Pirmą kartą skaičių jis pamatė ant autobuso bilieto.
Tomas būtų jo net nepastebėjęs, jei ne keistas jausmas, tarsi kažkas būtų švelniai bakstelėjęs į pakaušį. Jis sėdėjo prie lango, klausėsi lietaus barbenimo į stiklą ir laikė rankoje ką tik iš vairuotojo gautą bilietą.
Numeris apačioje buvo paprastas.
313.
Tomas nebuvo prietaringas žmogus. Bent jau taip pats apie save galvojo. Jis netikėjo horoskopais, juodomis katėmis, penktadieniu tryliktąją ir visais tais ženklais, kuriuos žmonės mato tik todėl, kad labai nori juos matyti.
Bet skaičius 313 jam nepatiko.
Ne šiaip nepatiko.
Jis jo bijojo.
Senas šeimos perspėjimas
Apie šį skaičių Tomas pirmą kartą išgirdo vaikystėje. Jam buvo septyneri, kai močiutė vieną vakarą išjungė televizorių ir liepė jam nebežiūrėti į sieninį laikrodį.
– Kodėl? – paklausė jis.
– Nes jau trečią kartą šiandien matai tą patį skaičių.
Tomas tada nesuprato. Ant laikrodžio buvo 3:13.
Močiutė priėjo prie lango, užtraukė užuolaidas ir tyliai užrakino duris. Ji visada buvo rami moteris, bet tą vakarą jos rankos drebėjo.
– Įsimink, – pasakė ji. – Vieną kartą – sutapimas. Du kartai – įspėjimas. Trys kartai per dieną – kvietimas.
– Kieno kvietimas?
Močiutė ilgai tylėjo.
Tada pasakė tik tiek:
– To, kas žino kelią į namus.
Tomas užaugo, močiutė mirė, o jos žodžiai pamažu virto keistu šeimos prisiminimu. Tarsi pasaka, kuria gąsdinami vaikai, kad vakare nežiūrėtų per ilgai į tamsius langus.
Iki tos dienos autobuse.
Antras kartas
Tomas bilietą suglamžė ir įsidėjo į kišenę. Jis sau pasakė, kad tai nieko nereiškia. Mieste kasdien pilna skaičių: autobusai, kainos, kodai, čekiai, laikrodžiai, telefono numeriai. Jeigu pradedi ieškoti vieno skaičiaus, anksčiau ar vėliau jį rasi visur.
Darbe diena buvo įprasta. Susitikimai, laiškai, kava iš aparato, kolegos skundai dėl oro ir per mažo atlyginimo. Tomas beveik pamiršo rytinį bilietą.
Iki pietų.
Jis nuėjo į kavinę prie biuro ir pasiėmė sriubos, sumuštinį ir juodos kavos. Pardavėja padėjo čekį ant padėklo.
Tomas nenorėjo žiūrėti, bet akys pačios nuslydo į sumą.
3,13 euro.
Jis sustingo.
– Viskas gerai? – paklausė pardavėja.
– Taip, – atsakė Tomas, nors gerai nebuvo.
Jis sumokėjo, pasiėmė padėklą ir nuėjo prie staliuko kampe. Sriuba ataušo nepaliesta.
Vieną kartą – sutapimas.
Du kartai – įspėjimas.
Jis bandė prisiminti močiutės balsą ir tuo pačiu pyko ant savęs. Suaugęs vyras, trisdešimt šešeri, stabilus darbas, būsto paskola, automobilis lizingu, o sėdi kavinėje išsigandęs dėl čekio.
Jis išsitraukė telefoną, norėdamas parašyti draugei Ievai, bet ekranas užsidegė pats.
Laikas buvo 13:13.
Ne, pagalvojo Tomas.
Ne. Tai jau ne tas pats.
Bet pilve vis tiek susisuko šaltas mazgas.
Trečias kartas
Po darbo jis nusprendė nevažiuoti namo iš karto. Užsuko į prekybos centrą, nusipirko naują lempą koridoriui, nes senoji kelias dienas mirksėjo. Taip pat paėmė pieno, duonos ir maišelį obuolių.
Jis vengė žiūrėti į čekius, kainas ir laikrodžius. Tiesą sakant, vengė žiūrėti į bet kokius skaičius.
Kai grįžo į daugiabučio kiemą, jau temo. Lietus buvo liovęsis, bet oras kvepėjo šlapiu asfaltu ir šaltu metalu.
Prie laiptinės stovėjo nepažįstamas automobilis. Ant galinio stiklo buvo užklijuotas lipdukas su pardavimo skelbimu.
Tomas automatiškai perskaitė telefono numerį.
Paskutiniai trys skaitmenys buvo 313.
Jis sustojo taip staigiai, kad maišelis su obuoliais trenkėsi į koją.
Trečias kartas.
Ne laikrodis. Ne čekis. Ne bilietas.
Tas pats skaičius. Trečią kartą per vieną dieną.
Laiptinės durys tuo metu pačios spragtelėjo.
Nors niekas iš jos neišėjo.
Namuose
Tomas gyveno penktame aukšte. Liftas neveikė jau trečią dieną, todėl teko lipti laiptais. Kiekviename aukšte judesio daviklis įjungdavo šviesą, bet tą vakarą šviesa užsidegdavo tik jam praėjus.
Pirmas aukštas – tamsa.
Antras – tamsa.
Trečias – lemputė trumpai sužybsėjo ir užgeso.
Ketvirtame aukšte kažkas stovėjo prie lango.
Tomas sustingo.
Tai buvo tik senas paltas, pakabintas ant turėklo.
Jis nusikeikė pusbalsiu ir užlipo iki savo durų.
Butas pasitiko tyla. Per daug tvarkinga, per daug tankia. Net šaldytuvas, kuris įprastai burzgė taip garsiai, kad erzindavo, dabar tylėjo.
Tomas užrakino duris, numetė raktus į dubenėlį ir įjungė koridoriaus šviesą.
Lempa tris kartus sumirksėjo.
Vienas.
Du.
Trys.
Tada užsidegė normaliai.
– Ne, – garsiai pasakė Tomas. – Užteks.
Jo balsas nuskambėjo tuščiame bute svetimai, lyg būtų pasakytas ne jo burna.
Pirmas ženklas
Keisti dalykai prasidėjo po devintos vakaro.
Iš pradžių tai buvo smulkmenos. Virtuvėje nuo stalo nuriedėjo obuolys. Tomas būtų galėjęs prisiekti, kad padėjo maišelį ant kėdės, bet obuolys gulėjo ant grindų vidury kambario, lyg kažkas būtų jį atsargiai pastūmęs.
Tada įsijungė televizorius.
Ekrane nebuvo jokios laidos, tik pilkas ūžesys. Tomas paėmė pultelį, išjungė. Po kelių sekundžių televizorius vėl įsijungė.
Šį kartą ekrane mirgėjo skaičiai.
Jis ištraukė laidą iš sienos.
Televizorius nutilo.
Bet pilkas švytėjimas ekrane dar kelias sekundes laikėsi, tarsi kažkas iš vidaus nenorėtų užgesti.
Tada iš miegamojo pasigirdo labai tylus juokas.
Vaiko juokas.
Tomas neturėjo vaikų.
