vaisiai.
Palietus augalą, šie plaukeliai įsminga į odą ir suleidžia toksiną. Poveikis apibūdinamas kaip itin stiprus deginantis skausmas. Kai kurie žmonės jį lygina su elektros smūgiu ir nudegimu tuo pačiu metu.
Tai nėra tas skausmas, kuris greitai praeina nusiplovus rankas ar patepus odą raminamuoju kremu. Sąlytis su šiuo medžiu gali sukelti kančią, trunkančią dienas, savaites, mėnesius, o kai kuriais atvejais nemalonūs pojūčiai prisimenami dar ilgiau.
Kodėl jo prisilietimas toks pavojingas
Džimpio-džimpio medžio geliantieji plaukeliai veikia tarsi labai smulkios adatėlės. Jos yra tokios mažos, kad žmogus gali net nesuprasti, kiek jų pateko į odą. Tačiau poveikis prasideda greitai: oda ima degti, skaudėti, o skausmas gali plisti ir stiprėti.
Ypač pavojinga tai, kad šio augalo nereikia stipriai sugriebti ar nusilaužti šakos. Kartais pakanka netyčinio prisilietimo prie lapo ar šakos. Dar blogiau – pavojų gali kelti ir buvimas netoliese, nes smulkūs plaukeliai gali patekti į orą. Įkvėpti jie gali sudirginti kvėpavimo takus ir sukelti komplikacijų.
Todėl specialistai įspėja: šio medžio geriau neliesti, neskinti, netyrinėti iš arti ir nesistengti patikrinti, „ar tikrai taip baisu“. Tai ne tas augalas, kurį verta apžiūrinėti smalsumo vedamam.
2020 metais paskelbtame tyrime Dendrocnide genties augalų toksinai buvo lyginami su neurotoksinais, randamais kai kurių vorų ir kūginių sraigių nuoduose. Tai padeda suprasti, kodėl skausmas po sąlyčio gali būti toks intensyvus ir ilgalaikis.
Istorijos, po kurių noras liesti praeina visam laikui
Vienas ankstyvųjų šio augalo poveikio aprašymų siekia 1866 metus. Kelių inspektorius A. S. Macmillanas laiške rašė apie atvejį, kai jo arklys buvo „nudegintas“ šio augalo. Pasak jo, gyvūnas išprotėjo nuo skausmo ir nugaišo per dvi valandas.
Kita istorija nutiko 1963 metais. Gamtosaugos pareigūnui Ernie Ryderiui į veidą ir liemenį trenkė šio medžio šaka. Vėliau jis pasakojo, kad skausmas tęsėsi dvejus metus. Vyras jį apibūdino kaip daug stipresnį už viską, ką buvo patyręs iki tol.
Entomologė Marina Gerli šį pojūtį yra apibūdinusi dar vaizdingiau: tarsi žmogus būtų vienu metu nutrenktas elektra ir padegtas. Toks palyginimas skamba dramatiškai, bet būtent taip šio augalo poveikį apibūdina su juo susidūrę žmonės.
Taip pat žinoma atvejų, kai tyrėjams po sąlyčio su džimpio-džimpio medžiu išsivystė sunkios alerginės reakcijos. Tai dar kartą parodo, kad pavojus nėra vien trumpalaikis odos sudirginimas.
Pavojus slypi ne tik prisilietime
Daugelis pavojingų augalų kelia grėsmę tik tada, kai juos paliečiame, nulaužiame ar paragaujame. Džimpio-džimpio medis yra sudėtingesnis atvejis.
Jo plaukeliai gali būti tokie smulkūs, kad atsidūrę ore tampa rizikingi kvėpavimo takams. Buvimas šalia augalo, ypač jei jis pažeistas ar judinamas, gali baigtis ne tik odos skausmu, bet ir kvėpavimo takų dirginimu.
Dėl to pavojus kyla ne vien smalsiems turistams ar vaikams, kurie mėgsta viską paliesti. Rizikuoja ir žmonės, dirbantys miškuose, tyrėjai, gamtosaugininkai ar visi, kurie gali netyčia susidurti su augalu jo natūralioje aplinkoje.
Svarbu ir tai, kad išoriškai jis neatrodo kaip „pavojingas“ augalas. Nėra ryškios įspėjamosios spalvos, nėra akivaizdžių spyglių, nėra grėsmingo kvapo. Tai paprastas gamtos apgaulės pavyzdys: kuo nekalčiau atrodo, tuo atsargiau kartais reikia elgtis.
Kodėl šis medis laikomas vienu pavojingiausių
Džimpio-džimpio medis nėra pavojingas todėl, kad gali nužudyti akimirksniu. Jo grėsmė kitokia – jis gali sukelti skausmą, kuris užsitęsia neįprastai ilgai ir smarkiai paveikia žmogaus savijautą.
Būtent ilgalaikis poveikis išskiria jį iš daugelio kitų augalų. Įprastas dilgėlės prisilietimas nemalonus, bet dažniausiai greitai praeina. Šiuo atveju kalbama apie visiškai kitą lygį: stiprų deginimą, skausmo bangas, galimą jautrumą ir nemalonius pojūčius, kurie gali grįžti ilgą laiką.
Todėl mokslininkai ir gamtos žinovai šį medį mini tarp pavojingiausių augalų pasaulyje. Jis primena, kad gamtoje pavojus ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduojame. Kartais jis nėra nei plėšrūnas, nei nuodinga gyvatė, nei aštrus dyglys. Kartais tai – minkštas žalias lapas, kurio geriau niekada neliesti.
Džimpio-džimpio medis yra vienas tų augalų, apie kuriuos geriausia žinoti iš pasakojimų, o ne iš asmeninės patirties. Jo pamoka labai paprasta: atogrąžų miške net gražiausias lapas gali būti ne kvietimas paliesti, o įspėjimas laikytis atokiau.
