Šiandien jogurtas atrodo toks įprastas, kad jo net nepastebime. Parduotuvėje galima rinktis natūralų, graikišką, geriamąjį, su uogomis, su šokolado gabaliukais, vaikams, sportuojantiems ar tiems, kurie nori mažiau cukraus. Tačiau sovietmečiu tokios lentynos nebuvo. Daugeliui žmonių pieno skyrius reiškė pieną, kefyrą, grietinę, varškę, rūgpienį ir dar kelis paprastus produktus.
Todėl saldesnis, tirštesnis rauginto pieno desertas kai kuriuose Sovietų Sąjungos regionuose atrodė kaip tikras skanėstas. Jis buvo gaminamas iš pieno ir grietinėlės, rauginamas, o vėliau gardinamas cukrumi bei vaisių sirupais. Skoniu jis priminė tai, ką šiandien daugelis pavadintų desertiniu jogurtu, nors tuo metu tai buvo atskiras, savas produktas.
Pieno skyrius tada atrodė visai kitaip
Sovietmečiu žmonės nevaikščiojo tarp dešimčių jogurtų indelių ir nesvarstė, ar šiandien rinktis braškių, vyšnių, mangų ar vanilės skonį. Pieno produktai buvo gerokai paprastesni. Jie buvo perkami kasdieniam valgymui, o ne kaip spalvingas desertas.
Kefyras turėjo savo vietą ant stalo. Rūgpienis tiko su bulvėmis. Varškė virsdavo apkepais, varškėčiais ar buvo valgoma su grietine. Grietinė keliaudavo į sriubą, ant blynų ar prie šaltibarščių. Visa tai buvo įprasta, pažįstama, naudinga, bet ne visada priminė skanėstą.
Saldus rauginto pieno desertas išsiskyrė būtent tuo, kad jis buvo arčiau deserto nei paprasto pieno produkto. Jame buvo švelnumo, vaisių kvapo ir saldumo. Vaikui toks indelis galėjo atrodyti daug įdomiau nei stiklinė kefyro.
Tuo metu tai buvo gana paprasta laimė: ne tortas, ne saldainiai, ne šokoladas, bet vis tiek kažkas saldaus ir malonaus.
Kaip buvo gaminamas šis desertas
Jo pagrindas buvo riebesnis pienas ir grietinėlė. Toks mišinys suteikdavo desertui tirštumo ir minkštumo. Pienas būdavo pakaitinamas, atvėsinamas ir rauginamas, kol įgaudavo švelnią rūgštelę bei vientisą tekstūrą.
Tada ateidavo dalis, dėl kurios produktas tapdavo mėgstamas vaikų – cukrus ir vaisių sirupai. Buvo naudojami abrikosų, vyšnių, aviečių, svarainių ar kiti vaisiniai skoniai. Jie pakeisdavo visą produkto nuotaiką. Vietoj paprasto rauginto pieno gaminio atsirasdavo saldus, kvapnus, tirštas desertas.
Jis nebuvo toks aitrus kaip kefyras ir ne toks sunkus kaip kai kurie varškės gaminiai. Jo privalumas buvo švelnumas. Šaukštelis tokio deserto turėjo lengvą pieno rūgštelę, bet iškart po jos ateidavo vaisių saldumas.
Dėl to jis tiko ir vaikams, ir suaugusiesiems. Vaikai jį valgė kaip skanėstą, o suaugusieji galėjo laikyti padoresniu pasirinkimu nei saldainiai ar pyragaičiai.
Kodėl jis priminė jogurtą, nors jogurtu nebuvo
Šiandien tokį produktą daug kas iškart lygintų su jogurtu. Ir tai suprantama. Pieno pagrindas, rauginimas, tiršta tekstūra, vaisių skonis – viskas skamba pažįstamai.
Tačiau tuo metu žmonės nebūtinai galvojo apie jogurtą taip, kaip mes galvojame dabar. Jogurtas nebuvo kasdienė masinė prekė, kurios pilna kiekvienoje parduotuvėje. Todėl saldus rauginto pieno desertas gyveno savo gyvenimą: jį pirkdavo ne todėl, kad jis buvo „jogurto pakaitalas“, o todėl, kad jis buvo skanus.
Jį galėjo valgyti vieną, kabinti šaukšteliu tiesiai iš indelio, patiekti prie blynų ar duoti vaikui po pietų. Tai buvo paprastas, bet malonus produktas – toks, kuris neprivalėjo turėti didelio paaiškinimo. Žmonės paragavo, patiko, ir jis atsirado jų kasdienybėje.
Kodėl tokie produktai įsimindavo
Kai pasirinkimas mažesnis, skoniai įstringa stipriau. Šiandien galima nusipirkti dešimt panašių desertų ir po savaitės neprisiminti nė vieno. Sovietmečiu vienas neįprastesnis pieno produktas galėjo tapti tuo skoniu, kurį žmogus prisimena dešimtmečiais.
Ypač jei tai buvo vaikystės skonis. Indelis saldaus pieno deserto, blynai ant stalo, šaukštelis rankoje, mama ar močiutė virtuvėje – tokie dalykai atmintyje lieka ne dėl sudėties, o dėl aplinkos.
Šis desertas nebuvo prabangus. Jis nebuvo ypatingas tuo, kad būtų turėjęs retų ingredientų. Jo stiprybė buvo paprastume: pienas, grietinėlė, raugas, cukrus ir vaisių sirupas. Bet būtent tokie produktai dažnai tampa artimiausi, nes jie įsipina į kasdienybę.
Kodėl apie jį šiandien kalbama kaip apie pamirštą produktą
Tokie regioniniai sovietmečio gaminiai pamažu dingo iš atminties, nes juos pakeitė nauja rinka. Atsirado jogurtai, desertiniai varškės gaminiai, pieno kokteiliai, kreminiai desertai, įvairūs importiniai skoniai ir ryškios pakuotės.
Nauji produktai buvo aiškesni pirkėjui. Ant indelio parašyta „braškinis jogurtas“ – ir viskas suprantama. O senieji regioniniai desertai liko prisiminimuose tų, kurie juos iš tikrųjų pirko ir valgė.
Dalis jų niekada nebuvo plačiai žinoma visoje Sovietų Sąjungoje. Viename regione jie buvo įprasti, kitame apie juos galėjo niekas negirdėti. Todėl šiandien kalbant apie tokius produktus svarbu ne apsimesti, kad juos pažinojo visi, o tiesiog parodyti vieną mažą maisto istorijos detalę.
Sovietmečio virtuvė nebuvo vienoda visur. Vienur žmonės prisimena vienus pieno produktus, kitur – kitus. Vienur vaikystės skonis buvo kefyras su cukrumi, kitur – saldi varškės masė, dar kitur – tirštas vaisinis pieno desertas, kuris atrodė kaip mažas apdovanojimas po pietų.
Skonis, kuris šiandien skambėtų labai pažįstamai
Jeigu tokį desertą šiandien padėtume ant stalo be jokios istorijos, daug kas tikriausiai pasakytų, kad tai primena jogurtą, pieno kremą ar saldų rauginto pieno užkandį. Ir tai natūralu. Mūsų skonis jau pripratęs prie panašių produktų.
Skirtumas tas, kad dabar tokie desertai tapo masiniai. Jų pilna parduotuvėse, jie supakuoti į plastikinius indelius, reklamuojami kaip sveikesni, saldesni, baltymingesni ar patogesni. O tada panašus produktas galėjo atrodyti kaip kažkas naujo ir išskirtinio.
Gal todėl tokios istorijos vis dar traukia dėmesį. Jos primena, kad net labai paprastas maistas gali turėti savo laiką, vietą ir atmintį. Kartais produktas dingsta iš lentynų, bet lieka žmonių pasakojimuose – ne todėl, kad buvo tobulas, o todėl, kad tuo metu jis buvo savas.
