Kai Rasa pirmą kartą pajuto keistą kvapą miegamajame, ji pagalvojo, kad kaltas senas kilimas. Toks drėgnas, užsistovėjęs kvapas, kuris iš pradžių pasirodo tik retkarčiais, o paskui ima erzinti kiekvieną kartą įėjus į kambarį.
Ji pravėrė langą, išplovė grindis, išskalbė užuolaidas, net nupirko oro gaiviklį. Kurį laiką atrodė, kad problema dingo. Tačiau po kelių dienų kvapas sugrįžo.
Viskas paaiškėjo šeštadienį, kai vyras nusprendė perstumti didelę spintą. Už jos, ant išorinės kambario sienos, buvo tamsios dėmės. Kampuose – pilkšvai juodi taškai, o apačioje prie grindjuostės – drėgnas ruožas.
– Čia jau namo problema, – iškart pasakė Rasa. – Siena šalta, kaimynai turbūt kažką praleido, o mes dabar kvėpuojame pelėsiu.
Ji buvo įsitikinusi, kad kaltas daugiabutis. Senos sienos, bloga renovacija, gal stogas, gal kaimynai, gal vamzdžiai.
Tačiau atvykęs meistras, apžiūrėjęs kambarį, pasakė sakinį, kuris Rasai nepatiko:
– Butas gal ir turi bėdų, bet jūs patys pelėsiui sukūrėte labai geras sąlygas.
Pelėsis atsirado ten, kur niekas nežiūrėjo
Spinta prie sienos stovėjo daugiau nei ketverius metus. Didelė, sunki, nuo grindų beveik iki lubų. Ji buvo pristumta taip arti, kad už jos nebuvo nė kelių centimetrų tarpo.
Meistras paprašė Rasos paliesti sieną.
Ji buvo šalta.
– Kai šilta kambario drėgmė susitinka su šalta siena, gali susidaryti kondensatas, – paaiškino jis. – O jeigu prie tos sienos dar pristumta spinta, oras ten nejuda. Tamsu, vėsu, drėgna. Pelėsiui daugiau nieko ir nereikia.
Rasa tylėjo. Ji tikrai niekada negalvojo apie tai, kas vyksta už spintos. Kambarys atrodė tvarkingas, grindys švarios, patalynė keičiama, langai kartais atidaromi. Tačiau už baldų buvo visai kitas mikroklimatas.
Meistras dar paklausė, ar šeima džiovina skalbinius kambaryje.
– Žiemą taip, – atsakė Rasa. – Balkone juk neišdžius.
– O langus kaip vėdinate?
– Kartais paliekame mikroventiliaciją.
Meistras linktelėjo.
– Štai ir visas rinkinys.
Kodėl pelėsis dažnai atsiranda už baldų?
Daugiabučiuose pelėsis dažnai pasirodo ten, kur susitinka trys dalykai: šalta siena, drėgmė ir prasta oro cirkuliacija.
Išorinės sienos žiemą būna vėsesnės. Jei prie jų pristumiama spinta, lova ar komoda, oras už baldų beveik nejuda. Kambaryje gali atrodyti šilta, tačiau už spintos siena lieka šalta ir drėgnesnė.
Kai šeima gamina maistą, prausiasi, kvėpuoja, džiovina skalbinius ar laiko uždarytus langus, drėgmės patalpose daugėja. Jei ji neišvėdinama, vandens garai nusėda ant šalčiausių paviršių.
Būtent todėl pelėsis mėgsta kampus, sienas už baldų, langų angokraščius, vonios lubas ir vietas prie grindjuosčių.
Pelėsis dažnai nėra tik „nešvari siena“. Tai ženklas, kad patalpoje susikaupė per daug drėgmės arba kažkur neveikia oro judėjimas.
„Mes vėdiname“ – bet ne visada taip, kaip reikia
Rasa buvo įsitikinusi, kad vėdina butą. Juk langai dažnai būdavo praverti mikroventiliacijos režimu.
Tačiau meistras paaiškino, kad žiemą toks būdas ne visada išsprendžia problemą. Langas ilgai pravertas vos vos, kambarys pamažu vėsta, o oro pasikeitimas gali būti per silpnas. Be to, atšalę paviršiai dar lengviau renka drėgmę.
Daug geriau kelis kartus per dieną trumpai, bet intensyviai atidaryti langus. Plačiai. Kelioms minutėms. Taip oras greičiau pasikeičia, bet sienos ir baldai nespėja stipriai atšalti.
Ypač svarbu vėdinti po maisto gaminimo, dušo, skalbinių džiovinimo ir ryte po nakties, kai kambaryje būna susikaupę daug drėgmės nuo kvėpavimo.
Rasa suprato, kad jų „vėdinimas“ iš tikrųjų dažnai buvo tik lango pravėrimas iš kaltės jausmo.
Skalbinių džiovinimas kambaryje pridėjo dar daugiau drėgmės
Žiemą Rasa skalbinius kabindavo ant džiovyklės miegamajame arba svetainėje. Tai atrodė visiškai normalu. Taip darė ir kaimynės, ir draugės.
Tačiau meistras priminė paprastą dalyką: iš šlapių skalbinių vanduo niekur nedingsta. Jis tiesiog pereina į kambario orą.
Jei patalpa blogai vėdinama, o drėgmės jau ir taip daug, skalbiniai tampa dar vienu pelėsio pagalbininku. Langai ima rasoti, kampai drėksta, o už baldų atsiranda idealios sąlygos tamsioms dėmėms.
Tai nereiškia, kad skalbinių kambaryje niekada negalima džiovinti. Tačiau tuomet reikia dažniau vėdinti, stebėti drėgmę ir, jei įmanoma, naudoti drėgmės surinktuvą.
Baliklis nuvalo vaizdą, bet nepašalina priežasties
Pirmas Rasos noras buvo paprastas – paimti stiprų valiklį ir viską išbalinti. Taip darė jos mama, taip patarė kaimynė.
Tačiau meistras sustabdė.
– Nuvalyti reikia, bet jei priežastis liks, pelėsis grįš.
Tai labai svarbi klaida. Žmonės dažnai pelėsį vertina kaip dėmę. Nuvalei – problemos nebėra. Tačiau pelėsis yra pasekmė. Jei siena ir toliau šąla, oras nejuda, o drėgmė kaupiasi, dėmės po kurio laiko atsiras vėl.
Be to, stiprūs valikliai, ypač naudojami uždaroje patalpoje, gali dirginti kvėpavimo takus. Todėl valant reikia mūvėti pirštines, vėdinti patalpą ir nenaudoti kelių cheminių priemonių vienu metu.
Jei pelėsio plotas didelis, jei jis įsigėręs giliai arba žmogus turi alergijų, astmą ar kitų kvėpavimo problemų, geriau kreiptis į specialistus.
Ką Rasa turėjo pakeisti namuose?
Pirmiausia spinta buvo atitraukta nuo išorinės sienos. Ne per metrą, ne dramatiškai, bet tiek, kad už jos galėtų judėti oras. Meistras patarė prie šaltų sienų nestatyti masyvių baldų visiškai priglaudžiant.
Tada šeima nusipirko paprastą drėgmės matuoklį. Iki tol jie vadovavosi pojūčiais: jei nešalta, vadinasi, viskas gerai. Tačiau skaičiai parodė, kad kai kuriomis dienomis drėgmė kambaryje pakildavo per aukštai.
Rasa pakeitė ir vėdinimo įpročius. Ryte – kelioms minutėms plačiai atidaryti langus. Po maisto gaminimo – įjungti gartraukį ir pravėdinti. Po dušo – neuždaryti vonios durų aklinai, jei ventiliacija silpna, ir pasirūpinti, kad drėgmė pasišalintų.
Skalbinius ji stengėsi džiovinti kitur, o kai tekdavo džiovinti kambaryje, papildomai vėdindavo ir stebėdavo drėgmę.
Kada kaltas ne tik gyventojas?
Vis dėlto meistras pabrėžė ir kitą pusę. Ne visada pelėsis atsiranda tik dėl gyventojų įpročių.
Kartais priežastis būna šilumos tiltai, prasta sienų izoliacija, nesandarus stogas, įtrūkęs fasadas, vamzdžių nuotėkis, blogai veikianti ventiliacija ar kaimynų būsto problemos. Tokiais atvejais vien atitraukti spintą nepakaks.
Jei pelėsis grįžta toje pačioje vietoje, jei siena nuolat drėgna, jei dėmės plečiasi, jei atsiranda po lietaus ar ties vamzdžiais, reikia ieškoti gilesnės priežasties.
Tokiu atveju verta kreiptis į namo administratorių, bendriją, specialistus arba meistrus, kurie gali įvertinti ventiliaciją, konstrukcijas, vamzdynus ir šilumos nuostolius.
Svarbiausia – nekaltinti vien savęs, bet ir nesitikėti, kad viską išspręs vienas valiklis.
Kaip sumažinti pelėsio riziką kasdien?
Pelėsio prevencija prasideda nuo kelių paprastų įpročių.
Baldus prie išorinių ar šaltų sienų verta palikti bent su nedideliu tarpu, kad oras galėtų cirkuliuoti. Tai ypač svarbu miegamuosiuose, kampiniuose kambariuose ir butuose, kuriuose sienos žiemą stipriai atšąla.
Patalpas reikėtų vėdinti trumpai, bet intensyviai. Geriau kelios minutės plačiai atidarytu langu nei visą dieną vos pravertas langas, dėl kurio atšąla paviršiai.
Drėgmės lygį verta ne spėti, o matuoti. Paprastas drėgmės matuoklis gali parodyti tai, ko žmogus nejaučia.
Skalbinius geriau džiovinti gerai vėdinamoje vietoje arba naudoti tam skirtas priemones. Jei drėgmė nuolat per didelė, gali padėti drėgmės surinktuvas.
O pastebėjus pirmas dėmes, nereikia laukti, kol jos išplis. Kuo anksčiau pradedama ieškoti priežasties, tuo lengviau ją suvaldyti.
Pelėsis nėra vien estetinė problema
Rasa iš pradžių labiausiai pyko dėl sugadintos sienos. Jai buvo gėda, kad už spintos atsirado juodos dėmės. Atrodė, kad namai tapo nešvarūs.
Tačiau meistras pasakė aiškiai: pelėsis yra ne tik grožio klausimas. Jis gali dirginti kvėpavimo takus, pabloginti savijautą, sukelti nemalonų kvapą, o jautresniems žmonėms – sustiprinti alerginius simptomus.
Todėl nereikėtų gyventi su mintimi „užstumsiu baldą ir nematysiu“. Jei pelėsis yra, jis veikia aplinką net tada, kai jo nematote.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, turintys mažų vaikų, vyresnio amžiaus šeimos narių, alergijų, astmą ar silpnesnę imuninę sistemą.
Pamoka buvo nemaloni, bet naudinga
Po kelių savaičių Rasa jau kitaip žiūrėjo į savo butą. Ji nebelaikė pelėsio tik namo problema, bet ir nekaltino vien savęs.
Ji suprato, kad namai yra sistema. Sienos, šildymas, vėdinimas, baldai, skalbiniai, garai iš virtuvės, vonios drėgmė – viskas susiję.
Jei vienoje vietoje drėgmės per daug, o oras nejuda, problema anksčiau ar vėliau pasirodo. Dažnai ten, kur mažiausiai žiūrime.
Dabar Rasa kartą per kelias savaites patikrina kampus, atitrauktas vietas už baldų ir langų angokraščius. Ne iš baimės, o todėl, kad suprato: pelėsį lengviau sustabdyti pradžioje nei kovoti su juo tada, kai jis jau įsitaiso.
Didžiausia pamoka buvo paprasta.
Pelėsio nereikia tik uždažyti, užpurkšti ar paslėpti už spintos. Reikia suprasti, kodėl jis atsirado.
Nes kol priežastis lieka, dėmės visada randa kelią atgal.
