Sovietmečiu alus dažnai buvo visai kitoks nei dabar. Pasirinkimas buvo menkas, kokybė ne visada džiugino, o užkandžių prie bokalo gauti pavykdavo ne visada. Būtent todėl tarp alaus mėgėjų paplito šiandien kiek keistai skambantis įprotis – į alų berti druskos.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai buvo tik skonio reikalas. Tačiau iš tikrųjų druska sovietmečiu turėjo kelias praktines paskirtis.
Druska atstojo užkandžius
Šiandien prie alaus galima rasti daugybę užkandžių: traškučių, riešutų, sūdytos žuvies, vytintos mėsos ar kitų produktų. Sovietų Sąjungoje tokio pasirinkimo dažnai nebūdavo.
Alaus baruose ar parduotuvėse užkandžių galėjo tiesiog nebūti, todėl žmonės ieškojo paprasčiausio sprendimo. Vienas iš jų buvo valgomoji druska.
Ji suteikdavo gėrimui ryškesnį skonį ir bent iš dalies pakeisdavo sūrius užkandžius, kurių tuo metu trūko.
Druska slėpė prastesnį alaus skonį
Kita priežastis buvo paties alaus kokybė. Sovietmečiu alus ne visada būdavo šviežias ar malonaus skonio. Kartais jis turėdavo rūgštumo, per stiprų kartumą ar nemalonų poskonį.
Įbėrus šiek tiek druskos, skonis pasikeisdavo. Ji galėjo sumažinti rūgštumo pojūtį, sušvelninti kartumą ir padaryti gėrimą lengviau geriamą.
Žinoma, druska blogo alaus geru nepaversdavo, tačiau galėjo bent šiek tiek užmaskuoti jo trūkumus.
Tai padėdavo kovoti su putomis
Dar viena priežastis buvo susijusi su tuo, kaip alus buvo pilstomas. Kai kuriose alaus vietose bokalas būdavo pripildomas taip, kad jame susidarydavo daug putų. Iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, jog bokalas pilnas, tačiau putoms nusėdus paaiškėdavo, kad alaus įpilta mažiau.
Žmonės pastebėjo, kad druska padeda putoms greičiau nusėsti. Tuomet iš karto matydavosi tikrasis gėrimo kiekis.
Jeigu alaus būdavo per mažai, lankytojas galėdavo prašyti įpilti daugiau iki reikiamo lygio.
Kodėl šis įprotis išpopuliarėjo?
Šis paprotys atsirado ne dėl mados ar išskirtinio skonio. Jį lėmė sovietmečio kasdienybė: prekių trūkumas, ribotas pasirinkimas ir ne visada gera produktų kokybė.
Druska buvo pigi, visur randama ir galėjo greitai „pagerinti“ situaciją. Ji atstodavo užkandį, paslėpdavo nemalonų skonį ir padėdavo patikrinti, ar bokale tikrai tiek alaus, kiek turėtų būti.
Todėl atsakymas į klausimą, kodėl SSRS į alų dėdavo druskos, yra paprastas: tai buvo ne gurmaniškas įprotis, o praktiškas būdas prisitaikyti prie to meto sąlygų.
Šiame tekste minimas nealkoholinis alus.
