Vienas ženklas išduoda prinokusį melioną, bet aklai juo tikint galima parsinešti visiškai prėską vaisių

Vasarą melionų lentyna atrodo kaip loterija. Vienas vaisius namuose paskleidžia medaus aromatą ir dingsta nuo stalo per kelias minutes, o kitas, nors iš išorės atrodo beveik taip pat, būna kietas, vandeningas ir saldus maždaug tiek, kiek žalia cukinija.

Internete žadamas labai paprastas sprendimas: esą pakanka apžiūrėti kotelio vietą. Jeigu aplink ją matomas apskritas įtrūkimas arba kotelis jau nukritęs, melionas neva bus šimtu procentų prinokęs, minkštas ir saldus.

Šis patarimas turi tiesos, tačiau nutylima svarbiausia detalė – jis tinka ne visiems melionams. Kotelio atsiskyrimas yra geras požymis tam tikroms muskusinių melionų rūšims, ypač tinklelį primenančią žievę turintiems kantalupams. Tuo metu glotnūs „Honeydew“, geltonieji, kanariniai ir kai kurie kiti žieminių melionų tipai net visiškai prinokę nuo stiebo savaime neatsiskiria.

Todėl parduotuvėje neieškau vieno stebuklingo ženklo. Pirmiausia pasižiūriu, kokio tipo melioną laikau rankose, o tada vertinu kotelio vietą, spalvą, kvapą, svorį ir odelės būklę kartu.

Apskritas randas prie kotelio iš tiesų kai ką pasako

Tinkluota, šiurkščia odele padengti kantalupos tipo melionai nokdami suformuoja natūralų atsiskyrimo sluoksnį tarp vaisiaus ir stiebo. Visiškai prinokęs melionas nuo augalo atsiskiria lengvai, o jo kotelio vietoje lieka gana lygus, apvalus randas. Augintojai šį etapą vadina visišku atsiskyrimu, arba „full slip“.

Jeigu tokio meliono gale vis dar kyšo ilgas, tvirtai prilipęs kotelis, vaisius galėjo būti nupjautas per anksti. Dar įtartinesnis ženklas – nelygiai nuplėšta kotelio vieta su žievės gabalėliais, rodanti, kad vaisius nuo augalo buvo atskirtas jėga.

Tačiau ir gražus apvalus randas nesuteikia šimto procentų saldumo garantijos. Meliono cukringumas priklauso ne tik nuo to, kaip jis atrodė skynimo dieną, bet ir nuo veislės, saulės, temperatūros, laistymo bei auginimo sąlygų.

Kantalupos tipo melionas po nuskynimo gali toliau minkštėti ir tapti sultingesnis, tačiau daug saldesnis jau nepasidarys. Jeigu jis buvo nuskintas turėdamas per mažai cukraus, kelios dienos ant virtuvės stalo stebuklo nesukurs.

Glotnaus geltono meliono pagal kotelį neteiskite

Lietuvos parduotuvėse dažnai galima rasti ne tik tinkluotų kantalupų ar „Galia“ melionų, bet ir glotnią šviesią, geltoną ar žalsvą odelę turinčių vaisių. Tai gali būti „Honeydew“, kanariniai, „Piel de Sapo“ ar kiti ilgiau išsilaikantys melionai.

Šiems vaisiams taisyklė apie nukritusį kotelį dažniausiai netinka. „Honeydew“ ir kitų žieminių melionų stiebas prinokus paprastai savaime neatsiskiria, todėl augintojai juos nupjauna. Jeigu parduotuvėje ieškosite tik tobulo apskrito rando, galite atmesti visiškai gerą vaisių arba pasirinkti netinkamą pagal ne jam skirtą požymį.

Glotnaus meliono atveju daugiau dėmesio skiriu bendrai odelės spalvai ir tekstūrai. „Honeydew“ tipo vaisiaus paviršius turėtų būti labiau kreminis ar gelsvas nei ryškiai žalias. Odelė gali atrodyti šiek tiek vaškinė, tačiau neturėtų būti šlapia, sutrūkinėjusi ar nusėta minkštomis dėmėmis.

Svarbu suprasti, kad skirtingų veislių prinokimo požymiai nevienodi. Net spaudimo bandymas nėra universalus: kai kurių rūšių žiedo galas prinokęs šiek tiek suminkštėja, o kitų išlieka tvirtas. Todėl vienas parduotuvėje išmoktas triukas negali patikimai tikti kiekvienam geltonam ar žaliam melionui.

Kvapas pasako daugiau nei spalvingas lipdukas

Tinkluotą melioną pauostau ne per visą vaisių, o ties galu, kuriame buvo kotelis. Prinokęs vaisius dažniausiai turi malonų, aiškiai juntamą saldų aromatą. Jeigu visiškai niekuo nekvepia, jis gali būti nuskintas per anksti arba dar nepasiekęs geriausios valgymo stadijos.

Labai stiprus, sunkus, fermentaciją primenantis kvapas jau nėra geras ženklas. Toks melionas gali būti pernokęs, ypač jeigu jo odelėje kartu yra minkštų vietų. Prinokusiems kai kurių rūšių melionams būdingas saldus aromatas, o pernelyg intensyvus kvapas gali perspėti apie pernokimą.

Vis dėlto parduotuvėje laikyti šaldyti vaisiai gali kvepėti silpniau. Todėl kvapą vertinu kartu su kitais požymiais, o ne iš karto atmetu kiekvieną tyliai besilaikantį melioną.

Jeigu nejaučiate kvapo dėl slogos arba parduotuvėje aplink sklinda kepinių, kavos ir buitinės chemijos aromatai, geriau pasikliauti spalva, paviršiumi ir svoriu, o ne bandyti iškvėpuoti visą vaisių skyrių.

Sunkumas yra geras ženklas, bet ne cukraus matuoklis

Iš dviejų panašaus dydžio ir tos pačios rūšies melionų dažniausiai imu sunkesnį. Didesnis svoris, palyginti su vaisiaus dydžiu, gali reikšti, kad viduje yra daugiau sulčių ir minkštimas nėra išdžiūvęs.

Tačiau šis bandymas nepasako, kiek melione yra cukraus. Sunkus vaisius gali būti sultingas, bet vidutinio saldumo, o kiek lengvesnis – labai aromatingas. Todėl lyginti prasminga tik panašaus dydžio tos pačios rūšies vaisius.

Melioną laikau abiem rankomis ir švelniai pasuku. Geras vaisius turėtų atrodyti pilnas ir tvirtas, o ne neįprastai lengvas, lyg viduje būtų išdžiūvusi ertmė. Kartu apžiūriu, ar paviršiuje nėra gilių įdubimų, įtrūkimų ir pradėjusių šlapiuoti vietų.

Nedidelė šviesesnė dėmė ten, kur vaisius augdamas gulėjo ant žemės, nebūtinai yra trūkumas. Kur kas svarbiau, kad ji būtų sausa ir tvirta, o ne minkšta ar pradėjusi gesti.

Meliono skonis

Paspausti galima, bet ne taip, kad po jūsų melionas liktų su mėlyne

Kitas dažnas patarimas – spausti meliono galą priešingoje pusėje nei kotelis. Tinkamai prinokusio kantalupos tipo vaisiaus žiedo galas gali labai nežymiai pasiduoti spaudimui, tačiau neturėtų likti įdubęs. Kotelio vieta taip pat gali būti truputį įgaubta.

Žodis „nežymiai“ čia svarbiausias. Parduotuvėje nereikia nykščiu spausti visomis jėgomis ir tikrinti, kada odelė palūš. Taip patys pirkėjai vaisiuje sukuria sumušimų, kurie vėliau pradeda gesti.

Jeigu melionas kietas kaip akmuo, nekvepia, o jo foninė spalva dar ryškiai žalia, tikėtina, kad jis nėra paruoštas valgyti. Jeigu pirštas lengvai smenga į odelę, lieka duobutė ar pasirodo skysčio, vaisius greičiausiai jau pernokęs arba pažeistas.

Glotnaus „Honeydew“ ar kito žieminio meliono minkštumo testą vertinu atsargiau, nes skirtingos veislės nokdamos minkštėja nevienodai. Vienos žiedo gale šiek tiek pasiduoda, kitos net ir prinokusios išlieka gana tvirtos.

Meliono kratyti nereikia

Patarimas pakratyti melioną ir klausytis, ar viduje barška sėklos, skamba įspūdingai, tačiau tai nėra patikimas universalus prinokimo testas. Laisvesnės sėklos gali būti susijusios su konkrečios veislės sandara, vidinės ertmės dydžiu, transportavimo pažeidimais ar pernokimu, bet iš vien garso neįmanoma tiksliai nustatyti vaisiaus skonio.

Be to, stipriai kratydami ir daužydami melioną prie ausies galime pažeisti jo minkštimą. Parduotuvėje man pakanka vaisių švelniai pakelti, pasukti ir apžiūrėti. Vaisių skyrius nėra marakų repeticija.

Taip pat nepasikliauju beldimu, kaip renkantis arbūzą. Meliono garsas labai priklauso nuo rūšies, minkštimo struktūros ir vidinės sėklų ertmės, todėl be didelės patirties jis pasako nedaug.

Mano pusės minutės patikrinimas parduotuvėje

Pirmiausia nustatau meliono tipą. Jeigu jis padengtas ryškiu kamštiniu tinkleliu, tikrinu, ar kotelio vietoje likęs lygus apvalus randas, ar foninė odelės spalva pasikeitusi iš žalios į gelsvesnę ir ar jaučiamas malonus aromatas. Tinkluoti kantalupos tipo melionai vertinami pagal atsiskyrimo laipsnį, tinklelio būklę bei foninę spalvą.

Jeigu melionas glotnus, nebandau taikyti kantalupai skirtos kotelio taisyklės. Žiūriu, ar jo spalva būdinga prinokusiai konkretaus tipo odelei, ar nėra pažeidimų ir ar vaisius atrodo sunkus pagal savo dydį.

Tada švelniai paspaudžiu žiedo galą, bet tik tiek, kad pajusčiau odelės būklę. Galiausiai apžiūriu visą paviršių. Atmetu melioną su šlapiomis, gleivėtomis, smarkiai įdubusiomis ar pelėsio pažeistomis vietomis, net jeigu kita jo pusė atrodo nepriekaištingai.

Nė vienas išorinis testas neleidžia pažvelgti į vaisiaus vidų, todėl absoliučios garantijos nebus. Tačiau kelių požymių derinys gerokai patikimesnis už pažadą, kad vien kotelis visada išduoda tobulą saldumą.

Parsinešę namo nepadarykite paskutinės klaidos

Jeigu tinkluotas melionas dar kiek kietas, jį galima trumpai palaikyti kambario temperatūroje, kad suminkštėtų ir sustiprėtų aromatas. Tačiau tikėtis, kad neprinokęs vaisius per kelias dienas prikaups daug papildomo cukraus, neverta. Nuskintas kantalupos tipo melionas gali minkštėti, bet iš esmės nebetampa saldesnis.

Prieš pjaustydamas melioną visada nuplaunu po tekančiu vandeniu ir tvirtesnę odelę nušveičiu švariu vaisiams bei daržovėms skirtu šepetėliu. Nors žievės nevalgome, peilis gali pernešti ant jos esančius nešvarumus ir mikroorganizmus į minkštimą. Ploviklio ar muilo tam nereikia.

Perpjautą melioną laikau šaldytuve ir nepalieku jo visai dienai stovėti ant stalo. Supjaustytus vaisius rekomenduojama atšaldyti kuo greičiau, ne vėliau kaip per dvi valandas.

Taigi kotelio randas nėra išgalvotas triukas. Tinkamam meliono tipui jis iš tiesų gali būti vienas geriausių brandos požymių. Tačiau parduotuvėje žodis „melionas“ slepia daugybę skirtingų vaisių, todėl vieną taisyklę taikyti visiems būtų tas pats, kas pagal uodegą bandyti nustatyti kiekvieno gyvūno amžių.

Aš ieškau ne vieno stebuklingo ženklo, o gero jų derinio: konkrečiai rūšiai būdingos spalvos, tvarkingo kotelio galo, malonaus aromato, tinkamo svorio ir sveikos odelės. Toks patikrinimas užtrunka pusę minutės, o tikimybė namuose perpjauti brangų, bet visiškai prėską vaisių tampa gerokai mažesnė.