Beveik kiekvienuose namuose yra buvusi ta pati situacija: prireikia bulvių vakarienei, atidarai spintelę ar sandėliuką, o ten — nebe gražūs tvirti gumbai, o jau pradėję dygti. Vienos bulvės dar atrodo visai padoriai, tik su keliais trumpais daigais, kitos jau susiraukšlėjusios, minkštos, su ilgomis baltomis ataugomis. Ir tada prasideda įprastas klausimas: mesti lauk ar vis dėlto nulupti ir dėti į puodą?
Dalis žmonių tokias bulves be didelių svarstymų išmeta. Kiti elgiasi paprasčiau: nulaužo daigus, storesniu sluoksniu nulupa odelę, išpjauna „akis“ ir gamina toliau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik kosmetinis daržovės pokytis, tačiau maisto specialistai į daigstančias bulves siūlo žiūrėti atidžiau. Dygimas nėra vien išvaizdos klausimas — tuo metu pačiame gumbe vyksta pokyčiai, kurie gali turėti reikšmės ir skoniui, ir saugumui.
Kas vyksta bulvėje, kai ji pradeda dygti
Bulvė pradeda dygti tada, kai pajunta palankesnes sąlygas augimui — šilumą, šviesą, drėgmę arba ilgesnį laikymą netinkamoje vietoje. Kitaip tariant, gumbas ima ruoštis naujam augalui. Tam jis naudoja savo vidines atsargas, todėl ilgiau pastovėjusi ir sudygusi bulvė dažnai tampa minkštesnė, susitraukia, praranda dalį drėgmės ir nebeatrodo tokia šviežia kaip ką tik parsinešta iš parduotuvės ar rūsio.
Svarbiausias klausimas čia yra ne pats daigas, o medžiagos, kurios kaupiasi bulvėje jai dygstant ir pažaliavus. Bulvėse natūraliai gali būti glikoalkaloidų, tarp jų — solanino ir chakonino. Tai augalo apsauginės medžiagos, padedančios jam gintis nuo kenkėjų. Daugiausia jų paprastai kaupiasi bulvės odelėje, pažaliavusiose vietose, „akyse“ ir daiguose.
Būtent todėl žalios bulvės vietos ir ilgi daigai nėra tik estetinė problema. Tai ženklas, kad gumbas jau pasikeitęs. Jei tokių vietų mažai, situaciją dar galima suvaldyti, tačiau kai bulvė stipriai pažaliavusi, suglebusi ar gausiai sudygusi, geriau nerizikuoti.
Ar užtenka nulupti ir išpjauti daigus
Buityje dažnai sakoma: „Nieko tokio, nulaužei daigus ir viskas.“ Iš dalies tai tiesa, bet tik tada, kai bulvė dar tvirta, daigai trumpi, o žalių plotų nėra arba jie labai maži. Kruopštus lupimas, daigų ir „akių“ pašalinimas tikrai sumažina nepageidaujamų medžiagų kiekį, nes būtent ten jų būna daugiausia.
Tačiau problema ta, kad vien nupjauti daigus ne visada pakanka. Jei bulvė jau stipriai pažaliavusi, ilgai laikyta šviesoje arba jos minkštimas po lupimo vis tiek turi žalsvų vietų, vadinasi, pokyčiai nėra tik paviršiniai. Tokiu atveju storesnis lupimas gali sumažinti riziką, bet negarantuoja, kad bulvė bus visiškai tinkama valgyti.
Nereikėtų pasikliauti ir vien virimu ar kepimu. Aukšta temperatūra nepaverčia stipriai pažaliavusios ar sugedusios bulvės saugia. Taip, gaminant dalis medžiagų gali sumažėti, bet solaninas nėra toks junginys, kurį paprastas virimas patikimai „sunaikintų“. Todėl sprendimą reikia priimti dar prieš dedant bulves į puodą.
Kada sudygusias bulves dar galima naudoti
Jeigu bulvė vis dar kieta, normalaus kvapo, nepažaliavusi, o daigai tik ką pasirodę ir yra trumpi, tokį gumbą dažniausiai dar galima naudoti. Tokiu atveju reikėtų nulaužti daigus, kruopščiai išpjauti „akis“, nulupti kiek storesnį odelės sluoksnį ir dar kartą apžiūrėti minkštimą. Jei jis įprastos spalvos, be žalių ar tamsių dėmių, bulvė gali keliauti į puodą.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tvirtumą. Tvirta bulvė rodo, kad ji dar nepraradusi didelės dalies drėgmės ir maistinių atsargų. Jei gumbas tik lengvai pradėjęs dygti, bet laikosi gerai, skubiai mesti jo lauk nebūtina. Tokios bulvės dažnai dar tinka sriuboms, troškiniams, virtoms bulvėms ar kitiems patiekalams, kuriuose jos bus gerai termiškai apdorojamos.
Vis dėlto verta prisiminti, kad sudygusios bulvės skonis ir tekstūra gali būti prastesni. Jos gali būti ne tokios saldžios, ne tokios malonios konsistencijos, kartais juntamas kartumas. Jei nulupus bulvę jaučiamas nemalonus kvapas arba skonis kelia įtarimų, tokio produkto geriau nenaudoti.
Žali plotai — ženklas sustoti
Didžiausias perspėjimo signalas yra žalia spalva. Ji atsiranda tada, kai bulvė buvo laikoma šviesoje ir pradėjo gaminti chlorofilą. Pats chlorofilas nėra pagrindinė problema, tačiau žaluma dažnai rodo, kad kartu gali būti padidėjęs ir glikoalkaloidų kiekis.
Jeigu žalias plotas labai mažas, jį galima plačiai išpjauti, kartu pašalinant aplinkinį sluoksnį. Tačiau jei pažaliavusi didelė bulvės dalis, ypač jei žalia spalva matosi ir giliau po odele, geriau tokios bulvės nebevalgyti. Čia jau ne tas atvejis, kai verta taupyti vieną gumbą rizikuojant savijauta.
Žalios bulvės gali būti kartesnės. Kartumas — dar vienas ženklas, kad su daržove kažkas ne taip. Jei bulvė po paruošimo turi neįprastai kartų skonį, jos valgyti nereikėtų.
Kada bulvė jau keliauja tik į šiukšliadėžę
Yra keli požymiai, kuriuos pamačius geriau nebesvarstyti. Jei bulvė minkšta, susitraukusi, raukšlėta, lengvai spaudžiama pirštais ir atrodo praradusi struktūrą, ji jau gerokai pasikeitusi. Toks gumbas ne tik prasčiau skanus, bet ir dažniau būna sukaupęs daugiau nepageidaujamų medžiagų.
Taip pat reikėtų išmesti bulves, kurios turi daug ilgų, šakotų daigų. Jeigu daigai ne kelių milimetrų, o jau kelių centimetrų, bulvė aiškiai pradėjo aktyviai augti ir naudoti savo atsargas. Tokia daržovė dažnai būna išsekusi, minkšta ir nebetinkama normaliam maistui.
Blogas kvapas, lipnus ar gleivėtas paviršius, pelėsio požymiai, tamsios dėmės minkštime, šlapios puvinio vietos — tai jau nebe diskusija apie daigus. Tai gedimo požymiai. Tokios bulvės neturėtų būti nei verdamos, nei kepamos, nei maišomos su kitais produktais, nes gali sugadinti visą patiekalą.
Kodėl svarbu ne tik nupjauti, bet ir apžiūrėti visą gumbą
Kartais žmonės padaro vieną klaidą: pamato daigus, juos nulaužia ir mano, kad problema išspręsta. Tačiau reikia apžiūrėti visą bulvę. Svarbu patikrinti ne tik tą vietą, kur išaugo daigas, bet ir odelės spalvą, minkštimą, kvapą, tvirtumą.
Jei bulvė išoriškai dar atrodo neblogai, bet nulupus atsiveria žalsvos, pilkšvos ar tamsios vietos, jas reikia išpjauti plačiau. Jei tokių vietų daug, geriau nebevargti. Vienas prastas gumbas nėra vertas sugadintos sriubos ar rizikos apsinuodyti.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis, jei bulvės skirtos vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ar jautresnį virškinimą turintiems asmenims. Tokiais atvejais geriau rinktis tik tvirtas, sveikai atrodančias bulves be daigų ir pažaliavimų.
Kaip laikyti bulves, kad jos nedygtų per greitai
Dažniausia priežastis, kodėl bulvės pradeda dygti per greitai, yra netinkamos laikymo sąlygos. Šviesa, šiluma ir drėgmė skatina procesus, kurių virtuvėje mažiausiai norisi. Todėl bulves geriausia laikyti tamsioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje.
Virtuvės spintelė šalia orkaitės ar radiatoriaus nėra gera vieta. Ten per šilta, todėl bulvės greičiau minkštėja ir dygsta. Taip pat nereikėtų jų laikyti ant palangės ar permatomame maiše, kur pasiekia šviesa. Būtent šviesa skatina pažaliavimą.
Geriausia bulves laikyti popieriniame, drobiniame ar tinkliniame maiše, kad jos galėtų „kvėpuoti“. Plastikiniuose maišeliuose kaupiasi drėgmė, o tai gali paskatinti puvimą. Jei namuose nėra rūsio, verta pirkti mažesniais kiekiais, kad bulvės nebūtų laikomos savaitėmis šiltoje virtuvėje.
Ar galima laikyti bulves šaldytuve
Dėl šaldytuvo nuomonės dažnai išsiskiria. Bulvėms reikia vėsos, bet per žema temperatūra taip pat nėra idealus sprendimas. Laikant bulves labai šaltai, jų krakmolas gali virsti cukrumi, todėl kepant jos greičiau ruduoja ir gali įgyti salstelėjusį skonį. Dėl to įprastai bulvėms labiau tinka vėsi, bet ne šaldytuvo šalčio vieta.
Jeigu kito pasirinkimo nėra ir namuose labai šilta, trumpam bulves galima laikyti vėsesnėje vietoje, tačiau geriau jų neužmiršti ilgam. Svarbiausia — tamsa, vėdinimas ir kuo mažiau drėgmės. Taip bulvės ilgiau išlieka tvirtos, mažiau pažaliuoja ir lėčiau leidžia daigus.
Taip pat verta reguliariai peržiūrėti atsargas. Viena pradėjusi pūti ar stipriai dygti bulvė gali pagreitinti ir kitų gedimą, todėl geriau ją pašalinti iš karto.
Ar sudygusias bulves galima sodinti
Jeigu bulvės jau akivaizdžiai netinka maistui, bet nėra supuvusios, jas galima panaudoti kitaip — pasodinti. Žinoma, tai aktualu tiems, kurie turi daržą, sodą ar bent nedidelį žemės plotą. Sudygęs gumbas iš esmės jau pradėjo naujo augalo kelią, todėl vietoj šiukšliadėžės jis gali keliauti į dirvą.
Tam geriau rinktis sveikas, nesupuvusias bulves. Jei gumbas gleivėtas, pelėsinis ar dvokia, sodinti jo taip pat neverta. Tačiau tvirtesnės, bet maistui jau nebe tokios patrauklios bulvės su daigais gali tapti sėkla naujam derliui.
Tai paprastas būdas sumažinti maisto švaistymą. Ne kiekviena sudygusi bulvė turi baigti šiukšliadėžėje, bet ne kiekviena turi keliauti ir į lėkštę. Kartais geriausia vieta jai — žemė.
Ką daryti, jei abejojate
Jeigu laikote bulvę rankoje ir nežinote, ar ją naudoti, verta pasikliauti keliais paprastais klausimais. Ar ji tvirta? Ar nėra žalumos? Ar daigai trumpi ir jų nedaug? Ar kvapas normalus? Ar nulupus minkštimas atrodo įprastai? Jei į visus klausimus atsakymas teigiamas, bulvę galima paruošti, tik prieš tai kruopščiai pašalinus daigus ir „akis“.
Jei bent keli atsakymai kelia abejonių, geriau nerizikuoti. Bulvės nėra toks produktas, dėl kurio verta ginčytis su savo sveikata. Ypač jei gumbas jau minkštas, susiraukšlėjęs, pažaliavęs arba turi nemalonų kvapą.
Virtuvėje sveikas protas dažnai veikia geriau nei noras būtinai išgelbėti kiekvieną produktą. Kartais užtenka kelių sekundžių apžiūros, kad būtų aišku, ar bulvė dar tinka vakarienei, ar jau laikas ją išmesti.
Daigai dar nereiškia katastrofos, bet jų ignoruoti nereikėtų
Pradėję dygti bulvės daigai nėra automatinis nuosprendis visam maišui. Jeigu gumbai dar tvirti, nepažaliavę ir daigai tik maži, juos galima sutvarkyti ir sunaudoti. Tačiau tai jau ženklas, kad bulvės ilgai laukti nebeturėtų — geriausia jas perrinkti ir geras sunaudoti artimiausiu metu.
Visai kita situacija, kai bulvės gausiai sudygusios, minkštos, susiraukšlėjusios, žalios ar pradėjusios gesti. Tokios jau nebeturėtų patekti į puodą. Ne todėl, kad taip „gražiau“, o todėl, kad gumbas jau pasikeitęs ir gali būti nesaugus.
Tad radus sudygusių bulvių virtuvėje nereikia nei panikuoti, nei aklai visko virti. Reikia apžiūrėti, paliesti, pauostyti ir įvertinti. Tvirta, sveikos spalvos bulvė su keliais trumpais daigais dar gali būti vakarienės dalis. Minkšta, žalia ir apaugusi ilgais daigais — jau nebe.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
