Pokalbis dėl algos nėra maldavimas
Didelė klaida – į atlyginimo pokalbį žiūrėti kaip į prašymą pasigailėti. Iš tiesų tai turėtų būti ne emocinis maldavimas, o profesinis pokalbis apie vertę, atsakomybę ir rezultatą.
Darbuotojas neturėtų eiti pas vadovą vien su fraze „man reikia daugiau pinigų“. Toks argumentas žmogiškai suprantamas, bet organizacijoje dažnai neveikia. Kur kas stipriau skamba konkretūs faktai: kokios atsakomybės padidėjo, kokie rezultatai pasiekti, ką žmogus daro daugiau nei anksčiau, kokią vertę kuria komandai ar įmonei.
Kitaip tariant, pokalbis apie atlyginimą neturėtų būti paremtas vien emocija. Jis turi būti paremtas pasiruošimu.
Blogiausia strategija – tikėtis, kad viskas išsispręs savaime
Dalis žmonių vengia pokalbio, nes tikisi, kad situacija pagerės pati. Gal po kelių mėnesių. Gal po projekto. Gal kai įmonė turės geresnius rezultatus. Gal kai vadovas pats pastebės.
Tačiau toks laukimas dažnai tęsiasi metų metus. Tuo metu kainos kyla, atsakomybės daugėja, darbo krūvis nemažėja, o atlyginimas lieka toks pats.
Tuomet darbuotojas pradeda jaustis įstrigęs: jis jaučiasi vertas daugiau, bet nieko nedaro, kad tai būtų oficialiai įvardyta. Viduje auga pyktis, tačiau išorėje vis dar laikomasi mandagios tylos.
Drąsa prasideda ne komentaruose
Tikroji drąsa nėra parašyti aštrų komentarą po svetima istorija. Tikroji drąsa yra ramiai ir aiškiai įvardyti savo situaciją tada, kai tai liečia tave patį.
Tai nereiškia trenkti durimis, grasinti išėjimu ar reikalauti ultimatumais. Tai reiškia gebėti pasakyti: mano atsakomybės išaugo, mano rezultatai yra tokie, rinkoje tokio darbo vertė yra didesnė, todėl noriu aptarti atlyginimo peržiūrą.
Toks pokalbis nebūtinai iš karto baigsis teigiamu atsakymu. Tačiau net ir atsakymas „ne“ gali būti labai informatyvus. Jis parodo, ar įmonė turi aiškią atlygio logiką, ar vadovas mato darbuotojo augimą, ar yra realus kelias iki didesnio atlyginimo ateityje.
Kartais neatsakytas klausimas kainuoja brangiausiai
Bijodami paprašyti daugiau, žmonės dažnai patys sau uždaro duris. Jie negauna didesnio atlyginimo ne todėl, kad jo visiškai nenusipelno, o todėl, kad klausimas niekada nebuvo iškeltas.
Darbdaviai retai skuba mokėti daugiau vien dėl to, kad darbuotojas tyliai pavargęs ar viduje nusivylęs. Organizacijose sprendimai dažniausiai priimami tada, kai atsiranda aiškus signalas, argumentas ir pokalbis.
Todėl didesnės algos klausimas nėra vien apie pinigus. Tai klausimas apie savivertę, ribas ir gebėjimą būti savo paties pusėje.
Internetas pilnas drąsos, bet gyvenimą keičia ne komentarai
Komentaruose lengva būti principingam. Lengva rašyti, kad kiti turi išeiti, reikalauti, netylėti ir kovoti už save. Kur kas sunkiau tą patį padaryti savo gyvenime, kai reikia ne paspausti klavišą, o pradėti nepatogų pokalbį.
Tačiau būtent tokie pokalbiai dažniausiai ir keičia situaciją.
Ne piktas komentaras.
Ne pasyvus laukimas.
Ne nuoskauda, kaupiama metų metus.
O aiškiai, laiku ir profesionaliai išsakytas sakinys: „Noriu aptarti savo atlyginimo peržiūrą.“
Tai skamba paprastai. Bet daugeliui tai vis dar yra sakinys, kuriam prireikia daugiau drąsos nei visiems komentarams internete kartu sudėjus.
