Lietuvoje žmogus jau priprato, kad valstybė pirmiausia ateina ne su pagalba, o su sąskaita. GPM – 20 procentų, daliai pajamų taikomi ir didesni tarifai. PSD įmokos taip pat kiekvienais metais tampa vis skaudesnės tiems, kurie dirba savarankiškai ar patys rūpinasi savo draudimu. O tada tas pats žmogus nueina pas gydytoją, atsitrenkia į mėnesių eiles, važiuoja duobėtu keliu ir įsijungęs žinias mato Seimą, kuriame vieni išeina, kiti pereina, treti grasina, ketvirti aiškina, kad viskas kontroliuojama.
Ir tada kyla klausimas, kurio valdžia labiausiai nemėgsta: ką mes iš tikrųjų perkame už šiuos pinigus?
Mokesčiai aiškūs iki cento, paslaugos – „kai bus vietų“
Valstybė labai tiksliai žino, kiek žmogus jai skolingas. VMI aiškiai nurodo, kad su darbo santykiais susijusioms pajamoms taikomas 20 proc. GPM tarifas, o daliai pajamų, viršijančiai nustatytas ribas, taikomas 32 proc. tarifas. Kitiems pajamų tipams taikomi ir atskiri tarifai. Sistema čia veikia be sentimentų: uždirbai – sumokėk.
PSD įmokų tema dar jautresnė, nes ji paliečia ne tik samdomus darbuotojus, bet ir savarankiškai dirbančius žmones. VMI nurodo, kad nuo 2016 m. PSD įmokų administravimą perėmė „Sodra“, o savarankiškai besidraudžiantys asmenys moka įmokas pagal sveikatos draudimo įstatyme nustatytą tvarką. Kitaip tariant, jei esi sistemoje – mokėti privalai.
Bet kai žmogui prireikia tos sistemos atgal, staiga prasideda kita kalba.
„Registruokitės.“
„Artimiausia vieta – po kelių mėnesių.“
„Galite bandyti kitame mieste.“
„Jei skubu – kreipkitės privačiai.“
Štai čia ir atsiranda sukrėtimas. Nes žmogus PSD moka ne teoriškai. Jis moka tikrais pinigais, kiekvieną mėnesį. Bet kai jam skauda, kai reikia tyrimo, specialisto, procedūros ar paprasto atsakymo, jis labai dažnai lieka vienas su telefonu rankoje ir laukimo sistema, kuri skamba kaip blogas pokštas.
Seimas primena ne valstybės vairą, o stotį, kur visi persėda
Dar skaudžiau tai atrodo politiniame fone. Oficialus Seimo puslapis rodo dabartinę 2024–2028 m. Seimo sudėtį, frakcijas, mišrią grupę ir visą politinę dėlionę. Ten matyti ne tik daug partijų, bet ir tai, kaip fragmentuotas yra parlamentas: socialdemokratai, konservatoriai, liberalai, demokratai, „Nemuno aušra“, valstiečių ir kitų jėgų frakcijos, mišri grupė.
O visuomenei visa tai atrodo paprastai: valdžioje daug judesio, daug pareiškimų, daug persigrupavimų, daug kovos dėl įtakos. Bet ar nuo to trumpėja eilės pas gydytojus? Ar dėl to greičiau remontuojamas kelias prie rajono miestelio? Ar dėl to žmogui paprasčiau suprasti, už ką jis moka?
Čia ir yra problema. Politikai kalba apie atsakomybę, bet atsakomybė Lietuvoje kažkaip visada būna kolektyvinė, išskydusi, be konkretaus veido. Kai reikia surinkti pinigus, sistema randa žmogų labai greitai. Kai reikia atsakyti, kodėl paslauga neveikia, atsakymas paskęsta tarp ministerijų, komitetų, frakcijų, reformų ir „paveldėtų problemų“.
Žmogui nuo to ne lengviau.
Jis nebegali klausytis, kad „reikia laiko“. Laiko reikėjo prieš penkerius metus. Prieš dešimt metų. Prieš kiekvienus rinkimus, kai jam vėl buvo pažadėta, kad šį kartą bus kitaip.
Duobė kelyje tapo valstybės simboliu
Duobėtas kelias yra geresnė politinė analizė nei daugelis Seimo debatų. Nes jame nėra propagandos, nėra gražių žodžių, nėra spaudos konferencijų. Yra tik ratas, smūgis, keiksmažodis ir remonto sąskaita.
Žmogus moka GPM. Moka PSD. Moka PVM. Moka akcizus degalams. Perka automobilį, moka už draudimą, techninę apžiūrą, remontą. Ir tada važiuoja keliu, kuris atrodo taip, lyg valstybė jį būtų ne prižiūrėjusi, o tiesiog palikusi likimo valiai.
Žinoma, valdžia gali aiškinti apie finansavimo trūkumą, projektų eiles, viešuosius pirkimus, savivaldybių atsakomybes, prioritetus ir ilgamečius įsipareigojimus. Bet žmogus mato ne skaidrę. Jis mato duobę.
Ir ta duobė jam sako daugiau nei bet kuris ministras: pinigai kažkur nueina, bet ne visada ten, kur žmogus juos gali pajusti.
Baisiausia ne tai, kad mokame daug. Baisiausia – kad nebetikime, jog už tai gausime tvarką
Mokesčiai patys savaime nėra blogis. Normali valstybė be jų neegzistuoja. Už mokesčius turi veikti ligoninės, mokyklos, keliai, policija, kariuomenė, viešasis transportas, socialinė apsauga.
Problema prasideda tada, kai visuomenė pajunta, kad sutartis tapo vienpusė.
Pilietis savo dalį įvykdo. Dirba. Deklaruoja. Sumoka. Nepraleidžia termino. Jeigu suklysta – sistema primena, paskaičiuoja, pritaiko sankcijas.
O valstybė?
Valstybė paprašo palaukti.
Palaukite gydytojo.
Palaukite kelio remonto.
Palaukite reformos.
Palaukite, kol politikai susitars.
Palaukite, kol nauja valdžia susitvarkys su senos valdžios palikimu.
Palaukite, kol bus kitas biudžetas.
Palaukite dar vieną kadenciją.
Bet žmogaus gyvenimas nevyksta kadencijomis. Jam skauda šiandien. Jo automobilis į duobę įvažiuoja šiandien. Jo vaikas pas specialistą laukia šiandien. Jo atlyginimas apmokestinamas šiandien.
Todėl klausimas „ką gauname už mokesčius?“ nebėra populizmas
Valdžiai patogu kiekvieną piktą klausimą vadinti populizmu. Bet šiuo atveju klausimas labai konkretus.
Jeigu žmogus moka vis daugiau, jis turi teisę matyti daugiau.
Ne daugiau pažadų. Ne daugiau komisijų. Ne daugiau spaudos konferencijų. Ne daugiau politinių perbėgimų ir pareiškimų apie „atsakomybę“.
Jis turi teisę matyti trumpesnę eilę pas gydytoją. Sutvarkytą kelią. Aiškią Vyriausybę. Seimą, kuris dirba, o ne nuolat persigrupuoja. Ministerijas, kurios sprendžia, o ne aiškina, kodėl negali.
Šiandien žmogus Lietuvoje vis dažniau jaučiasi taip, lyg būtų nusipirkęs labai brangią paslaugą be garantijos. Kiekvieną mėnesį nuo jo sąskaitos valstybė pasiima savo dalį. Bet kai ateina laikas gauti paslaugą, jam paduodamas ne rezultatas, o laukimo numerėlis.
Ir tai yra tikrasis sukrėtimas.
Ne tai, kad mokesčiai egzistuoja.
O tai, kad vis daugiau žmonių pradeda manyti: valstybė išmoko labai gerai surinkti pinigus, bet vis dar neišmoko parodyti pagarbos tiems, kurie tuos pinigus suneša.
