Po tėvo mirties spintoje rado rankšluosčiu suvyniotą durklą: jo istorija siekia kelionę į Saudo Arabiją

Tvarkydama netikėtai mirusio tėvo daiktus, moteris spintos gilumoje aptiko daugiau kaip tris dešimtmečius nematytą radinį. Senas lenktas durklas jai priminė vaikystę ir tėvo pasakojimus apie metus, praleistus Arabijos pusiasalyje, tačiau tikroji daikto kilmė ir amžius dar nėra patvirtinti.

Po artimo žmogaus mirties likusių daiktų tvarkymas dažnai tampa ne tik praktine užduotimi. Paprasti drabužiai, nuotraukos ar seniai nenaudoti daiktai gali netikėtai sugrąžinti prisiminimus, kurių žmogus daugelį metų nebuvo palietęs.

Taip nutiko amerikietei, kuri viešai prisistatė Georgia vardu. Jos tėvas mirė netikėtai, tuo metu jau pradėjęs mažinti sukauptų daiktų kiekį ir tvarkyti namus. Dukrai atrodė, kad po jo mirties liko nedaug asmeninių daiktų, todėl spintos gilumoje rastas į seną rankšluostį suvyniotas durklas tapo visiška staigmena.

Išvydusi lenktą geležtę, puošnią rankeną ir dekoruotą makštį, ji suprato šį daiktą jau mačiusi. Vaikystėje tėvas buvo parodęs dukrai iš kelionės parsivežtą neįprastą ginklą, tačiau motina nusprendė, kad namuose su mažais vaikais jo laikyti matomoje vietoje nesaugu. Durklas buvo paslėptas spintoje ir joje pragulėjo daugiau kaip 30 metų.

Radinys priminė tėvo metus Saudo Arabijoje

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Georgios tėvas beveik metus dirbo Saudo Arabijoje, kur vadovavo naftos ir dujų sektoriaus objektui. Didžiąją laiko dalį jis praleisdavo uždarame darbuotojų komplekse, o laisvalaikiu domėjosi vietos gyvenimu ir norėjo namo parsivežti ne masinės gamybos suvenyrą, bet daiktą su istorija.

Pasak dukters, tėvas apie savo norą užsiminė keliems vietos kolegoms. Vėliau jam buvo pasiūlytas lenktas durklas, kurį pardavėjų šeima esą turėjo ne vieną kartą, tačiau dėl finansinių sunkumų sutiko parduoti. Šis pasakojimas šeimoje buvo perduodamas žodžiu, todėl šiandien neįmanoma patikrinti nei ankstesnių savininkų, nei tikslios įsigijimo vietos.

Grįžęs namo vyras radiniu labai didžiavosi ir pasakojo apie jį vaikams. Vis dėlto, durklą paslėpus, jis pamažu dingo iš kasdienio šeimos gyvenimo. Georgia ilgainiui manė, kad tėvas daiktą išmetė arba kam nors atidavė, todėl po daugelio metų jį atpažinti buvo ypač netikėta.

Internete paskelbus nuotraukas, dalis žmonių radinį pavadino džambija – tradiciniu lenktu Arabijos pusiasalio durklu. Tokie ginklai labiausiai siejami su Jemenu, tačiau skirtingos jų versijos ilgą laiką buvo gaminamos ir nešiojamos Saudo Arabijoje, Omane bei kituose regionuose. Vakarų Saudo Arabijoje, ypač Hidžazo regione, taip pat buvo paplitusi savita puošnių durklų tradicija.

Todėl vien iš nuotraukų kategoriškai teigti, kad radinys yra būtent jemenietiškas, būtų per drąsu. Jo formą, geležtę, rankenos medžiagą, metalo puošybą ir makšties konstrukciją turėtų gyvai įvertinti Artimųjų Rytų ginklų ar etnografinių dirbinių specialistas.

Vyras durklą įsigijo dešimtojo dešimtmečio pradžiojeNuotrauka: „Reddit“

Džambija buvo ne tik ginklas

Tradicinė džambija paprastai turi trumpą, plačią ir į viršų lenktą dviašmenę geležtę. Jos centre dažnai matoma iškili briauna, suteikianti geležtei tvirtumo, o rankena gali būti pagaminta iš medžio, rago, metalo ar kitų medžiagų. Makštys puošiamos oda, audiniu, variu, žalvariu, sidabru ir ornamentais, kurie gali padėti nustatyti regioną ar dirbinių gamybos laikotarpį.

Istoriškai toks durklas galėjo būti naudojamas kaip ginklas, tačiau ilgainiui jo vaidmuo tapo daug platesnis. Jemene džambija siejama su vyriškumu, garbe, šeimos tapatybe ir socialine padėtimi. Ji iki šiol gali būti dėvima per vestuves, religines šventes, tradicinius šokius ir kitus svarbius susibūrimus. Kai kuriose šeimose tokie daiktai perduodami iš kartos į kartą.

Didelę reikšmę gali turėti ne vien geležtės amžius. Senesni durklai kartais būdavo taisomi, gaudavo naujas rankenas ar makštis, o senos detalės galėjo būti panaudojamos naujesniuose dirbiniuose. Todėl visas daiktas nebūtinai pagamintas vienu metu. Puošnus ir senas atrodantis durklas taip pat nebūtinai yra retas ar labai vertingas antikvarinis kūrinys.

Interneto komentatoriai spėjo, kad Georgios radinys galėtų būti pagamintas XIX amžiuje ar būti dar senesnis. Vis dėlto pati moteris nepristatė profesionalios ekspertizės, dokumentų ar patikimos ankstesnių savininkų istorijos. Kol daikto neapžiūrėjo specialistas, jo amžių tiksliau būtų vadinti prielaida, o ne nustatytu faktu.

Vertinant tokį radinį būtų svarbu išsaugoti ne tik patį durklą, bet ir visą turimą informaciją. Tėvo darbo Saudo Arabijoje dokumentai, senos nuotraukos, laiškai ar užrašai galėtų padėti patvirtinti, kada ir kur jis buvo įsigytas. Antikvariniams daiktams dokumentuota kilmės istorija dažnai yra ne mažiau svarbi nei jų išvaizda.

Vertingiausia pasirodė ne galima kaina

Po įrašu internete atsirado žmonių, teigusių, kad durklas galėtų turėti nemažą istorinę ar piniginę vertę. Tačiau panašių dirbinių kainos gali labai skirtis priklausomai nuo jų autentiškumo, būklės, amžiaus, naudotų medžiagų, meistro ir įrodytos kilmės. Vien nuotraukos ar bendras panašumas į muziejuje saugomą daiktą patikimam vertinimui nepakanka.

Georgia teigė neketinanti radinio parduoti. Jai durklas pirmiausia tapo ne galimu antikvariniu lobiu, o tėvo gyvenimo liudininku. Jis primena vyro keliones, darbą užsienyje ir pasakojimus, kuriais šis dalijosi su dukra.

„Atrodo, tarsi jis būtų palikęs jį man“, – pasakojo moteris. Ji norėtų išsaugoti durklą ir kada nors perduoti jį kitai šeimos kartai, kad kartu išliktų ir pasakojimas apie jo savininką.

Prieš valant tokį daiktą nereikėtų savarankiškai šveisti metalo, poliruoti sidabro ar tepti geležtės atsitiktinėmis priemonėmis. Agresyvus valymas gali pašalinti seną paviršiaus sluoksnį, ornamentų detales ir specialistui naudingus amžiaus požymius. Saugiausia radinį laikyti sausoje vietoje, atskirai nuo vaikų, ir pirmiausia parodyti muziejaus darbuotojui, ginklų istorikui ar kvalifikuotam antikvarinių dirbinių vertintojui.

Ar durklas iš tiesų siekia XIX amžių, dar turėtų parodyti ekspertizė. Tačiau šeimai jo svarbiausia paslaptis jau atskleista: daugiau kaip tris dešimtmečius spintoje gulėjęs daiktas išsaugojo istoriją apie tėvo jaunystę ir gyvenimą, kurio dukra nebenori pamiršti.