Karščio banga biure ar darbo vietoje nėra tik nepatogumas. Kai patalpoje tvanku, galva sunki, kompiuteris kaista, o marškiniai limpa prie kūno, darbas virsta ne produktyvumu, o išgyvenimo sportu. Dar blogiau tiems, kurie dirba lauke: statybose, keliuose, sandėliuose, ūkiuose, pristatymuose ar kitose vietose, kur saulė kepina tiesiai į galvą. Ir čia svarbu žinoti vieną dalyką: Lietuvoje darbdavys negali tiesiog numoti ranka ir pasakyti „vasara, pakentėkit“.
Vokiškuose straipsniuose dažnai minima 26, 30 ir 35 laipsnių riba, tačiau Lietuvoje taisyklės kitokios. Pas mus svarbiausi skaičiai yra 26, 28 ir darbdavio pareiga vertinti realią riziką darbuotojų sveikatai. Kitaip tariant, nėra taip, kad prie 30 laipsnių automatiškai visi paleidžiami namo, o prie 35 laipsnių darbuotojas gali be žodžio susikrauti daiktus. Tačiau jei karštis kelia pavojų sveikatai, darbdavys privalo imtis priemonių.
Biure svarbi riba – 28 laipsniai
Jeigu dirbate biure ar kitą darbą, kuris nereikalauja didelės fizinės įtampos, šiltuoju metų laiku darbo patalpose temperatūra neturėtų būti didesnė kaip 28 laipsniai. Tai reiškia, kad kai biure termometras rodo 29 ar 30 laipsnių, tai nėra tik „šiaip nemalonu“ – darbdavys jau turi reaguoti. Reakcija nebūtinai reiškia, kad visi iškart siunčiami namo. Pirmiausia turi būti imamasi priemonių: vėdinama, kondicionuojama, uždengiami langai nuo tiesioginės saulės, leidžiama daryti papildomas pertraukas, koreguojamas darbo laikas arba suteikiama galimybė dirbti vėsesnėje vietoje.
Labai svarbu ir tai, kaip naudojami kondicionieriai. Jeigu oro srovė pučia tiesiai į darbuotojus, tai gali sukelti kitų problemų: sausinti akis ir gleivines, dirginti odą, provokuoti peršalimo simptomus. Todėl „įjungėme kondicionierių“ dar nereiškia, kad viskas išspręsta. Vėsinimas turi būti protingas, o ne toks, kad vieni biure sėdi su megztiniais, o kiti vis tiek kepa prie lango.
Fiziškai sunkus darbas – riba dar žemesnė
Jeigu darbas fiziškai sunkus, temperatūros riba yra griežtesnė – tokioje darbo aplinkoje ji neturėtų siekti daugiau kaip 26 laipsnių. Tai logiška: žmogus, kuris visą dieną sėdi prie kompiuterio, ir žmogus, kuris kilnoja, kasa, neša, montuoja ar dirba gamyboje, karštį patiria visiškai skirtingai. Fizinio krūvio metu kūnas ir taip gamina daugiau šilumos, todėl perkaitimo rizika atsiranda greičiau.
Darbdavys tokiais atvejais turi ne laukti, kol žmogui pasidarys bloga, o iš anksto organizuoti darbą saugiau. Galimi sprendimai – darbų perkėlimas į vėsesnį paros laiką, dažnesnės pertraukos, darbo tempo mažinimas, papildomas vėdinimas, pavėsis, atsivėsinimo vietos, geriamasis vanduo ir aiškus darbuotojų informavimas, ką daryti pajutus perkaitimo požymius.
Lauke dirbantiems – specialios pertraukos nuo +28 laipsnių
Jeigu darbuotojai dirba lauke ir oro temperatūra aukštesnė nei +28 laipsniai, jiems turi būti suteikiamos specialios pertraukos. Jos turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas pusantros valandos. Per 8 valandų darbo pamainą tokių specialių pertraukų bendra trukmė turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Jeigu pamaina trumpesnė ar ilgesnė, pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui.
Tai aktualu statybininkams, kelininkams, žemės ūkio darbuotojams, kurjeriams, sandėlių ir lauko prekybos darbuotojams, renginių aptarnavimo komandoms, aplinkos tvarkytojams ir visiems, kurie karštą dieną dirba ne kondicionuojamoje patalpoje. Svarbu: specialios pertraukos turi būti realios, o ne tik „popieriuje“. Darbuotojas turi turėti galimybę atsitraukti nuo karščio, pailsėti, atsigerti vandens ir atsivėsinti.
O kas prie 30 laipsnių?
Lietuvoje 30 laipsnių nėra atskira stebuklinga riba, po kurios įsijungia vienas konkretus įstatymo punktas visiems darbams. Tačiau praktikoje 30 laipsnių darbo vietoje dažnai jau reiškia rimtą signalą. Biure tai viršija rekomenduojamą arba leidžiamą šiltuoju metų laiku ribą lengvam darbui, o fiziškai sunkesnėje veikloje problema prasideda dar anksčiau. Darbdavys tokiu atveju turi vertinti situaciją ne formaliai, o realiai: kokia oro drėgmė, ar yra vėdinimas, ar žmonės dirba saulėje, ar darbas fiziškai sunkus, ar darbuotojai turi vandens, ar yra kur atsivėsinti.
Paprasčiau tariant, 30 laipsnių darbe neturėtų būti laikoma „normalia vasaros atmosfera“. Tai jau sąlygos, kuriose būtinos priemonės. Jei darbdavys nieko nedaro, darbuotojai turėtų kreiptis į tiesioginį vadovą, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistą, darbuotojų atstovą arba, jei situacija nesprendžiama, į Valstybinę darbo inspekciją.
O kas prie 35 laipsnių?
Vokietijoje dažnai minima, kad esant daugiau kaip 35 laipsniams darbo vieta laikoma netinkama darbui, jei nėra specialių apsaugos priemonių. Lietuvoje tokios paprastos universalios frazės visiems darbams nereikėtų perkelti pažodžiui. Tačiau 35 laipsniai patalpoje ar lauke, ypač dirbant fiziškai, yra rimtas pavojus sveikatai. Tai jau ne „truputį šilta“, o sąlygos, kur gali grėsti perkaitimas, šilumos smūgis, alpimas, koncentracijos praradimas ir nelaimingi atsitikimai.
Vis dėlto darbuotojui nereikėtų tiesiog tyliai išeiti namo ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Pirmiausia reikia informuoti vadovą, fiksuoti situaciją, prašyti imtis priemonių ir, jei yra realus pavojus sveikatai, atsisakyti dirbti pavojingomis sąlygomis pagrįstai. Pagrindinis žodis čia – pagrįstai. Jei žmogui darosi bloga, nėra vandens, nėra pertraukų, nėra pavėsio ar vėsinimo, o darbdavys ignoruoja situaciją, tai jau ne kaprizas, o saugos ir sveikatos klausimas.
Ką darbdavys turi daryti per karščius?
Darbdavys per karščius turi organizuoti darbą taip, kad darbuotojai neperkaistų ir nebūtų verčiami dirbti sveikatai pavojingomis sąlygomis. Patalpose tai reiškia vėdinimą, kondicionavimą, langų uždengimą nuo saulės, darbo vietų perkėlimą nuo karščiausių zonų, papildomas pertraukas ir galimybę atsivėsinti. Lauke – pavėsį, geriamąjį vandenį, galvos apdangalus, tinkamą aprangą, akinius nuo saulės, specialias pertraukas, darbų planavimą ne pačiu pavojingiausiu metu ir fizinio krūvio mažinimą.
Pavojingiausias dienos laikas vasarą dažnai yra nuo 11 iki 17 valandos, todėl fiziškai sunkūs darbai saulėkaitoje tuo metu turėtų būti ribojami arba perorganizuojami. Jei įmanoma, sunkiausi darbai turėtų būti atliekami ryte arba vėliau vakare, o ne tada, kai saulė kepina stipriausiai.
Vanduo nėra malonė – tai būtinybė
Karštą dieną darbuotojai turi turėti galimybę gerti vandenį. Tai ypač svarbu dirbant fiziškai, lauke, saulėkaitoje ar tvankiose patalpose. Rekomenduojama gerti dažnai ir nedideliais kiekiais, o ne laukti, kol pradės svaigti galva. Alkoholis karštą dieną, žinoma, visiškai netinka, o kofeino turintys gėrimai neturėtų pakeisti vandens.
Jeigu darbdavys sako „vandens atsineškite patys“, nors darbuotojai dirba karštyje, lauke ar padidintos rizikos sąlygomis, tai jau labai prastas signalas. Darbo organizavimas turi būti toks, kad žmonės galėtų saugiai dirbti, o ne bandytų išgyventi su puse buteliuko vandens kuprinėje.
Darbas iš namų: kas atsakingas už karštį?
Dirbant iš namų situacija sudėtingesnė. Jei darbas iš namų įformintas kaip nuotolinis darbas, darbdavys vis tiek turi rūpintis saugiomis darbo sąlygomis tiek, kiek tai susiję su darbo organizavimu. Tačiau jis paprastai nekontroliuoja jūsų buto sienų, langų krypties ar to, ar namuose yra kondicionierius. Todėl praktikoje dažnai tenka tartis: dėl lankstesnio darbo laiko, darbo pradžios anksčiau ryte, galimybės atvykti į vėsesnį biurą arba laikinai dirbti kitoje vietoje.
Jeigu namuose per karšta dirbti, verta ne kentėti tyliai, o pranešti vadovui. Kartais sprendimas gali būti labai paprastas – pakeistas darbo grafikas, daugiau pertraukų, galimybė dirbti iš biuro ar kitos vėsesnės vietos. Svarbiausia, kad problema būtų įvardyta, o ne palikta principui „kaip nors“.
Ar darbuotojas gali tiesiog nebedirbti?
Jeigu karštis kelia realų pavojų sveikatai, darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti pavojingomis sąlygomis. Tačiau tai neturėtų būti pirmas spontaniškas žingsnis vien dėl to, kad „labai karšta“. Protingiausia seka tokia: pamatuoti arba užfiksuoti temperatūrą, pranešti vadovui, paprašyti konkrečių priemonių, kreiptis į darbuotojų saugos specialistą ar darbuotojų atstovą, o jei pavojus akivaizdus ir niekas nesiimama – atsisakyti dirbti dėl grėsmės sveikatai.
Jeigu situacija rimta, verta viską fiksuoti raštu: žinute, el. laišku ar kitu būdu. Tai svarbu tam, kad vėliau nekiltų ginčas, jog darbuotojas tiesiog savavališkai pasišalino. Jei darbdavys sistemingai ignoruoja karščio riziką, galima kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.
Perkaitimo požymiai, kurių negalima ignoruoti
Karštis pavojingas tuo, kad žmogus dažnai bando „pakentėti“, kol organizmas jau siunčia rimtus signalus. Galvos skausmas, silpnumas, pykinimas, svaigimas, spengimas ausyse, gausus prakaitavimas arba, priešingai, staiga sumažėjęs prakaitavimas, sutrikusi orientacija, mieguistumas, paraudusi oda ar alpimo jausmas – tai ženklai, kad reikia ne dar vieno „tuoj baigsiu“, o pertraukos, vandens, pavėsio ir, jei būklė blogėja, medicininės pagalbos.
Ypač jautrūs karščiui yra vyresni darbuotojai, žmonės su širdies ir kraujagyslių ligomis, padidėjusiu kraujospūdžiu, antsvoriu, vartojantys tam tikrus vaistus, taip pat tie, kurie dirba sunkų fizinį darbą arba po tiesiogine saule. Tokiems darbuotojams darbdavys turėtų skirti dar daugiau dėmesio.
Trumpai: ką reiškia skaičiai Lietuvoje?
26 laipsniai – svarbi riba fiziškai sunkiam darbui patalpose. Jei darbas sunkus, temperatūra neturėtų būti aukštesnė. 28 laipsniai – svarbi riba lengvam, biuro tipo darbui patalpose, taip pat lauko darbams, nes virš +28 laipsnių lauke turi būti suteikiamos specialios pertraukos. 30 laipsnių – tai jau aiškus signalas, kad darbdavys turi imtis priemonių, nes daugeliu atvejų tokia temperatūra viršija saugiai darbo aplinkai taikomus reikalavimus arba kelia padidintą riziką. 35 laipsniai – Lietuvoje tai nėra automatinis „laisvadienis“, bet tai gali būti pavojingos sąlygos, ypač fiziškai dirbant, todėl darbdavys privalo labai rimtai vertinti riziką ir organizuoti darbą kitaip.
Išvada: karštis darbe nėra darbuotojo problema vienam
Lietuvoje darbuotojai neturi automatinės „karščio dienos“ kaip mokykloje, bet tai nereiškia, kad per karščius visi turi tyliai kentėti. Darbdavys privalo užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, o karštis yra realus profesinės rizikos veiksnys. Biure svarbi 28 laipsnių riba, sunkesniam darbui – 26 laipsniai, o lauke nuo +28 laipsnių atsiranda specialių pertraukų pareiga.
Jeigu darbo vietoje tvanku, karšta, nėra vandens, pertraukų, pavėsio ar vėsinimo, tai nėra vien darbuotojo „silpnumas“. Tai darbo saugos klausimas. O kai darbdavys į karštį žiūri rimtai, laimi visi: darbuotojai išlieka sveikesni, mažėja klaidų, nelaimingų atsitikimų ir konfliktų. Vasarą darbas neturi virsti kova su perkaitimu.
