Rusijoje žmonės šluoja net kaimo griuvėsius: miestiečiai bėga iš miestų, nes bijo, kad bus dar blogiau

Rusijoje žmonės puolė pirkti namus kaimuose. Ir ne tik gražias sodybas su pirtimi, sutvarkytu kiemu ar geru privažiavimu. Perka ir paprastus senus namus, kuriuos dar neseniai būtų apžiūrėję, palingavę galva ir išvažiavę net nesiderėję.

Anksčiau kaimo namas daugeliui buvo vasaros malonumas. Atvažiuoji savaitgaliui, pasikuri pirtį, išsikepi šašlykų, pasėdi prie stalo lauke, nueini į mišką grybų, pasiklausai tylos ir sekmadienio vakarą grįžti į miestą. Toks pabėgimas nuo darbo, kamščių, viršininkų ir daugiabučio sienų.

Bet dabar viskas atrodo kitaip. Vis daugiau žmonių žiūri į kaimo namą ne kaip į poilsio vietą, o kaip į atsarginį variantą, jei mieste pasidarys visai blogai. Jei parduotuvėse kainos dar labiau šaus į viršų. Jei atlyginimas nebeužteks. Jei paprasti produktai taps per brangūs. Jei mieste reikės ne gyventi, o tik kažkaip išsilaikyti.

Ir tai labai daug pasako apie pačią Rusiją. Žmonės ne iš gero gyvenimo ima dairytis į senas trobas. Jie ieško vietos, kur, jų manymu, dar būtų galima išgyventi su daržu, keliomis vištomis ir bulvių maišu rūsyje.

Iš pradžių išpirko gerus namus, paskui ėmė ir pigesnius

Kaimo namų paklausa Rusijoje buvo visada. Vieni paveldėdavo senelių namus, kiti pirkdavo vasarnamį vaikams, treti norėjo vietos, kur vyras galėtų pabėgti nuo miesto ir pasėdėti su draugais pirtyje. Tokie pirkimai buvo suprantami, net šiek tiek romantiški.

Tačiau šiemet padėtis pasikeitė. Iš pradžių kaimuose greitai išpirko geriausius ir tvirčiausius namus. Tuos, kurie dar padorūs, su normaliu stogu, geresne vieta, tvarkingu kiemu. Net jei jų kainos pagal kaimo mastelį atrodė kosminės.

Vėliau pirkėjai pradėjo žiūrėti ir į pigesnius variantus. Ne visai į griuvėsius už kelis šimtus tūkstančių rublių, kur nėra nei dokumentų, nei patogumų, nei aišku, nuo ko pradėti. Bet į tokius namus, kurie kainuoja apie 500–700 tūkst. rublių. Tai jau nebe prabanga, o bandymas už palyginti nedidelę sumą nusipirkti bent kažkokį saugumo jausmą.

Žmonės žiūri į tai, kas darosi aplink: brangsta bulvės, daržovės, kiaušiniai, pienas. Ir mintis ateina labai paprasta: o gal nusipirkti namą kaime? Jei viskas subyrės, išvažiuosiu, pasisodinsiu daržą, užsivesiu ūkį ir kažkaip pragyvensiu.

Šita mintis, panašu, šiemet aplankė labai daug žmonių. Tik vieni ją pamąstė ir pamiršo, o kiti rado pinigų, ryžto ir nusipirko.

Kaimo gyvenimas Rusijoje

Žmonės bėga ne nuo triukšmo, o nuo nežinomybės

Iš pirmo žvilgsnio galima sakyti: kas čia tokio, žmonės nori į kaimą, nori gryno oro. Bet šioje istorijoje grynas oras nėra pagrindinė priežastis.

Jeigu žmogus perka namą dėl poilsio, jis žiūri į vaizdą, vietą, pirtį, patogumus, atstumą iki miesto. Jeigu žmogus perka namą iš baimės, jis žiūri kitaip: ar yra šulinys, ar galima sodinti bulves, ar yra ūkinis pastatas, ar tilps vištos, ar galima žiemoti, ar yra malkų, ar kaime dar likę žmonių.

Būtent taip dabar mąsto dalis rusų miestiečių. Jie ruošiasi ne atostogoms, o blogesniam gyvenimui. Ir tai skamba labai niūriai.

Rusijoje dabar taip blogai, kaip daugelis žmonių savo gyvenime dar nėra jautę. Ne todėl, kad visi jau badauja. O todėl, kad dingo tikėjimas rytojumi. Žmonės žiūri į miestą ir nebejaučia, kad jis juos apsaugos. Žiūri į parduotuvę ir nebetiki, kad kainos liks pakeliamos. Žiūri į darbą ir nebežino, ar pajamų užteks šeimai.

Kai žmogus pradeda svarstyti, ar jam nereikėtų bėgti į kaimą dėl bulvių ir kiaušinių, tai jau nebe paprastas noras turėti sodybą. Tai baimė.

Kaimas iš tolo atrodo paprastas, bet realybėje jis sunkus

Daug miestiečių įsivaizduoja kaimą labai gražiai. Šulinio vanduo, šviežias pienas pas kaimynę, grybai miške, krosnis, pirtis, daržas, ramybė. Tik jie dažnai pamiršta, kad iki tos ramybės pirmiausia reikia nusigauti per kamščius, kelią, žvyrkelį, o atvykus dar reikia pakurti namą, atsinešti vandens, pašildyti jį, susitvarkyti, nupjauti žolę, pataisyti tvorą, pažiūrėti stogą ir atlikti dar šimtą smulkių darbų.

Kaimo namas nėra viešbutis. Jis nuolat prašo rankų. Jis genda, šąla, drėksta, byra, reikalauja malkų, laiko, pinigų ir kantrybės. Poilsis ten prasideda tik tada, kai jau padarei tai, ką reikėjo padaryti vakar.

O jei žmogus nori ne tik savaitgalio kaime, bet tikro ūkio, viskas tampa dar sudėtingiau. Daržas pats neužauga. Vištos pačios nesusitvarko. Karvė nėra nemokamas pieno automatas. Kiaulėms reikia pašaro. Šiltnamiui reikia priežiūros. Bulvėms reikia žemės, darbo, sandėliavimo, apsaugos nuo puvinio ir kenkėjų.

Mieste žmogus gali užsidirbti ir nusipirkti maisto. Kaime jis turi uždirbti kitaip — savo nugara, laiku ir nuolatinėmis išlaidomis. Ir labai dažnai tos išlaidos būna didesnės, nei naujas kaimo namo pirkėjas įsivaizdavo.

Kaimas

Nusipirkti trobą už 500 tūkst. rublių dar nereiškia išsigelbėti

Didžiausia klaida yra manyti, kad užtenka nusipirkti namą, ir viskas — turi atsarginį gyvenimą. Iš tiesų namas už 500–700 tūkst. rublių dažnai yra tik bilietas į dar didesnes išlaidas.

Reikės remonto. Reikės įrankių. Reikės technikos. Gal bent mažo traktoriuko ar motobloko. Reikės malkų. Reikės tvarkyti krosnį. Reikės tvoros. Reikės sandėliuko. Jei laikysi gyvulius, reikės pašarų, pastogės, veterinarijos, laiko. Ir viskas kainuos.

Žmogui, kuris galvoja, kad kaime „užsiauginsiu ir pragyvensiu“, verta labai blaiviai suskaičiuoti. Normalus ūkis nuo nulio nėra pigus. Tai ne keli maišai sėklų ir kastuvas. Tai dešimtys sprendimų, dešimtys išlaidų ir kasdienis darbas.

Tekste minimas žmogus, kuris dar 2000-aisiais persikėlė į kaimą, tikėdamas miesto civilizacijos griūtimi. Jis sukūrė ūkį: kiaulės, karvės, bitės, vištos, avys. Taip, jis gyvena. Bet į tokį ūkį sukišta apie 12 milijonų rublių — ir tai dar ankstesnėmis kainomis.

Todėl fantazija apie „nusipirksiu pigų namą ir išgyvensiu“ dažnai yra tik fantazija. Jei viskas taps labai blogai, pradėti ūkį nuo nulio bus dar sunkiau ir brangiau.

Rusijoje griūva ne tik ekonomika, bet ir žmonių pasitikėjimas

Ši kaimo namų pirkimo banga yra labai aiškus simptomas. Žmonės Rusijoje nebežiūri į ateitį ramiai. Jie ieško, kur trauktis. Vieni tik mintyse, kiti jau realiai perka namus.

Ir tai rodo, kad šalyje padėtis labai bloga. Bloga ne tik dėl kainų. Bloga dėl nuotaikos. Dėl jausmo, kad rytoj gali būti dar sunkiau. Dėl to, kad miestietis, kuris vakar galvojo apie naują buitinę techniką ar atostogas, šiandien svarsto apie seną namą kaime kaip apie išgyvenimo planą.

Rusijoje nebuvo taip blogai dar niekada taip, kaip žmonės jaučia dabar savo kasdienybėje: kai brangsta paprasčiausias maistas, kai miestas atrodo vis mažiau saugus, kai darbas negarantuoja ramybės, o kaimo griuvėsis staiga tampa geidžiamu pirkiniu.

Tai nėra normalus nekilnojamojo turto pakilimas. Tai nėra mada. Tai visuomenės baimė, pavirtusi pirkimo sutartimis.

Traktorius kaime

Iš kaimo tikimasi stebuklo, bet kaimas stebuklų nedalija

Labiausiai liūdna tai, kad dalis žmonių nusivils. Jie nusipirks namus, atvažiuos, pabus savaitgalį, pamatys darbus, išlaidas, nuovargį ir supras, kad kaimas nėra lengvas pabėgimas. Tai ne graži nuotrauka su samovaru ir obuoliais ant stalo. Tai realus gyvenimas, kuriame reikia keltis, dirbti, taisyti, kasti, šerti, pjauti, kūrenti.

Kaimas gali išgelbėti žmogų, kuris supranta, kur eina. Kuris turi pinigų, jėgų, įgūdžių ir planą. Bet tas, kuris perka seną namą tik iš panikos, gali nusipirkti ne ramybę, o dar vieną naštą.

Vis dėlto pats faktas, kad rusai šluoja net senas kaimo trobas, yra labai iškalbingas. Kai žmonės tiki ateitimi, jie kuria. Kai bijo ateities, jie ieško slėptuvės.

Dabar Rusijoje daugelis ieško būtent slėptuvės. Ir tai turbūt geriausiai parodo, kas iš tikrųjų dedasi šalyje.