Nusipirkau butą paskutiniame aukšte dėl vaizdo – po pirmos vasaros supratau, apie ką brokeris nutylėjo

Kai pirmą kartą įėjau į butą, sprendimą beveik buvau priėmęs dar prieš apžiūrėdamas vonią. Devintas aukštas, priešais langus – jokio kito daugiabučio, vakare matosi visas miesto horizontas, o balkone gali sėdėti taip, kad niekas nežiūri tiesiai į tavo langus. Brokeris dar pridėjo tai, ką tokiose situacijose norisi girdėti: virš galvos nėra kaimynų, niekas netreps, mažiau triukšmo, daugiau šviesos ir privatumo. Atrodė, kad paskutinis aukštas turi beveik vien privalumus.

Butą pirkau pavasarį. Lauke buvo apie 12–15 laipsnių, viduje – maloniai šilta, saulė pro didelius langus atrodė kaip papildomas privalumas. Net pagalvojau, kad žiemą dėl jos galbūt reikės mažiau šildyti. Apie tai, kas čia vyksta liepą, brokerio neklausiau, o jis pats temos taip pat nepalietė.

Pirmoji vasara atsakymą davė labai greitai.

Birželio pabaigoje kelias dienas iš eilės temperatūra lauke pakilo virš 25 laipsnių. Grįžęs iš darbo vieną vakarą termometre pamačiau 28,4 laipsnio. Kitą dieną – beveik 30. Atidariau visus langus, tačiau vakare lauke buvo vėsiau negu bute, o lubos atrodė tiesiog šiltos. Po kelių karštų dienų supratau, kad nusipirkau ne tik gražų vaizdą. Nusipirkau ir butą, kurio viršuje yra visas saulėje įkaitęs stogas.

Dieną išvažiuodavau į darbą, o vakare grįždavau tarsi į šiltnamį

Didžiausia problema buvo ne pati dienos temperatūra. Nemaloniausia prasidėdavo vakare. Lauke jau būdavo vėsiau, kaimynai žemesniuose aukštuose atsidarydavo langus ir sakydavo, kad jų butuose visai normalu, o pas mane šiluma laikydavosi iki vėlyvos nakties. Atrodė, kad sienos ir lubos per dieną prisikaupia karščio ir pradeda jį atiduoti tada, kai norisi eiti miegoti.

Iš pradžių bandžiau viską, kas nieko nekainuoja. Ryte užtraukdavau užuolaidas, dieną laikydavau langus uždarytus, vakare atidarydavau viską, ką galima. Nusipirkau ventiliatorių. Po kelių dienų – antrą. Miegamajame ventiliatorius pūsdavo tiesiai į lovą, tačiau jis nešaldė oro, tik judino tą patį karštą orą po kambarį.

Tada pradėjau kalbėtis su kaimynais.

Žemiau gyvenanti moteris pasakė sakinį, kurio prieš pirkdamas butą nebuvau girdėjęs: „Viršutiniame aukšte vasarą visada buvo karšta.“

Pasirodo, ankstesni savininkai turėjo mobilų oro kondicionierių. Tą detalę sužinojau ne iš pardavėjo ir ne per apžiūrą, o praėjus keliems mėnesiams po sandorio.

Ar brokeris privalėjo man tai pasakyti? Nežinau. Galbūt jam niekas ir nebuvo sakęs. Tačiau būtent tada supratau, kokią klaidą padariau pats: pirkdamas butą vertinau tai, ką matau per 30 minučių trunkančią apžiūrą, bet beveik neklausiau, kaip tame būste gyvenama skirtingais metų laikais.

Paskutinis aukštas nėra automatiškai blogas – viską pakeičia stogas

Vėliau pradėjau domėtis ir supratau, kad problema nėra vien skaičius lifte. Du vienodi butai paskutiniame aukšte gali būti visiškai skirtingi.

Labai daug priklauso nuo to, kas yra virš buto. Jeigu viršuje įrengta tinkamai apšiltinta techninė pastogė, situacija gali būti gerokai geresnė. Jei buto lubos praktiškai ribojasi su stogo konstrukcija, jo šiluminė izoliacija tampa itin svarbi. Reikšmės turi ir stogo danga, jos būklė, spalva, ventiliacija bei tai, ar pastatas buvo renovuotas.

Mano atveju problemą dar padidino dideli į pietvakarius orientuoti langai. Žiemą jie iš tiesų malonūs – saulėtą dieną svetainė greitai prišyla. Tačiau liepos popietę tas pats stiklas tampa milžinišku šilumos šaltiniu.

Ir čia padariau dar vieną atradimą: vidinės užuolaidos problemą sumažina, bet jos neišsprendžia. Saulės energija jau būna praėjusi pro stiklą ir patekusi į patalpą. Daug efektyviau saulę sustabdyti dar iš išorės – išorinėmis žaliuzėmis, roletais ar kitomis tam skirtomis priemonėmis. Tačiau daugiabutyje tokį sprendimą ne visada gali tiesiog paimti ir įsirengti.

Galiausiai pradėjau skaičiuoti oro kondicionierių. Ir tada tas nuostabus „butas su vaizdu“ gavo dar vieną kainos eilutę.

Butas penktame aukšte

Tik tada supratau, ko reikėjo klausti prieš pirkimą

Jeigu šiandien dar kartą pirkčiau butą paskutiniame aukšte, apžiūra atrodytų visiškai kitaip. Nebesidžiaugčiau vien tuo, kad niekas netrepsi virš galvos.

Pirmiausia paklausčiau, kas tiksliai yra virš buto – techninis aukštas, palėpė ar iš karto stogas. Pasidomėčiau, kada stogas remontuotas ir kaip jis apšiltintas. Jeigu namas senesnis, paklausčiau administratoriaus arba bendrijos, ar yra buvę stogo pratekėjimų ir ar artimiausiu metu planuojami darbai.

Taip pat daug atidžiau žiūrėčiau į langų kryptį. Didžiuliai pietų ar vakarų pusės langai nuotraukose atrodo fantastiškai, tačiau vasarą jie gali tapti problema. Jei įmanoma, norėčiau butą pamatyti ne tik ryte, bet ir karštą saulėtą popietę. Kartais vienas apsilankymas liepą apie būstą pasako daugiau nei trys apžiūros kovą.

Dar paklausčiau tiesiai: ar bute anksčiau buvo naudojamas kondicionierius? Jei taip – kodėl? Kur stovėjo išorinis blokas? Ar namo bendrija leidžia jį montuoti ant fasado? Tai atrodo smulkmenos tol, kol pats nepradedi ieškoti sprendimo per pirmą karščio bangą.

Ir būtinai pasikalbėčiau su bent vienu kaimynu. Ne su brokeriu, ne su pardavėju – su žmogumi, kuris tame name gyvena penkerius ar dešimt metų. Jis per penkias minutes gali papasakoti dalykų, kurių nerasi nė viename skelbime.

Gražus vaizdas niekur nedingo, bet dabar už jį moku kitaip

Nenoriu pasakyti, kad paskutinio aukšto buto daugiau niekada nepirkčiau. Net ir po pirmos vasaros matau jo privalumus. Virš galvos tikrai niekas netrepsi. Gatvės triukšmo mažiau. Privatumo daugiau. O vakare išeiti į balkoną ir matyti miestą vis dar malonu.

Tačiau dabar suprantu, kad už tą vaizdą mokėjau ne vien pirkimo kainoje.

Atsirado papildomos išlaidos vėsinimui, o karštomis dienomis reikia iš anksto galvoti, kada uždaryti langus ir užtraukti užuolaidas. Jeigu namo stogui kada nors prireiks rimtesnio remonto, gyvenant tiesiai po juo ši tema man bus gerokai aktualesnė nei pirmo aukšto gyventojui.

Kita vertus, pirmame aukšte būčiau turėjęs kitų problemų – daugiau gatvės triukšmo, mažiau privatumo, galbūt šaltesnes grindis ar daugiau nerimo dėl saugumo. Tobulo aukšto nėra.

Tačiau yra vienas dalykas, kurį šiandien žinau tikrai: būsto negalima vertinti tik pagal tai, kaip jis atrodo tą pusvalandį, kai jį apžiūrite.

Reikia pabandyti įsivaizduoti jį sausio rytą, kai lauke –15, liepos vakarą po trijų karštų dienų, rudens liūties metu ir tada, kai po penkerių metų namui prireiks remonto.

Nes brokeris jums parodys vaizdą pro langą. O klausimus apie tai, kaip tame bute reikės gyventi, dažniausiai turėsite užduoti patys.

Ir įdomu, ką apie tai pasakytų gyvenantys paskutiniame aukšte: ar galimybė neturėti kaimynų virš galvos ir geresnis vaizdas atperka vasaros karštį bei riziką, susijusią su stogu? O gal po kelių metų gyvenimo viršuje į žemesnį aukštą nebenorėtumėte grįžti už jokius pinigus?