Iš pradžių tai atrodė kaip paprastas vakarinis pasivaikščiojimas prie jūros. 39 metų turistas Qin Jianpingas buvo Hainano saloje, pietų Kinijoje. Pakrantė, šiltas oras, atostogų nuotaika – niekas nerodė, kad po kelių minučių jis atsidurs situacijoje, kurią vėliau gydytojai vadins beveik neįtikėtinu išgyvenimo atveju.
Vyras nukrito į vandenį ir stiprios bangos jį ėmė nešti tolyn nuo kranto. Jis neturėjo nei gelbėjimosi liemenės, nei telefono, nei vandens, nei maisto. Dar blogiau – jis nebuvo geras plaukikas.
Iš pradžių jis bandė grįžti į krantą. Tačiau jūra nebuvo panaši į baseiną. Kiekvienas metras, kurį jis mėgino nuplaukti į krantą, virsdavo dar keliais metrais atgal, nes srovė jį traukė vis giliau į Čiongžou sąsiaurį.
Po kelių dienų jis jau nebesuprato, kas tikra. Vyras vėliau pasakojo pradėjęs matyti keistus dalykus, girdėti balsus ir tikėti, kad yra visai ne jūroje.
Viena klaida prie kranto virto septyniomis dienomis pragaro
Qin Jianpingas į jūrą pateko gegužės 27-osios vakarą. Kinijos žiniasklaidos duomenimis, jis buvo pakrantėje netoli Hainano salos, kai nukrito į vandenį ir jį nunešė bangos.
Pirmoji naktis buvo chaotiška. Vyras bandė plaukti, šaukėsi pagalbos, bet telefoną prarado, o bangos ir tamsa darė savo. Jis greitai suprato, kad plaukdamas tiesiai į krantą tik praranda jėgas.
Kad išsilaikytų vandens paviršiuje, jis atsikratė dalies daiktų – batų, laikrodžio, drabužių. Tokios detalės skamba smulkiai, bet tokioje situacijoje kiekvienas papildomas svoris tampa problema.
Atviroje jūroje žmogus kovoja ne tik su vandeniu. Jis kovoja su šalčiu naktį, kaitra dieną, druska, žaizdomis, troškuliu, baime ir mintimi, kad niekas jo nepamatys.
Antrą dieną jis rado plūdurą
Pirmasis tikras šansas išgyventi atsirado kitą dieną, kai vyras pastebėjo plūduriuojantį plūdurą. Jam pavyko prie jo prisiartinti ir ant jo užlipti.
Tai tapo jo vienintele atrama beveik visą likusį laiką.
Plūduras neleido jam nuolat būti vandenyje, tačiau jis neišsprendė svarbiausios problemos – vyras vis dar buvo toli nuo kranto, be geriamo vandens ir be galimybės išsikviesti pagalbos.
Netoliese kartais plaukė keltai, tačiau niekas jo nepastebėjo. Tai viena baisiausių šios istorijos detalių: žmogus mato civilizaciją, mato laivus, bet yra per toli, per silpnas arba per mažas taškas jūros platybėse, kad būtų pastebėtas.
Tokioje situacijoje viltis tampa labai trapi. Ji atsiranda kiekvieną kartą pamačius laivą ir dingsta, kai jis praplaukia pro šalį.
Alkis privertė valgyti žalius krabus
Kelias dienas vyras neturėjo jokio normalaus maisto. Kai jėgos ėmė sekti, jis pastebėjo mažus krabus, buvusius ant plūduriuojančių konstrukcijų ir vandenyje.
Jis pradėjo juos gaudyti rankomis ir valgyti žalius. Vėliau pasakojo, kad per visą laiką galėjo suvalgyti apie 70–80 mažų krabų.
Tai skamba kaip laukinis išgyvenimo filmo epizodas, bet realybėje toks maistas buvo ir pagalba, ir rizika. Viena vertus, krabai suteikė bent šiek tiek energijos. Kita vertus, žalias jūros maistas gali sukelti infekcijas, virškinimo sutrikimus ir papildomų komplikacijų.
Gydytojai vėliau ir nurodė, kad vyrui nustatyti virškinimo sistemos sutrikimai bei infekcijos galėjo būti susiję su tuo, ką jis buvo priverstas valgyti.
Tai ne patarimas, kaip elgtis gamtoje. Tai desperatiškas žmogaus sprendimas situacijoje, kurioje gerų pasirinkimų beveik nebuvo.
Troškulys buvo dar pavojingesnis nei alkis
Žmogus gali išgyventi be maisto gerokai ilgiau nei be vandens. Todėl jūroje didžiausias priešas dažnai yra ne badas, o troškulys.
Sūraus vandens gerti negalima kaip įprasto vandens. Jis gali dar labiau didinti dehidrataciją ir apkrauti organizmą. Tačiau ekstremaliose situacijose žmonės kartais priima sprendimus, kurie mediciniškai nėra saugūs, bet rodo desperaciją.
Qin Jianpingas buvo taip išsekęs, kad jo kūnas pradėjo siųsti pavojingus signalus. Saulė degino odą, druska graužė žaizdas, naktimis kūną veikė šaltis, o galva darėsi vis sunkesnė.
Po kelių dienų vyras pradėjo silpti taip, kad riba tarp tikrovės ir haliucinacijų ėmė nykti.
Tai viena svarbiausių šios istorijos pamokų: atviroje jūroje net stiprus žmogus be vandens ir apsaugos nuo saulės labai greitai tampa pažeidžiamas.
„Pamaniau, kad draugai kviečia vakarienės“
Septintą dieną vyrą pastebėjo žvejai. Tai buvo akimirka, kuri jį greičiausiai išgelbėjo nuo mirties.
Tačiau kai gelbėtojai priartėjo ir ištiesė jam medinę lazdą, vyras buvo jau toks išsekęs ir kliedintis, kad nesuprato situacijos. Pasak pranešimų, jis supainiojo gelbėjimo momentą su vaizdiniu, lyg būtų namuose ar su draugais, kurie kviečia jį valgyti.
Haliucinacijos tokiose situacijose nėra mistika. Tai gali būti kraštutinio išsekimo, dehidratacijos, saulės poveikio, miego trūkumo ir organizmo sutrikimų pasekmė.
Žvejai suprato, kad delsti negalima. Jie pakėlė vyrą į laivą, davė jam vandens, aprengė sausais drabužiais ir nuolat su juo kalbėjosi, kad šis neprarastų sąmonės.
Vėliau vienas žvejų prisiminė, kad vyras sakė: „Man atrodo, aš mirštu.“ Atsakymas buvo paprastas ir žmogiškas: „Tu nemirsi. Tu dabar su žvejais. Mes parvešime tave namo.“
Gydytojai nustatė sunkią būklę
Grįžus į krantą Qin Jianpingas buvo skubiai nugabentas į ligoninę. Gydytojai nustatė sunkią dehidrataciją, odos pažeidimus, infekcijas, nudegimus nuo saulės ir organizmo išsekimą.
Jo kūnas buvo nusėtas žaizdomis, pūslėmis ir opomis. Jis prarado daug svorio, o organizmas buvo ties riba.
Po gydymo intensyviosios terapijos skyriuje jo būklė stabilizavosi. Tai, kad vyras išgyveno savaitę tokiose sąlygose, medikų ir gelbėtojų buvo įvertinta kaip itin retas atvejis.
Bet šioje istorijoje svarbu ne tik „stebuklas“. Svarbu ir tai, kaip greitai paprasta situacija prie vandens gali virsti kova dėl gyvybės.
Kodėl jūra tokia pavojinga net prie kranto?
Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad pavojus prasideda tik toli nuo kranto. Iš tikrųjų stiprios srovės, bangos ir netikėtas kritimas gali būti pavojingi net ten, kur žmogus dar ką tik vaikščiojo pakrante.
Jūra nėra baseinas. Joje nėra lygaus dugno, aiškių sienų ir garantuoto išėjimo. Srovė gali nešti į šoną arba tolyn nuo kranto greičiau, nei žmogus pajėgia plaukti.
Ypač pavojinga bandyti paniškai plaukti tiesiai prieš srovę. Taip žmogus greitai praranda jėgas. Gelbėtojai tokiose situacijose dažnai pataria stengtis išlikti vandens paviršiuje, nepanikuoti ir, jei įmanoma, judėti lygiagrečiai krantui, kol pavyks išeiti iš stiprios srovės zonos.
Tai skamba paprastai tik tada, kai sėdime ant kranto. Vandenyje, kai kūnas pavargęs, o krantas tolsta, panika gali perimti visą mąstymą.
Ką turėtų prisiminti kiekvienas turistas?
Pirmiausia – nevaikščioti pavojingose pakrantės vietose vienam, ypač vakare ar naktį. Slidus akmuo, staigus šlaitas, vaisiaus žievė po koja ar didesnė banga gali tapti lemtinga smulkmena.
Antra – prie atviros jūros verta turėti telefoną vandeniui atspariame dėkle arba bent jau nešiotis jį taip, kad kritimo metu jis nebūtų iškart prarastas. Žinoma, telefonas neišgelbės visada, bet jis gali suteikti šansą išsikviesti pagalbą pirmomis minutėmis.
Trečia – reikia rimtai vertinti vietinius įspėjimus apie sroves, bangas ir maudymosi draudimus. Turistai dažnai galvoja, kad „tik trumpam prieisiu“, bet vandeniui to pakanka.
Ketvirta – jei nemokate gerai plaukti atviroje jūroje, nepervertinkite savęs. Net puikus plaukikas gali pralaimėti stipriai srovei, o prastas plaukikas rizikuoja dar labiau.
Ko ši istorija nemoko?
Ji nemoko, kad galima gerti jūros vandenį. Ji nemoko, kad žali krabai yra saugus maistas. Ji nemoko, kad žmogus visada išgyvens, jei tik „nepasiduos“.
Tokios istorijos dažnai skamba kaip filmas, bet už jų slepiasi labai reali kančia: nudegimai, pūliuojančios žaizdos, troškulys, baimė, kliedesiai ir kūnas, kuris po truputį praranda jėgas.
Todėl svarbu šios istorijos nepaversti romantizuotu išgyvenimo nuotykiu. Qin Jianpingui pasisekė. Jis rado plūdurą. Jį laiku pastebėjo žvejai. Jo organizmas atlaikė ilgiau, nei dažnas galėtų.
Bet kitas žmogus tokioje pačioje situacijoje gali neturėti nė vieno iš šių šansų.
Pabaiga, kurios jo šeima jau nebesitikėjo
Kol vyras kovojo jūroje, jo šeima jau ruošėsi blogiausiam. Jo žmona, kaip pranešama, buvo beveik susitaikiusi su mintimi, kad vyras nebegrįš.
Ir tada atėjo žinia: jis rastas gyvas.
Tai turbūt pati stipriausia šios istorijos vieta. Ne krabai, ne plūduras ir ne haliucinacijos. O tas momentas, kai žmogus, kuris jau buvo laikomas prarastu, grįžta.
Qin Jianpingas vėliau sakė, kad pavojingiausiomis akimirkomis jį laikė mintis nepasiduoti. Bet jo išgyvenimą nulėmė ne vien valia. Jį išgelbėjo ir atsitiktinumas, ir plūduras, ir žvejai, kurie tą rytą pastebėjo jūroje beveik nejudantį žmogų.
Trumpa pamoka keliautojams
Vanduo atrodo gražus tol, kol jį stebime nuo kranto. Tačiau jūra gali pasikeisti per kelias sekundes.
Jeigu esate prie nepažįstamos pakrantės, neignoruokite įspėjimų, nevaikščiokite pavojingose vietose vieni ir niekada nenuvertinkite srovių. Jei patekote į stiprią srovę, svarbiausia nepanikuoti, tausoti jėgas ir neplaukti tiesiai prieš ją.
Ši istorija baigėsi laimingai. Bet ji turėtų būti ne tik apie stebuklingą išsigelbėjimą.
Ji turėtų priminti, kad kartais pakanka vieno neatsargaus žingsnio, kad atostogos virstų kova už gyvybę.
