Policininkas paėmė mano vairuotojo pažymėjimą ir metė: „Eik pėsčia, jei tokia protinga.“ Tą akimirką supratau, kad tylėti nebegaliu

Tą dieną važiavau namo įprastu keliu. Nieko ypatingo — pilkas asfaltas, kelio ženklai, keli pravažiuojantys automobiliai ir tas keistas nuovargis, kuris apima po ilgesnės kelionės. Buvau viena, vairavau ramiai, niekur neskubėjau ir jau mintyse buvau namuose.

Policininką pamačiau iš tolo. Jis stovėjo šalikelėje taip, lyg visas kelias priklausytų jam. Vienoje rankoje laikė lazdelę, kita buvo padėta ant diržo. Veidas įdegęs, žvilgsnis pavargęs, bet laikysenoje buvo kažkas tokio, kas iškart privertė įsitempti.

Jis mostelėjo sustoti. Sustojau, nuleidau langą ir padaviau dokumentus. Policininkas paėmė mano vairuotojo pažymėjimą, pavartė jį rankose, tada nužvelgė automobilį. Paprastas pilkas automobilis, jokių tamsintų langų, jokių išskirtinių numerių, jokio ženklo, kad už vairo sėdi žmogus, galintis jam sukelti problemų.

Tada jis pažvelgė į mane. Keturiasdešimt aštuonerių moteris, trumpi plaukai, jokio ryškaus makiažo, jokių demonstratyvių ženklų. Jo akyse nemačiau pagarbos. Tik nuobodų įsitikinimą, kad priešais jį — dar viena vairuotoja, kurią galima spausti.

Jis paklausė, iš kur važiuoju. Atsakiau, kad grįžtu iš Panevėžio. Tada paklausė, ar važiuoju viena. Patvirtinau.

Policininkas vos šyptelėjo. Jis perbraukė pirštu per mano pažymėjimo kraštą ir patrindamas dokumentą į delną pažvelgė į šalį. Tą judesį atpažinau iš karto. Per daug metų keliuose mačiau jį ne kartą. Jis dažniausiai reiškia viena: žmogus su uniforma jau nusprendė, kad gali kalbėti su tavimi iš aukšto.

Tik šį kartą jis nežinojo vieno dalyko — aš pati daugiau nei du dešimtmečius dirbu sistemoje.

Principas, kurio laikiausi daugelį metų

Mano vardas Regina. Man keturiasdešimt aštuoneri. Esu pulkininkė leitenantė, dirbu vidaus saugumo srityje. Tarnyboje esu dvidešimt šešerius metus — nuo tada, kai baigiau teisės studijas ir pasirinkau darbą, kuriame daug kas nematoma iš išorės, bet labai svarbu iš vidaus.

Tačiau tai yra mano darbas. Kai sėdu prie savo automobilio vairo be uniformos, be tarnybinio automobilio ir be specialių ženklų, aš esu paprasta vairuotoja. Tokį sprendimą priėmiau seniai ir visada jo laikiausi.

Niekada nenaudojau tarnybinio pažymėjimo kaip skydo nuo nemalonumų. Niekada jo nekišau po nosimi policininkui vien tam, kad mane paleistų greičiau. Niekada nesakiau: „Ar žinote, kas aš?“ Man tai atrodė žema.

Mano vyras Julius ilgai manė, kad toks principingumas yra kvailystė. Jis dirba vairuotoju, niekada nenešiojo uniformos ir į mano darbą visada žiūrėjo praktiškiau. Jo nuomone, jeigu žmogus turi tam tikras pareigas, bent kartais turėtų iš to gauti naudos.

Aš visada atsakydavau tą patį: tarnybinis pažymėjimas nėra leidimas apeiti taisykles. Jis nėra koziris. Jis yra atsakomybė.

Julius dažniausiai tik numodavo ranka ir sakydavo, kad gyvenime taip niekas negyvena. O aš gyvenau. Bent jau bandžiau.

Pirmas kartas, kai galėjau viską sustabdyti, bet patylėjau

Pirmą kartą mano principas rimtai susvyravo prieš keturiolika metų. Tada man buvo trisdešimt ketveri, ką tik buvau perėjusi į vidaus saugumo padalinį. Žiemą su vyru važiavome namo, kai mus sustabdė policijos ekipažas.

Už vairo sėdėjo Julius. Jaunas policininkas priėjo, pažiūrėjo į jį, paskui į mane ir pareikalavo atidaryti bagažinę. Julius paklausė, kokiu pagrindu. Policininkas atsakė, kad turi teisę patikrinti.

Iš tiesų viskas nebuvo taip paprasta. Be aiškaus pagrindo, be tinkamos procedūros ir be reikalingų formalumų tokia patikra negalėjo būti atliekama bet kaip. Aš tai žinojau. Dar daugiau — galėjau vienu judesiu išsitraukti tarnybinį pažymėjimą ir viskas būtų baigęsi per minutę.

Bet tylėjau.

Julius ginčijosi, jaunas policininkas kėlė toną, o aš sėdėjau keleivio vietoje ir žiūrėjau į apsnigtą kelkraštį. Mano pažymėjimas gulėjo rankinėje. Aš jo neištraukiau.

Galiausiai Julius sumokėjo baudą, kad tik galėtume važiuoti toliau. Likusį kelią namo važiavome beveik visiškoje tyloje. Tik kartą jis pasakė:

„Kam tau ta tarnyba, jei net savęs apginti negali?“

Tada įsižeidžiau. Dabar suprantu, kad jis nebuvo visiškai neteisus.

Policijos švyturėliai

Neteisybė kelyje kaupėsi tyliai, bet labai ilgai

Po to daugelį metų važinėjau ramiai. Mane kartais sustabdydavo, patikrindavo dokumentus, paklausdavo, kur važiuoju, kartais apžiūrėdavo padangas ar automobilio žibintus. Dauguma tokių patikrinimų buvo įprasti ir korektiški.

Bet buvo ir kitokių.

Vieną vasarą važiavau viena. Mane sustabdė prie posūkio. Buvo du pareigūnai: vienas tikrino dokumentus, kitas vaikščiojo aplink automobilį taip, lyg būtinai norėtų kažką rasti. Jie liepė atidaryti bagažinę. Paklausiau, dėl kokios priežasties. Atsakymas buvo miglotas: „Vykdome patikrinimą.“

Bagažinėje buvo lagaminas ir skėtis. Jie liepė atidaryti lagaminą, paskui daiktadėžę, tada pažiūrėti po sėdynėmis. Visa tai užtruko beveik dvi valandas.

Aš stovėjau pakelėje, karštoje saulėje, be vandens. Jie tuo metu sėdėjo tarnybiniame automobilyje su įjungtu kondicionieriumi ir kažką rašė. Galiausiai vienas jų priėjo, šyptelėjo ir pasakė:

„Viskas gerai, galite važiuoti.“

Dvi mano gyvenimo valandos dingo tik todėl, kad kažkas kelyje turėjo galią mane laikyti, o aš nusprendžiau jos nekvestionuoti.

Įsėdusi į automobilį supratau, kad prieš kurį laiką automatiškai buvau įjungusi telefono diktofoną. Tai profesinis įprotis — įrašyti svarbius pokalbius, kai jaučiu, kad situacija gali krypti bloga linkme.

Turėjau įrodymą. Galėjau rašyti skundą. Galėjau perduoti įrašą ten, kur reikia. Žinojau, kam skambinti, kokius dokumentus pridėti ir kaip visa tai turėtų būti vertinama.

Bet vėl patylėjau.

Darbe kolega Marius, vėliau sužinojęs apie šį įvykį, pasakė tiesiai:

„Tu per daug atlaidi žmonėms, kurie to nenusipelnė.“

Aš nieko neatsakiau. Nes žinojau, kad jis teisus.

Bauda už „nešvarų numerį“ tapo dar vienu lašu

Rudenį nutiko dar viena istorija. Lijo, kelias buvo šlapias, matomumas prastas. Mane sustabdė policininkas ir pareiškė, kad mano automobilio valstybinis numeris nešvarus ir neįskaitomas.

Išlipau į lietų, priėjau prie automobilio galo ir pamačiau, kad numeris tiesiog šlapias. Taip, ant jo buvo truputis kelio purvo, bet skaičiai ir raidės buvo aiškiai matomi. Perbraukiau pirštu — ant jo liko vos šiek tiek dulkių.

Policininkas net nesileido į kalbas. Jis sėdėjo šiltame automobilyje, o aš stovėjau lietuje su plona striuke. Jis pasakė, kad bus skirta bauda. Balsas buvo toks, lyg sprendimas priimtas dar prieš man sustojant.

Sumokėjau.

Tik prieš išvažiuodama nufotografavau jo ženklelį ir savo valstybinį numerį. Nuotraukose aiškiai matėsi, kad numeris įskaitomas.

Vakare Julius net nesigilino, ar bauda teisinga. Jis tik pasakė, kad keliuose taip būna ir kad nereikia gadintis nervų.

Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. Gulėjau tamsoje ir galvojau apie visus kartus, kai mano tarnybinis pažymėjimas galėjo viską sustabdyti per kelias sekundes. Apie visus kartus, kai nusprendžiau tylėti. Apie žmones, kurie tokio pažymėjimo neturi ir niekada neturės.

Tada sau pažadėjau: jeigu dar kartą susidursiu su atviru piktnaudžiavimu, nebetylėsiu.

Kai jis perlaužė mano pažymėjimą, kažkas manyje galutinai nutrūko

Kitą kartą tai nutiko pavasarį. Važiavau tuo pačiu keliu, grįžau iš susitikimo Vilniuje. Policininką atpažinau iš karto — pagal stovėseną, rankų judesius, net pagal tą patį ramų, nemalonų pasitikėjimą savimi.

Tai buvo tas pats pareigūnas, kuris rudenį man skyrė baudą už tariamai nešvarų numerį. Pavardę jau žinojau — Pavlovas.

Sustojau. Nuleidau langą. Jis paėmė mano vairuotojo pažymėjimą ir manęs neatpažino. Jam aš vis dar buvau tik eilinė moteris pilkame automobilyje, važiuojanti viena.

Jis paklausė, iš kur važiuoju, kur vykstu. Atsakiau ramiai. Tada jis pavartė pažymėjimą tarp pirštų, perbraukė nykščiu per plastiko kraštą ir staiga abiem rankomis stipriai truktelėjo.

Garsas buvo trumpas ir bjaurus.

Plastikas trakštelėjo. Mano vairuotojo pažymėjimas perlūžo per pusę tiesiai man prieš akis.

Jis pasakė, kad valstybinis numeris vėl nešvarus, kad tai pakartotinis pažeidimas, o mano dokumentas dabar esą negalioja. Tada metė sulaužyto pažymėjimo dalis man pro langą. Jos nukrito ant kelių.

„Dabar gali eiti pėsčia, jei tokia protinga“, — tarstelėjo jis ir jau ruošėsi grįžti prie tarnybinio automobilio.

Tą akimirką nejutau pykčio taip, kaip jį įprastai įsivaizduojame. Nebuvo riksmo, drebėjimo ar panikos. Viduje pasidarė labai tylu. Tarsi sprendimas, kurį ilgai atidėliojau, pagaliau pats atsistojo prieš mane.

Išsitraukiau telefoną, įjungiau filmavimą ir padėjau jį taip, kad matytųsi mano automobilio salonas, kelkraštis ir jo tarnybinis automobilis.

Tada atidariau daiktadėžę ir išėmiau tarnybinį pažymėjimą.