Socialiniuose tinkluose daugelis atrodo tvirti, principingi ir pasiruošę už save pakovoti. Tačiau realybėje net paprastas pokalbis su vadovu apie atlyginimą daugeliui tampa rimtu išbandymu. Kodėl taip sunku pasakyti: „Mano darbas vertas daugiau“?
Komentaruose žmonės dažnai labai gerai žino, kaip turėtų elgtis kiti. Po straipsniais apie mažus atlyginimus, perdegimą ar prastas darbo sąlygas netrūksta patarimų: „Reikia netylėti“, „Tegul moka daugiau“, „Jeigu nevertina – išeik“, „Niekas už tave nepakovos“.
Skaitant tokius komentarus gali susidaryti įspūdis, kad gyvename visuomenėje, kurioje visi puikiai žino savo vertę, drąsiai derasi, nebijo konflikto ir niekada neleidžia darbdaviui lipti ant galvos.
Tačiau užtenka pažvelgti į realų gyvenimą, ir vaizdas tampa visai kitoks. Daugybė žmonių metų metus dirba daugiau, nei numatyta jų pareigose, prisiima papildomą atsakomybę, pavaduoja kolegas, gesina krizes, atsakinėja į žinutes po darbo valandų, bet vis tiek nedrįsta paprašyti didesnio atlyginimo.
Ne todėl, kad nežino, jog jo nusipelno. Dažnai žino labai gerai. Tačiau vien mintis apie pokalbį su vadovu kelia įtampą, gėdą, kaltę ar baimę būti palaikytam „per daug reikalaujančiu“.
Viešai drąsūs, privačiai – atsargūs
Šis skirtumas tarp internetinės drąsos ir realaus elgesio nėra atsitiktinis. Komentaruose rizikos beveik nėra. Galima kalbėti griežtai, kategoriškai, net agresyviai, nes pasekmės dažniausiai lieka virtualios.
Darbo vietoje viskas kitaip. Ten reikia žiūrėti žmogui į akis. Ten nuo pokalbio gali priklausyti santykiai su vadovu, atmosfera komandoje, ateities galimybės ar net darbo saugumo jausmas.
Todėl žmogus, kuris internete kitam be vargo pataria „eik ir reikalauk“, pats realiame gyvenime gali kelis mėnesius atidėlioti pokalbį apie atlyginimą. Jis laukia tinkamo momento, geresnės vadovo nuotaikos, baigto projekto, metinio pokalbio, naujo biudžeto ar dar kokios nors datos, kuri dažnai taip ir neateina.
Atlyginimo pokalbis vis dar atrodo kaip konfliktas
Viena didžiausių problemų ta, kad daugeliui prašymas padidinti atlyginimą vis dar atrodo ne kaip normalus profesinis pokalbis, o kaip beveik konfliktinė situacija.
Žmogus neretai iš anksto įsivaizduoja blogiausią scenarijų: vadovas supyks, pasakys, kad dabar ne laikas, primins klaidas, palygins su kitais darbuotojais arba leis suprasti, kad prašymas yra nepagrįstas.
Dėl to pokalbis, kuris turėtų būti dalykiškas ir pagrįstas faktais, žmogaus galvoje tampa emociniu egzaminu. Reikia ne tik kalbėti apie pinigus, bet ir tarsi įrodyti savo vertę, teisę norėti daugiau ir net teisę apskritai kelti šį klausimą.
Būtent čia daugelis ir sustoja.
Kodėl taip sunku kalbėti apie pinigus?
Lietuvoje kalbėti apie atlyginimą vis dar nėra visiškai patogu. Nors situacija keičiasi, pinigų tema daugeliui išlieka jautri. Vieni bijo pasirodyti godūs, kiti nenori būti palaikyti nepatenkintais, treti tiesiog nėra pratę tiesiai įvardyti savo lūkesčių.
Prie to prisideda ir sena nuostata, kad „gerą darbuotoją pastebės patys“. Žmogus tikisi, kad vadovas įvertins pastangas, pamatys papildomą darbą ir pats pasiūlys didesnį atlyginimą.
Kartais taip nutinka. Tačiau dažniau realybė paprastesnė: jei darbuotojas tyli, organizacija nebūtinai skuba keisti situaciją. Ne todėl, kad kiekvienas darbdavys blogas, o todėl, kad atlyginimų klausimai dažnai juda tik tada, kai jie aiškiai iškeliami.
Darbuotojai laukia, kol juos pastebės
Vienas dažniausių spąstų – tylus laukimas. Žmogus dirba daugiau, imasi papildomų užduočių, padeda kolegoms, sutinka su naujomis atsakomybėmis ir viduje tikisi, kad visa tai taps savaime suprantamu argumentu didesnei algai.
Tačiau vadovas nebūtinai mato visą vaizdą. Net jei mato, jis nebūtinai supranta, kad darbuotojas jaučiasi per mažai įvertintas. O jei darbuotojas viską daro tyliai ir be aiškiai išsakyto lūkesčio, aplinkiniams gali atrodyti, kad situacija jį tenkina.
Taip susidaro paradoksas: žmogus pyksta, kad jo neįvertina, bet pats nė karto aiškiai nepasako, ko tikisi.
Baimė išgirsti „ne“ dažnai stipresnė už norą uždirbti daugiau
Prašant didesnio atlyginimo labiausiai gąsdina ne pats pokalbis. Dažnai labiausiai gąsdina galimas atsakymas.
„O jeigu pasakys ne?“
„O jeigu suprasiu, kad manęs čia nevertina?“
„O jeigu po to į mane žiūrės kitaip?“
„O jeigu tai pakenks santykiams su vadovu?“
Šie klausimai verčia žmogų rinktis tariamą saugumą. Geriau kentėti nepasitenkinimą, bet bent jau neišprovokuoti nemalonaus atsakymo. Geriau pasiguosti draugams ar parašyti piktą komentarą internete, negu realiai iškelti klausimą ten, kur jis gali ką nors pakeisti.
Tačiau toks saugumas turi kainą. Laikui bėgant kaupiasi nusivylimas, mažėja motyvacija, atsiranda kartėlis, o darbas, kuris anksčiau teikė prasmę, pradeda atrodyti kaip išnaudojimas.
