Bulves jau nukasėte? Prieš nešant į rūsį verta padaryti dar vieną darbą

Rugsėjį daug kas su palengvėjimu atsikvepia: bulvės nukastos, maišai pilni, derlius atrodo gražus, todėl norisi kuo greičiau viską sunešti į rūsį ir šį darbą pagaliau užbaigti. Tačiau būtent šioje vietoje dalis žmonių paskuba. Ką tik iš žemės iškastos bulvės dar nėra pasiruošusios keliems mėnesiams sandėliavimo. Jos dažnai būna drėgnos, aplipusios žeme, viena kita subraižyta ar užkabinta kasant. Jei tokį derlių iš karto supilsite į maišus ir nunešite į uždarą, vėsią patalpą, po kelių savaičių galite pajusti nemalonų kvapą ir pamatyti pirmuosius pūvančius gumbus.

Todėl po bulviakasio verta atlikti dar vieną darbą, kuris atrodo paprastas, bet gali išgelbėti nemažą derliaus dalį. Bulves reikia ne tik pradžiovinti, bet ir leisti jų odelei sutvirtėti, kruopščiai perrinkti visą derlių bei atskirti tai, kas žiemai netinka. Keli vakarai papildomo darbo rudenį dažnai reiškia gerokai mažiau išmestų bulvių sausį ar vasarį.

Iš lauko parsineštų bulvių iškart neuždarykite maišuose

Pirmas noras po ilgos bulviakasio dienos suprantamas – supilti viską į maišus ir nešti į rūsį. Tačiau jei bulvės buvo kasamos drėgnesnėje žemėje, o juo labiau po lietaus, maišo viduje greitai susidaro labai nepalankios sąlygos. Drėgmė neturi kur pasišalinti, gumbai liečiasi vienas su kitu, o suspausti apatiniai sluoksniai gauna dar mažiau oro.

Kur kas geriau bulves paskleisti sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje. Tai gali būti ūkinis pastatas, garažas, pastogė ar kita nuo lietaus ir tiesioginės saulės apsaugota erdvė. Bulvių nereikia išpilti vienos ant kitos pusės metro sluoksniu – kuo plonesnis sluoksnis, tuo lengviau pasišalins drėgmė ir bus paprasčiau pastebėti pažeistus gumbus.

Svarbu ir tai, kad bulvės nebūtų laikomos tiesioginėje saulėje. Nuo šviesos jos pradeda žaliuoti, o žaliose vietose didėja glikoalkaloidų, tarp jų solanino, kiekis. Todėl „padžiovinti saulėje“ nėra gera idėja, net jei diena graži ir šilta. Joms reikia oro, bet ne saulės vonių.

Kasant atsiradusios mažos žaizdelės svarbesnės, nei atrodo

Net ir labai atsargiai kasant dalis bulvių vis tiek nukenčia. Vieną paliečia kastuvas, kitą subraižo akmenukas, trečia nukrenta ant kieto paviršiaus. Iš pirmo žvilgsnio tokie pažeidimai atrodo smulkūs ir nereikšmingi, tačiau būtent per juos vėliau lengviau prasideda gedimas.

Bulvės turi gebėjimą nedidelius mechaninius pažeidimus iš dalies „užgydyti“, jei po kasimo kurį laiką laikomos tinkamomis sąlygomis. Jų odelė sutvirtėja, o pažeistos vietos tampa atsparesnės infekcijoms. Dėl to patyrę daržininkai neskuba derliaus iš karto nugrūsti į šaltą rūsį.

Tai nereiškia, kad perpjauta kastuvu bulvė po savaitės taps tinkama laikyti iki pavasario. Giliai pažeistus gumbus vis tiek reikia atskirti. Tačiau paviršiniai įbrėžimai ir nedideli nubrozdinimai po kelių dienų tinkamo laikymo tampa mažiau pavojingi.

Svarbiausias darbas prasideda tada, kai bulvės jau sausos

Pradžiūvusį derlių verta perrinkti po vieną. Tai nėra pats maloniausias darbas, ypač jei bulvių daug, tačiau būtent jis dažnai nulemia, kiek jų išsilaikys iki pavasario. Į ilgalaikio sandėliavimo dėžes turėtų patekti tik tvirti, sveiki, nepažeisti gumbai.

Atskirai dėkite perpjautas, stipriai subraižytas ar sumuštas bulves. Jei jos sveikos ir pažeidimas nedidelis, tokias galima sunaudoti pirmiausia. Taip pat atidėkite labai mažas bulves, nes jos greičiau praranda drėgmę ir suvysta. Bet kokias įtartinai minkštas, šlapiuojančias, nemaloniai kvepiančias ar puvinio požymių turinčias bulves geriau iškart pašalinti.

Kartais kyla pagunda nedidelę pažeistą bulvę palikti tarp sveikų – juk gaila išmesti. Tačiau viena pradėjusi pūti bulvė sandėliavimo vietoje gali tapti didesnės problemos pradžia. Jei ji liečiasi su kitomis ir aplinkoje pakanka drėgmės, gedimas gali persimesti į gretimus gumbus. Po kelių savaičių vietoje vienos blogos bulvės jau galite rasti visą pažeistą dėžės kampą.

Ar bulves prieš rūsį reikia nuplauti?

Geriau ne. Jei ruošiate bulves ilgam laikymui, plovimas prieš nešant į rūsį dažniausiai tik apsunkina situaciją. Vanduo patenka į mažus odelės pažeidimus, o jeigu gumbai nebus idealiai išdžiovinti, papildoma drėgmė tik padidins gedimo riziką.

Užtenka, kad bulvės pradžiūtų ir nuo jų nukristų didžioji dalis sausos žemės. Nereikia kiekvieno gumbo nušveisti iki blizgesio. Plona sauso dirvožemio plėvelė nėra problema ir netrukdo sandėliuoti.

Visai kitaip elgiamės su bulvėmis, kurias ruošiamės gaminti tą pačią ar kitą dieną – jas, žinoma, galima nuplauti. Tačiau žiemai paliekamam derliui papildomos drėgmės geriau nesuteikti.

Rūsys irgi turi būti pasiruošęs derliui

Dar viena klaida – pasirūpinti bulvėmis, bet pamiršti patalpą, į kurią jos bus suneštos. Jei rūsyje dar stovi praėjusių metų dėžės su supuvusių daržovių likučiais, jaučiamas pelėsio kvapas arba sienos nuolat šlapios, net geriausiai paruoštos bulvės ten jausis prastai.

Prieš sunešant naują derlių verta išvalyti laikymo vietą, išnešti senus likučius, nuvalyti dėžes ir patikrinti, ar veikia ventiliacija. Bulvėms reikia tamsos, vėsos ir oro apykaitos. Per šiltoje patalpoje jos greičiau pradeda dygti ir minkštėti, per drėgnoje didėja puvinio bei pelėsio rizika, o esant per žemai temperatūrai keičiasi jų skonis ir tekstūra.

Nereikėtų bulvių laikyti ir visiškai sandariuose plastikiniuose maišuose. Jei naudojate maišus, geriau rinktis tinklinius ar kitus orui laidžius. Dar patogesnės gali būti medinės ar plastikinės dėžės su tarpais šonuose, kad oras galėtų cirkuliuoti ir aplink apatinius sluoksnius.

Vieną patikrinimą verta padaryti dar po kelių savaičių

Net jei rudenį viską padarėte teisingai, bulvių nereikėtų palikti rūsyje iki Kalėdų ir tikėtis, kad ten viskas savaime bus gerai. Po pirmųjų kelių laikymo savaičių verta derlių dar kartą apžiūrėti. Kartais tik tada išryškėja gumbai, kurių pažeidimų per pirmą rūšiavimą nepastebėjome.

Jei randate vieną pradėjusią pūti bulvę, ją pašalinkite ir apžiūrėkite tas, kurios gulėjo šalia. Kuo anksčiau problema pastebima, tuo mažesnė tikimybė prarasti didesnę derliaus dalį. Žiemą tokį patikrinimą taip pat verta retkarčiais pakartoti.

Ypač stebėkite, ar rūsyje neatsirado kondensato. Jei dėžės ar gumbai pradeda rasoti, tai ženklas, kad drėgmės per daug arba trūksta oro cirkuliacijos. Tokiu atveju geriau problemą spręsti iš karto, o ne laukti, kol pasirodys puvinys.

Bulviakasį baigti verta ne lauke, o tik po rūšiavimo

Kai paskutinė bulvė iškasta iš žemės, atrodo, kad sunkiausias darbas jau atliktas. Iš tikrųjų dar likęs etapas lemia, ar savo užaugintą derlių valgysite iki pavasario, ar dalį jo teks išnešti į atliekas dar prieš Kalėdas.

Pirmiausia bulves pradžiovinkite nuo saulės apsaugotoje ir vėdinamoje vietoje, leiskite sutvirtėti odelei, tada ramiai perrinkite visą derlių. Pažeistas ir smulkias atidėkite greitesniam sunaudojimui, o žiemai rinkitės tik sveikus ir tvirtus gumbus. Tik po to juos verta perkelti į švarų, vėsų ir tamsų rūsį.

Tai užtruks ilgiau nei tiesiog pripildyti maišus iškart po kasimo, tačiau skirtumą pamatysite po kelių mėnesių. Rudenį išmesta viena pažeista bulvė yra daug mažesnis nuostolis nei žiemą išmestas visas pradėjęs pūti maišas.