Skambutis be skambinančiojo
Telefonas suskambo 22:13.
Tomas žiūrėjo į ekraną, bet ten nebuvo numerio. Tik vienas žodis:
NAMAI.
Jis pats taip nebuvo išsaugojęs jokio kontakto.
Telefonas vibravo ant stalo, lėtai slinkdamas link krašto. Tomas nenorėjo atsiliepti, bet dar labiau nenorėjo, kad jis nukristų. Paėmė.
– Klausau?
Iš pradžių buvo tyla.
Tada kažkas kitoje pusėje įkvėpė.
Ne žmogaus įkvėpimas. Per ilgas. Per gilus. Lyg kvėpuotų ne plaučiai, o tuščias kambarys.
– Tomai, – sušnabždėjo balsas.
Jis numetė telefoną.
Ekranas suskilo į tris aiškias linijas.
Telefonas vis dar veikė.
Iš garsiakalbio sklido močiutės balsas.
– Sakiau tau nežiūrėti trečią kartą.
Uždarytos durys
Tomas puolė prie durų. Norėjo išeiti, nusileisti į kiemą, paskambinti Ievai, kaimynui, policijai, bet durų rankena nepajudėjo.
Raktas spynoje nesisuko.
Jis truktelėjo dar kartą. Tada dar.
Durys buvo užrakintos ne iš vidaus.
Jos buvo užrakintos taip, lyg kažkas laikytų jas kitoje pusėje.
Už durų pasigirdo žingsniai.
Lėti.
Basų kojų.
Vienas žingsnis sustojo tiesiai už jo buto durų.
Tomas atsitraukė.
– Kas ten?
Niekas neatsakė.
Tada iš kitos pusės kažkas tris kartus pabeldė.
Tuk.
Tuk.
Tuk.
Ne stipriai. Ne piktai.
Kantriai.
Tarsi žinotų, kad Tomas vis tiek kada nors atidarys.
Močiutės dėžutė
Tomas prisiminė dėžutę.
Po močiutės mirties jam atiteko keli jos daiktai: maldaknygė, senas sidabrinis šaukštelis, nuotraukų albumas ir maža medinė dėžutė, kurios jis niekada nebuvo atidaręs. Ji stovėjo spintoje, po žieminiais megztiniais.
Jis nubėgo į miegamąjį.
Kambarys buvo šaltas. Ne vėsus, o toks, lyg langas būtų atidarytas viduržiemį. Nors langas buvo uždarytas.
Dėžutė gulėjo ten, kur ir turėjo būti. Ant jos dangtelio buvo išraižytas tas pats skaičius.
Tomas pajuto, kaip keliai vos nelaiko.
Viduje buvo trys daiktai: juoda žvakė, mažas veidrodėlis ir lapelis, sulankstytas į keturias dalis.
Ant lapelio močiutės rašysena buvo parašyta:
„Jei pamatei tris kartus, neatsiliepk. Neatidaryk. Nežiūrėk į veidrodį po 3:13.“
Tomas lėtai pakėlė akis į laikrodį ant sienos.
Rodyklės stovėjo ties 3:13.
Nors ką tik buvo vakaras.
Veidrodis
Jis nenorėjo žiūrėti.
Žinoma, kad nenorėjo.
Bet žmogaus protas kartais pasielgia priešingai nei liepia baimė. Tomas pajuto, kaip ranka pati siekia mažo veidrodėlio.
– Ne, – sušnabždėjo jis sau.
Už durų vėl pasigirdo beldimas.
Tuk.
Tuk.
Tuk.
Tomas pašoko ir veidrodėlis iškrito iš dėžutės ant grindų.
Jis apsivertė stiklu į viršų.
Tomas pažvelgė.
Iš pradžių pamatė tik savo veidą. Išbalusį, prakaituotą, su išsiplėtusiomis akimis.
Tada už savęs pamatė močiutę.
Ji stovėjo prie miegamojo durų, tokia, kokią jis prisiminė iš vaikystės: su pilku megztiniu, surištais plaukais ir pavargusiomis akimis.
Tomas staigiai atsisuko.
Kambaryje nieko nebuvo.
Jis vėl pažvelgė į veidrodį.
Močiutė vis dar stovėjo ten.
Tik dabar jos veidas buvo išsigandęs.
Ji nežiūrėjo į Tomą.
Ji žiūrėjo į kažką už jo.
Tas, kuris žino kelią
Bute pasigirdo garsas, kurio Tomas niekada nepamiršo.
Visi skaičiai jo namuose pradėjo keistis.
Mikrobangų krosnelės ekranas rodė 3:13. Orkaitė – 3:13. Telefono užrakto ekranas – 3:13. Net senas sieninis laikrodis, kuris veikė su rodyklėmis, sustojo taip, kad rodytų tą patį laiką.
Tada pradėjo skambėti žadintuvai.
Vienas virtuvėje.
Vienas telefone.
Vienas kaimyno bute už sienos.
Vienas kažkur lubose.
Visi vienu metu.
Tomas užsidengė ausis.
Per triukšmą jis išgirdo balsą.
– Tomai.
Ne močiutės.
Šis balsas buvo žemas, lėtas ir atrodė sklindantis iš visų kampų vienu metu.
– Tris kartus pamatei. Dabar žinai, kur durys.
Tomas atsitraukė prie sienos.
– Kokios durys?
Koridoriuje užsidegė šviesa.
Ant sienos, kur anksčiau kabėjo tik paltas, dabar buvo durys.
Siauros. Medinės. Senos. Su numeriu viršuje.
Kodėl močiutė bijojo
Tomas suprato kai ką baisaus.
Močiutė nebijodavo paties skaičiaus.
Ji bijojo to, ką jis pažymi.
Durų.
Vietos tarp namų ir kažko kito.
Skaičius buvo ne prakeiksmas, o adresas. Kvietimas. Koordinatė tam, kas negali patekti vidun, kol žmogus pats tris kartus nepastebi ženklo ir neatkreipia į jį dėmesio.
Tomas stovėjo prieš tas duris ir jautė, kad jos kvėpuoja.
Iš kitos pusės sklido namų garsai.
Jo namų.
Tik kažkokie neteisingi.
Ten virė virdulys. Girgždėjo grindys. Kažkas vartė jo knygas. Kažkas atidarė šaldytuvą. Kažkas tyliai juokėsi miegamajame.
Tarsi už durų būtų kitas jo butas.
Tas pats, bet ne jo.
Ieva
Tą akimirką suskambo telefonas.
Ekrane buvo Ievos vardas.
Tomas puolė prie jo kaip prie išsigelbėjimo.
– Ieva?
– Tomai, kur tu? – jos balsas buvo sunerimęs. – Aš prie tavo durų. Kodėl neatidarai?
Tomas sustingo.
– Tu prie mano durų?
– Taip. Skambinu jau penkias minutes. Viduje girdžiu triukšmą. Kas vyksta?
Jis pažvelgė į tikrąsias buto duris.
Už jų nieko nesigirdėjo.
Tada pažvelgė į siauras duris su numeriu 313.
Iš kitos jų pusės kažkas labai tyliai pasakė Ievos balsu:
– Tomai, atidaryk.
Tikras telefonas jo rankoje sušnypštė.
– Tomai? Tu mane girdi?
Jis suprato, kad durys mėgina pavogti balsus. Naudoti tai, kuo jis pasitiki.
Močiutė. Ieva. Namai.
Visi balsai, kurie galėtų priversti jį atidaryti.
Vienintelis būdas
Tomas griebė juodą žvakę iš dėžutės. Nežinojo, ką su ja daryti, bet močiutė ją paliko ne be priežasties.
Lapelyje daugiau nieko nebuvo. Tik vienas sakinys kitoje pusėje:
„Uždek tylą.“
Tai skambėjo beprasmiškai, bet Tomas neturėjo geresnio plano.
Jis virtuvėje rado degtukus. Rankos drebėjo taip, kad pirmi du sulūžo. Trečias užsidegė. Juoda žvakė pagavo liepsną nenatūraliai greitai.
Vos tik ji užsidegė, visi garsai bute dingo.
Visi.
Nebebuvo žadintuvų.
Nebebuvo beldimo.
Nebebuvo Ievos balso už netikrų durų.
Tik liepsna. Juoda žvakė. Ir Tomas, kuris pirmą kartą per vakarą galėjo išgirsti savo kvėpavimą.
Durys su numeriu 313 pradėjo trauktis. Mediena juodavo, numeriai virpėjo, lyg būtų gyvi.
Iš kitos pusės kažkas trenkė.
Vieną kartą.
Antrą.
Trečią.
Tada durys dingo.
Liko tik siena.
Ant jos, lyg dūmu nupiešta, dar kelias sekundes matėsi skaičius 313.
Paskui ir jis išnyko.
Ryte
Tomas pabudo ant virtuvės grindų.
Saulė švietė pro langą. Šaldytuvas burzgė. Telefonas gulėjo ant stalo, sveikas, be įskilimų. Koridoriuje nebuvo jokių durų, tik paltas ant pakabos.
Jis būtų galėjęs viską palaikyti košmaru.
Jeigu ne juoda žvakė.
Ji stovėjo ant stalo, beveik visa sudegusi. Vaškas buvo nutekėjęs trimis juodomis linijomis.
Telefonas parodė praleistus skambučius nuo Ievos. Ji tikrai buvo atėjusi vakare. Tik sakė, kad Tomas neatsiliepė, o iš buto vidaus girdėjosi, kaip kažkas vaikšto ir tyliai juokiasi.
Tomas jai nieko nepaaiškino.
Ne telefonu.
Ne tą rytą.
Po kelių dienų
Nuo tada Tomas stengėsi nežiūrėti į skaičius. Tai neįmanoma, bet jis bandė. Nežiūrėjo į čekius. Vengė laikrodžių. Pakeitė telefono ekrano nustatymus, kad laikas būtų rodomas žodžiais. Namuose išjungė visus skaitmeninius ekranus.
Kelias savaites buvo ramu.
Kol vieną vakarą pašto dėžutėje rado voką.
Be siuntėjo.
Viduje buvo tik autobuso bilietas.
Senas, pageltęs, lyg iš kito laiko.
Apačioje buvo numeris.
Tomas ilgai stovėjo laiptinėje, laikydamas bilietą tarp pirštų.
Tada viršuje, penktame aukšte, jo bute kažkas nusijuokė.
Nors jis stovėjo apačioje.
Nors duris buvo užrakinęs.
Nors namuose nieko neturėjo būti.
Laiptinės šviesa sumirksėjo tris kartus.
Ir iš labai toli, lyg iš buto, kurio nėra šiame name, pasigirdo močiutės balsas:
– Sakiau tau, Tomai. Vieną kartą – sutapimas. Du – įspėjimas.
Balsas priartėjo prie pat jo ausies.
– O trečią kartą jie jau randa kelią.
