„Geriau tokių pavojingų miltų nepirkti – nešiu juos atgal į parduotuvę“, – piktinasi Irena

Miltų galima rasti beveik kiekvienoje Lietuvos virtuvėje. Juos naudojame kepdami pyragus, duoną ir blynus, gamindami padažus ar ruošdami paprasčiausius užkandžius. Parduotuvės lentynoje visos pakuotės atrodo panašiai, tačiau jų sudėtis, malimo būdas ir poveikis galutiniam patiekalui gali gerokai skirtis. Norint, kad tešla gerai iškiltų, kepiniai būtų purūs, o padažas nesušoktų į gumulus, verta atidžiau perskaityti tai, kas parašyta ant pakuotės.

Dažniausiai miltus renkamės iš įpročio – perkame pažįstamo gamintojo produktą, žiūrime į kainą arba tiesiog pasiimame pirmą pasitaikiusią pakuotę. Tačiau grūdų perdirbimo technologijos turi įtakos ne tik miltų spalvai ir tekstūrai, bet ir jų maistinei vertei. Mūsų skaitytoja Irena pasakojo vietinėje parduotuvėje nusipirkusi neįprastai baltų miltų. Atidariusi pakuotę moteris sunerimo ir pareiškė, kad tokių miltų naudoti nenori.

„Jie atrodė beveik nenatūraliai balti. Geriau tokių pavojingų miltų nepirkti – nunešiu juos atgal į parduotuvę“, – piktinosi Irena. Vis dėlto vien miltų spalva nebūtinai reiškia, kad produktas yra nesaugus. Norint įvertinti jo kokybę, reikia atsižvelgti ir į miltų rūšį, sudėtį, gamintoją bei ženklinimą.

Skirtingas malimas – visiškai kitoks rezultatas

Miltų savybes daugiausia lemia tai, kuri grūdo dalis buvo sumalta ir kaip intensyviai jis buvo išvalytas. Smulkūs, balti kvietiniai miltai dažniausiai gaminami iš vidinės grūdo dalies. Jie suteikia tešlai lengvumo, todėl puikiai tinka pyragams, bandelėms ir kitiems puriems kepiniams. Tačiau pašalinus sėlenas ir gemalą tokiuose miltuose lieka mažiau skaidulų, vitaminų bei mineralinių medžiagų.

Rupesniuose ir viso grūdo miltuose išlieka daugiau grūdo apvalkalo dalelių. Jie turi daugiau skaidulų, sodresnį skonį ir tamsesnį atspalvį, tačiau tešla iš jų gali būti sunkesnė ir ne taip stipriai iškilti. Dėl šios priežasties namuose galima maišyti skirtingas miltų rūšis, pavyzdžiui, dalį įprastų kvietinių miltų pakeisti viso grūdo, grikių, kukurūzų ar ryžių miltais. Taip galima ne tik paįvairinti skonį, bet ir pakeisti patiekalo tekstūrą.

Kodėl kokybiški miltai ne visada būna sniego baltumo?

Atidarius miltų pakuotę pirmiausia į akis krinta jų spalva. Natūralūs kvietiniai miltai gali būti ne tik balti, bet ir turėti švelnų kreminį ar gelsvą atspalvį. Spalva priklauso nuo kviečių rūšies, išvalymo lygio, malimo technologijos ir miltų tipo. Todėl gelsvesni miltai nebūtinai yra prastesni, o itin balti – automatiškai pavojingi.

Kai kuriose ne Europos Sąjungos šalyse miltai gali būti balinami ar papildomai apdorojami tam tikromis medžiagomis. Viena dažniausiai minimų medžiagų – kalio bromatas, galintis pagerinti tešlos struktūrą ir padėti kepiniams labiau iškilti. Europos Sąjungoje šios medžiagos naudojimas maisto produktuose nėra leidžiamas, todėl legaliai Lietuvos parduotuvėse parduodamuose miltuose jos neturėtų būti.

Dėl šios priežasties vien nenatūraliai atrodanti spalva dar nėra pakankama priežastis teigti, kad miltai pavojingi. Kilus abejonių pirmiausia reikėtų patikrinti pakuotės sudėtį, galiojimo laiką, kilmės šalį ir tai, ar pakuotė nebuvo pažeista. Jei miltai turi neįprastą kvapą, yra sudrėkę, sulipę, pakeitę spalvą arba juose pastebima vabzdžių, produkto vartoti nereikėtų.

Iš miltų iškepta bandelė

Ar miltuose gali likti pesticidų pėdsakų?

Auginant grūdus naudojamos įvairios augalų apsaugos priemonės, padedančios kovoti su kenkėjais, ligomis ir piktžolėmis. Taip pat gali būti naudojami augimo reguliatoriai, stiprinantys javų stiebus ir mažinantys pasėlių išgulimo riziką. Tokių medžiagų naudojimas Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje yra reguliuojamas, o jų likučiai maisto produktuose negali viršyti nustatytų normų.

Atliekant laboratorinius tyrimus grūduose ar miltuose kartais aptinkama labai mažų įvairių medžiagų pėdsakų, tačiau tai savaime nereiškia, kad produktas pavojingas. Svarbiausia, ar nustatyti kiekiai neviršija teisės aktuose nustatytų ribų. Norintiems papildomo užtikrintumo verta rinktis gerai žinomų gamintojų, ekologiškai sertifikuotus arba Lietuvos malūnuose pagamintus miltus, kurių kilmę galima aiškiai atsekti.

Ką būtina patikrinti dar parduotuvėje?

Prieš dedant miltus į pirkinių krepšelį verta apžiūrėti pačią pakuotę. Ji turi būti sausa, neįplyšusi ir nesuspausta, nes per pažeidimus į vidų gali patekti drėgmės ar kenkėjų. Taip pat svarbu patikrinti galiojimo laiką, miltų tipą, kilmės šalį ir naudojimo rekomendacijas. Skirtingiems kepiniams skirti miltai gali turėti nevienodą baltymų kiekį, kuris daro įtaką glitimo susidarymui.

Daugiau baltymų turintys kvietiniai miltai paprastai geriau tinka duonai, picų padams ir mielinei tešlai. Mažesnio baltymų kiekio miltai dažniau naudojami trapiems sausainiams, pyragams ar biskvitams. Jei pasirinkti miltai netinka konkrečiam receptui, tešla gali būti pernelyg lipni, kieta arba trupanti, tačiau tai dar nereiškia, kad pats produktas yra nekokybiškas.

Kasdieniams patiekalams nebūtina ieškoti pačių balčiausių ar brangiausių miltų. Daug svarbiau pasirinkti receptui tinkamą rūšį, patikrinti ženklinimą ir laikyti produktą sausoje, sandarioje talpykloje. Atidarius pakuotę miltus verta pauostyti – jie turėtų turėti neutralų, švelniai grūdinį kvapą. Kartus, rūgštus, pelėsinis ar drėgmę primenantis kvapas gali rodyti, kad produktas sugedęs.

Irena prisipažino, kad nuo šiol parduotuvėje nebežiūrės vien į miltų spalvą. Ji ketina atidžiau tikrinti jų tipą, kilmę, sudėtį ir gamintojo pateikiamą informaciją. Nors švelniai gelsvas atspalvis jai atrodo natūralesnis, specialistai primena, kad patikimai įvertinti miltų saugos vien akimis neįmanoma. Įtarimų keliantį produktą galima grąžinti pardavėjui arba apie jį pranešti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

O kaip miltus renkatės jūs – ieškote pažįstamo Lietuvos gamintojo, skaitote informaciją ant pakuotės, vertinate miltų tipą ar pirmiausia žiūrite į kainą?