Viskas prasidėjo nuo paprasto sakinio, kurį pasakiau sau antradienio naktį, 02:17 val.
„Dar penkios minutės.“
Tos penkios minutės virto keturiasdešimt šešiomis. Gulėjau lovoje, viena ranka laikiau telefoną virš veido, kita bandžiau pasitaisyti pagalvę, o ekrane keitėsi vaizdo įrašai, kurių kitą rytą net neprisiminiau. Kažkas gamino makaronus. Kažkas aiškino, kodėl visi iki trisdešimties turėtų turėti pasyvias pajamas. Kažkas valė kilimą taip, lyg nuo to priklausytų pasaulio ateitis.
Kai pagaliau užrakinau ekraną, kambarys atrodė per tamsus, o galva – per šviesi. Miegas nebeatėjo.
Ryte atsikėliau sudaužytas. Akys perštėjo, kava neveikė, o darbe tris kartus perskaičiau tą patį laišką ir vis tiek nesupratau, ko žmogus iš manęs nori.
Tą dieną nusprendžiau padaryti eksperimentą: savaitei iškeisti išmanųjį telefoną į seną mygtukinį.
Ne dėl mados. Ne dėl nostalgijos. Ne todėl, kad norėjau atrodyti „sąmoningas“. Tiesiog norėjau sužinoti, kas liks iš mano gyvenimo, jei iš jo dings ekranas, kuris visada žino, kada man nuobodu.
Pirmoji problema: kaip paaiškinti žmonėms, kad dingsi?
Mygtukinį telefoną radau stalčiuje. Juodas, aptrintas, su mažyčiu ekranu ir baterija, kuri, regis, galėjo išgyventi branduolinę žiemą. Įdėjau SIM kortelę ir iškart pajutau keistą nerimą.
Nebebuvo „Messenger“. Nebebuvo „Instagram“. Nebebuvo „WhatsApp“ grupių. Nebebuvo žemėlapių, taksi programėlių, banko programėlės, muzikos, el. pašto, naujienų, orų, kalendoriaus, užrašų ir visų tų mažų skaitmeninių ramentų, apie kuriuos negalvoji tol, kol jie dingsta.
Prieš išjungdamas išmanųjį, parašiau keliems artimiausiems žmonėms:
„Savaitę būsiu su mygtukiniu telefonu. Jei kas svarbaus – skambinkite arba rašykite SMS.“
Reakcijos buvo skirtingos.
Mama parašė: „Pagaliau.“
Draugas Mantas: „Tu rimtai? Čia dėl merginos ar sektos?“
Kolegė: „O kaip tave pasiekti dėl darbo?“
Viena draugė atrašė tik: „Lol.“
Tada išjungiau išmanųjį ir padėjau į stalčių.
Po dešimties minučių pirmą kartą automatiškai jo pasigedau.
Po penkiolikos – antrą.
Po pusvalandžio supratau, kad problema ne telefone. Problema manyje.
Pirma diena: tylos buvo per daug
Pirmą dieną labiausiai erzino ne tai, kad negalėjau naršyti. Labiausiai erzino tai, kad nežinojau, ką daryti su tarpais.
Laukiau eilėje parduotuvėje – ranka pati ieškojo telefono.
Lifte – norėjosi patikrinti ekraną.
Prie kavos aparato – norėjosi kažką atsidaryti.
Autobuse – norėjosi pasislėpti nuo kitų žmonių už ekrano.
Staiga visi maži dienos plyšiai liko tušti. O aš pasirodžiau visiškai nepasiruošęs būti su savimi net tris minutes.
Mygtukinis telefonas gulėjo kišenėje kaip akmuo. Jis nieko nesiūlė. Nieko nepriminė. Nekvietė grįžti. Jis buvo tik daiktas, o ne mažas nerimo valdymo pultelis.
Vakare norėjau užsisakyti maisto. Tada prisiminiau, kad neturiu programėlės. Teko nueiti iki parduotuvės.
Skamba kvailai, bet tas ėjimas mane išgelbėjo nuo pirmo lūžio. Grįžau su duona, sūriu, pomidorais ir kažkokiu keistu pasididžiavimu, lyg būčiau perėjęs kalnus, o ne nusipirkęs vakarienę.
Tą naktį užmigau greičiau nei įprastai.
Bet dar negalėjau tuo džiaugtis, nes kitą dieną prasidėjo socialinės problemos.
Antra diena: draugai supyko greičiau, nei tikėjausi
Antrą dieną supratau, kad mano draugystės buvo labiau priklausomos nuo reagavimo greičio, nei norėjau pripažinti.
Vienas draugas supyko, kad neatrašiau į memą.
Kitas parašė SMS: „Tu dar gyvas?“
Trečia draugė paskambino ir paklausė, ar aš ant jos pykstu, nes „mačiau, kad nebuvai prisijungęs, bet kažkaip vis tiek keista“.
Įdomiausia buvo tai, kad aš nieko blogo nepadariau. Tiesiog nebuvau pasiekiamas įprastu greičiu.
Bet šiuolaikinėje draugystėje tylėjimas labai greitai tampa įžeidimu.
Mes įpratome, kad žmogus visada kažkur šalia. Jei ne fiziškai, tai bent žaliu taškeliu prie vardo. Jei tas taškelis dingsta, atsiranda įtarimas: ignoruoja, nutolo, pyksta, nebenori bendrauti.
Iš tikrųjų aš tiesiog ėjau namo ir žiūrėjau į medžius.
Bet pabandyk tai paaiškinti grupės pokalbiui, kuris jau nusprendė, kad tu tapai keistas.
Trečia diena: supratau, kiek daug bendravimo yra triukšmas
Trečią dieną pradėjau jausti palengvėjimą.
Nebežinojau, kas ką valgė pietums. Nebemačiau, kas kur išvažiavo savaitgaliui. Nebeskaičiau atsitiktinių ginčų komentaruose. Nebeatsakinėjau į žinutes, kurios neturėjo jokio aiškaus tikslo, tik palaikė nuolatinį foninį šurmulį.
Ir tada supratau nemalonų dalyką: didelė dalis mano kasdienio bendravimo buvo ne artumas, o triukšmas.
Mes siuntėme vieni kitiems trumpus vaizdo įrašus, reakcijas, nuotraukas, pusiau juokingus sakinius, atsitiktinius „matei?“ ir „čia tu“. Tai buvo smagu, bet kartu tai nuolat laikė mano dėmesį pririštą prie kitų žmonių impulsų.
Kai to nebeliko, liko mažiau kontakto.
Bet tas kontaktas tapo aiškesnis.
Mama paskambino. Kalbėjomės dvidešimt minučių, o ne apsikeitėme trimis žinutėmis.
Mantas parašė SMS: „Alaus penktadienį? 19 val.?“
Aš atrašiau: „Taip.“
Ir viskas. Jokio derinimo dvi dienas. Jokio „pažiūrėsim“. Jokio „dar parašysiu“. Planas buvo planas.
Keista, bet tai buvo beveik revoliucinga.
Ketvirta diena: miestas tapo sudėtingesnis
Be išmaniojo telefono miestas staiga pareikalavo daugiau atminties.
Turėjau iš anksto pasižiūrėti, kur važiuoju. Užsirašyti adresą ant lapelio. Atsiminti autobusų laikus. Negalėjau pasitikrinti, ar vėluoju, ar yra kamštis, ar netoliese geresnė kavinė.
Vieną kartą pasiklydau.
Ne dramatiškai. Tiesiog išlipau viena stotele per anksti ir dešimt minučių ėjau ne ta kryptimi. Iš pradžių susinervinau. Tada supratau, kad man nieko baisaus nenutiko. Aš tik buvau žmogus mieste be mėlyno taško žemėlapyje.
Tas jausmas buvo keistas. Mažiau patogus, bet kažkuo tikresnis.
Pastebėjau kepyklą, kurios anksčiau nebuvau matęs. Nusipirkau bandelę. Ji buvo vidutiniška, bet patirtis – beveik didinga.
Ne todėl, kad bandelė. O todėl, kad ją radau pats.
Penkta diena: miegas pradėjo grįžti
Penktą dieną įvyko tai, dėl ko ir pradėjau eksperimentą.
Aš pradėjau normaliai miegoti.
Ne stebuklingai. Ne taip, kad atsiguliau ir iškart prabudau kaip reklamoje besišypsantis žmogus su baltais patalais. Bet vakarai pasikeitė.
Anksčiau lova buvo ne miego vieta, o paskutinė dienos naršymo stotelė. Dabar lovoje nebuvo ką veikti. Mygtukinis telefonas gulėjo ant spintelės ir atrodė toks nuobodus, kad net pykti ant jo buvo sunku.
Pirmą vakarą dar blaškiausi.
Antrą pasiėmiau knygą.
Trečią užmigau po kelių puslapių.
Ketvirtą pabudau be to bjauraus jausmo, kad kažkas naktį iš manęs pavogė dvi valandas.
Pasirodo, mano nemiga ne visada buvo paslaptinga problema. Kartais tai buvo tiesiog ekranas, algoritmas ir mano pačio nesugebėjimas pasakyti „gana“.
Šešta diena: pradėjau girdėti save
Šeštą dieną tapo nejauku.
Kai dingsta nuolatinis informacijos srautas, iš pradžių palengvėja. Tada pradeda kilti tai, ką tas srautas užgožė.
Mintys.
Ne visos malonios.
Pradėjau aiškiau jausti, kad esu pavargęs nuo darbo. Kad kai kuriuos žmones matau tik iš įpročio. Kad kai kurios draugystės laikosi ant juokelių, bet ne ant tikro noro susitikti. Kad dažnai naršau ne todėl, kad įdomu, o todėl, kad nenoriu galvoti.
Mygtukinis telefonas nieko neišsprendė. Jis tik atėmė uždangą.
Ir čia buvo sunkiausia eksperimento dalis.
Ne susirašinėjimų trūkumas. Ne žemėlapių nebuvimas. Ne tai, kad negalėjau greitai nufotografuoti kavos puodelio.
Sunkiausia buvo pamatyti, kiek daug triukšmo naudojau kaip nuskausminamuosius.
