Geltonas miško melas: 10 faktų apie voveraites, po kurių į savo pintinę žiūrėsite kitaip

Voveraitės atrodo beveik per gerai, kad būtų tikros. Ryškios, tvirtos, dažniausiai švarios, o radus vieną netoliese paprastai slepiasi ir daugiau. Grybautojo akiai tai ne grybas, o geltonas miško prizas.

Apie jas prikurta ir gražių legendų. Esą voveraitės niekada nepūva, visiškai nesukirmija, o jų minkštime esanti stebuklinga medžiaga naikina kone visus parazitus. Skamba įspūdingai, tik gamta retai būna tokia tvarkinga kaip socialinių tinklų įrašas.

Kai kuriuos faktus apie voveraites verta žinoti ne vien dėl smalsumo. Jie padeda suprasti, kur šių grybų ieškoti, kodėl jų nepavyksta pigiai užauginti šiltnamyje ir į kokius požymius žiūrėti, kad į pintinę neįsidėtume neaiškaus oranžinio apsimetėlio.

1. Voveraitė nėra vienas vienintelis grybas

Lietuvoje voveraite dažniausiai vadiname paprastąją voveraitę – Cantharellus cibarius. Tačiau pasaulyje voveraičių gentis gerokai įvairesnė. Ilgą laiką panašūs geltoni grybai skirtinguose žemynuose buvo laikomi ta pačia rūšimi, bet genetiniai tyrimai parodė, kad po vienu vardu slėpėsi daugybė giminingų rūšių.

Tai paaiškina, kodėl skirtingose šalyse nufotografuotos „paprastosios voveraitės“ gali skirtis dydžiu, spalvos intensyvumu ar kepurėlės forma. Ne kiekviena geltona voveraitė iš Kalifornijos yra tas pats grybas, kurį randame Dzūkijos pušyne.

2. Po kepurėle jos neturi tikrų lakštelių

Radęs į voveraitę panašų grybą pirmiausia apverčiu kepurėlę. Tikrosios voveraitės apačioje nėra plonų, lengvai atsiskiriančių lakštelių, kokius matome pievagrybiuose ar ūmėdėse.

Vietoj jų driekiasi bukos, banguotos ir dažnai išsišakojančios klostės. Jos leidžiasi žemyn kotu ir atrodo tarsi būtų išaugusios iš to paties grybo kūno.

Tai vienas svarbiausių atpažinimo požymių, tačiau ne vienintelis. Grybo negalima valgyti vien todėl, kad jo apačia „maždaug panaši“ į matytą nuotraukoje.

3. Voveraitė sudaro sąjungą su medžiais

Voveraitės neatsitiktinai kasmet pasirodo tuose pačiuose miško kampuose. Po žeme jų grybiena sudaro mikorizę – abipusiai naudingą ryšį su medžių šaknimis.

Grybas medžiui padeda pasisavinti vandenį ir mineralines medžiagas, o iš jo gauna augimui reikalingų organinių junginių. Paprastųjų voveraičių galima ieškoti prie pušų, eglių, beržų, ąžuolų ir kitų medžių, priklausomai nuo miško bei dirvožemio sąlygų.

Todėl patyrę grybautojai įsimena ne vien vietą žemėlapyje. Jie prisimena konkrečią miško paklotę, medžius, samanų plotelius ir net šlaito kryptį.

4. Jų negalima paprastai užauginti kaip pievagrybių

Pievagrybiai ir kreivabudės sėkmingai auginami patalpose, nes jiems galima paruošti tinkamą substratą. Su voveraitėmis viskas gerokai sudėtingiau. Joms reikia ne tik žemių, drėgmės ir tinkamos temperatūros, bet ir gyvo ryšio su medžio šaknimis.

Dėl šios priklausomybės komercinis auginimas tebėra labai sudėtingas. Į prekybą patenkančios voveraitės paprastai būna surinktos miškuose, o ne užaugintos tvarkingomis eilėmis po lempomis.

Štai kodėl jų kaina gali staigiai šoktelėti, kai miškuose sausa arba derlius menkas. Už kiekvienos dėžutės slepiasi ne automatizuotas šiltnamis, bet žmonės, miško kilometrai ir nemažai pritūpimų.

Mitai apie voveraites

5. Jos retai sukirmija, tačiau nėra nemirtingos

Lyginant su baravykais, voveraitės iš tiesų dažnai būna mažiau pažeistos vabzdžių lervų. Mokslinėje literatūroje minimos jų vabzdžius atbaidančios savybės, tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad kiekvienas geltonas grybas bus nepriekaištingas.

Internete dažnai kartojama istorija apie „chinomanozę“, esą tirpdančią parazitų kiaušinėlius. Tokį teiginį vertinčiau atsargiai. Grybas nėra vaistas nuo parazitų, o kepimas ar virimas nešvarių ir sugedusių voveraičių nepaverčia geromis.

Aš vis tiek perpjaunu didesnius grybus, apžiūriu kotą ir išmetu suminkštėjusius, patamsėjusius ar nemaloniai kvepiančius. Voveraitė nėra plastikinė dekoracija: ji gali senti, gesti, apdžiūti ir būti pažeista.

6. Jų aromatas gali priminti abrikosus

Šviežios voveraitės vertinamos ne vien dėl ryškios spalvos. Jų kvapas dažnai apibūdinamas kaip vaisinis, šiek tiek primenantis abrikosus, o skonis gali turėti lengvą pipirišką natą.

Tiesa, ką tik iš miško parneštas grybas, pilnas smėlio ir pušų spyglių, nebūtinai iškart kvepės vaisių sodu. Aromatas geriau atsiskleidžia nuvalius ir trumpai pakepinus voveraites.

Aš jų neužverčiu dešimčia prieskonių. Truputis sviesto, svogūnas, žiupsnelis druskos ir šlakelis grietinėlės dažnai padaro daugiau nei sudėtingas prieskonių mišinys.

7. Kalifornijoje jos gali virsti tikrais monstrais

Lietuviška voveraitė dažniausiai telpa delne, tačiau kai kurios giminaitės atrodo taip, lyg būtų patręštos pasakų milteliais.

Kalifornijoje auganti Cantharellus californicus pasižymi ilgai trunkančiu augimu ir gali pasiekti milžinišką dydį. Moksliniame šios rūšies aprašyme nurodyta, kad maždaug kilogramą sveriantys egzemplioriai nėra retenybė.

Tokio grybo jau nebeįmesi tarp kelių ūmėdžių. Jam reikėtų atskiro krepšio, o gal net saugos diržo ant galinės automobilio sėdynės.

8. Voveraitės gali augti vadinamaisiais raganų ratais

Kartais grybai miške ar pievoje išsidėsto lanku, pusračiu arba beveik taisyklingu žiedu. Seniau tokios vietos buvo siejamos su raganomis, laumėmis ir naktiniais šokiais.

Paaiškinimas gerokai žemiškesnis. Po dirva esanti grybiena gali plėstis į išorę nuo pradinio taško. Vaisiakūniai tuomet pasirodo aktyviai augančiame pakraštyje, todėl susidaro ratas arba jo dalis.

Pamačius tokį lanką verta dairytis toliau ta pačia kryptimi. Viena voveraitė gali būti tik geltono tako pradžia.

9. „Mirusiojo trimitas“ yra valgomas voveraičių giminaitis

Paprastasis trimitėlis, kurio mokslinis pavadinimas – Craterellus cornucopioides, atrodo lyg visiška auksinės voveraitės priešingybė. Jis tamsiai pilkas ar beveik juodas, plonas ir primena tuščiavidurį trimitą.

Prancūziškas jo pavadinimas verčiamas kaip „mirties trimitas“, tačiau baisus vardas nereiškia, kad grybas nuodingas. Tai valgomas voveraitinių šeimos grybas, vertinamas dėl stipraus aromato, ypač išdžiovintas.

Lietuviškai jį tiksliau vadinti paprastuoju trimitėliu, o ne juodąja voveraite. Šis tamsus grybas miško paklotėje taip gerai slepiasi, kad galima stovėti viduryje viso pulko ir nematyti nė vieno.

10. Geltona spalva dar nėra leidimas dėti grybą į keptuvę

Voveraites galima supainioti su kitais gelsvais ar oranžiniais grybais. Vienas dažniausiai minimų panašių grybų yra netikroji voveraitė, kurios apačioje matomi plonesni, tikresnius lakštelius primenantys dariniai.

Tikroji voveraitė paprastai auga iš žemės, yra vientisos, tvirtos struktūros, turi bukas klostes ir dažnai švelnų vaisinį kvapą. Tačiau vieno požymio neužtenka. Nei spalva, nei augimo vieta, nei telefono programėlės atsakymas nėra saugumo garantija.

Maistui renku tik tuos grybus, kuriuos pažįstu be abejonių. Neaiškų egzempliorių geriau palikti miške, o ne atlikti kulinarinį eksperimentą su visa šeima. Oficialios saugaus laukinio maisto rinkimo rekomendacijos taip pat ragina nevalgyti augalų ar grybų, kurių nepavyksta patikimai atpažinti.

Voveraitės neturi būti nemirtingos, gydančios ar apipintos raganų legendomis, kad būtų ypatingos. Užtenka jų tikrojo gyvenimo: nematomo ryšio su medžiais, vaisinio aromato, keistų klosčių ir gebėjimo metai iš metų sugrįžti į tą patį samanotą miško kampą. O grybautojui belieka tą kampą prisiminti ir, savaime suprantama, niekam neišplepėti.