Miškų gaisrų dūmai keliauja tūkstančius kilometrų: kaip jie veikia sveikatą ir kaip apsisaugoti

Miškų gaisrai pavojingi ne tik tiems, kurie gyvena šalia liepsnų. Dūmai gali nukeliauti per žemynus, pabloginti oro kokybę didmiesčiuose ir pasiekti žmones, kurie nuo gaisro vietos yra už šimtų ar net tūkstančių kilometrų. Pavojingiausia jų dalis – smulkiosios kietosios dalelės PM2,5, galinčios prasiskverbti giliai į plaučius.

Kanados gaisrai pastaraisiais metais parodė, kad miško dūmai nėra vien vietinė problema. 2023 metais jų dūmai smarkiai pablogino oro kokybę Niujorke ir kituose JAV miestuose, o 2026 metų liepą Šiaurės Amerikoje vėl fiksuoti dideli dūmų debesys, dėl kurių oro kokybės įspėjimai paskelbti dalyje Kanados ir JAV. Šaltinio tekste pažymima, kad Kanados gaisrų dūmai buvo matomi ir jaučiami net labai toli nuo pačių gaisrų židinių.

Kanados institucijos liepos pradžioje skelbė apie beveik 800 aktyvių gaisrų šalyje, o Kanados tarpžinybinio miškų gaisrų centro duomenimis, liepos 15 dieną aktyvių gaisrų skaičius siekė 860. Tai rodo ne tik atskirą ekstremalų epizodą, bet ir augančią problemą, kai gaisrai tampa ilgesni, intensyvesni ir sunkiau kontroliuojami.

Kodėl dūmai pavojingi net toli nuo gaisro?

Miškų gaisrų dūmai yra sudėtingas dujų ir dalelių mišinys. Juose gali būti suodžių, organinių junginių, metalų, sudegusios augmenijos, durpių, pastatų ar kitų medžiagų likučių. Ką tiksliai žmogus įkvepia, priklauso nuo to, kas dega: miškas, durpynas, žolė, gyvenamieji pastatai ar pramoninės medžiagos.

Didžiausią pavojų sveikatai dažniausiai kelia PM2,5 – kietosios dalelės, kurių skersmuo yra 2,5 mikrometro arba mažesnis. Jos maždaug 30 kartų smulkesnės už žmogaus plauką, todėl gali patekti giliai į kvėpavimo takus. Šaltinio tekste pabrėžiama, kad tokios dalelės gali būti sudarytos iš anglies, metalų ir organinių junginių, o patekusios į organizmą gali skatinti uždegiminius procesus.

Dūmai gali keliauti labai toli. Galingi gaisrai sukuria didžiulius konvekcinius stulpus, kurie pakelia daleles į aukštesnius atmosferos sluoksnius, o vėjai jas nuneša per žemynus ar net vandenynus. Šaltinio tekste nurodoma, kad gaisrų dūmai gali pakilti iki maždaug 23 kilometrų aukščio ir plisti labai dideliais atstumais.

Todėl žmogus nebūtinai turi matyti liepsnas, kad pajustų gaisro poveikį. Pakanka dūmų sluoksnio atmosferoje, prastesnio matomumo, degėsių kvapo ar padidėjusios PM2,5 koncentracijos oro kokybės rodikliuose. Kartais dangus įgauna pilkšvą, gelsvą ar oranžinį atspalvį, o žmonės pradeda skųstis akių graužimu, kosuliu ar sunkesniu kvėpavimu.

Kam dūmai pavojingiausi?

Dūmai gali dirginti akis, nosį, gerklę ir plaučius net sveikam žmogui. Vis dėlto didžiausia rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms, sergantiesiems astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, širdies ligomis, diabetu ar lėtine inkstų liga. CDC nurodo, kad šioms grupėms ypač svarbu mažinti sąlytį su gaisrų dūmais.

Vaikai jautresni todėl, kad jų kvėpavimo sistema dar vystosi, jie dažniau kvėpuoja aktyviau, daugiau laiko praleidžia lauke ir vienam kūno masės kilogramui įkvepia daugiau oro nei suaugusieji. Vyresniems žmonėms dūmai gali pabloginti jau esamas širdies ar plaučių ligas, o sergantiesiems astma gali išprovokuoti dusulio ar kosulio priepuolius.

Smulkiosios dalelės susijusios ne tik su kvėpavimo takų problemomis. Ilgalaikė oro tarša siejama su širdies ir kraujagyslių ligomis, o mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria ir galimam poveikiui smegenims, medžiagų apykaitai bei psichikos sveikatai. Šaltinio tekste aptariama, kad oro tarša siejama su prastesne pažintine veikla, mokymosi rezultatais ir kitais sveikatos rodikliais, nors tokie ryšiai priklauso nuo daugybės socialinių bei aplinkos veiksnių.

Svarbu nepainioti trumpalaikio dūmų epizodo su nuolatine tarša, tačiau ir kelių dienų prastas oras nėra menkniekis. Žmonėms, kurie jau turi sveikatos problemų, net trumpas stipresnio dūmų poveikio laikotarpis gali pabloginti savijautą ir padidinti medicininės pagalbos poreikį.

Dūmai

Kaip suprasti, kad oras pavojingas?

Vien kvapas nėra patikimas rodiklis. Kartais dūmai jaučiami aiškiai, bet taršos lygis nėra ekstremalus, o kartais smulkiosios dalelės ore padidėja net tada, kai degėsių kvapo beveik nėra. Todėl verta stebėti oficialias oro kokybės prognozes, savivaldybių įspėjimus ar patikimas oro kokybės programėles.

CDC rekomenduoja sekti vietos oro kokybės indeksą ir, esant gaisrų dūmams, riboti buvimą lauke. Jei valdžios institucijos pataria likti patalpose, tokio nurodymo reikėtų paisyti, ypač rizikos grupėms.

Lietuvoje labai dideli miškų gaisrų dūmų epizodai kol kas nėra tokie dažni kaip Šiaurės Amerikoje ar Pietų Europoje, tačiau karštesnės ir sausesnės vasaros didina gaisrų riziką ir mūsų regione. Be to, oro masės gali atnešti dūmų iš kitų šalių, todėl net tolimi gaisrai kartais paveikia vietos oro kokybę.

Pavojų rodo ne tik oficialūs skaičiai. Jei lauke matyti migla, dangus neįprastai pilkas ar oranžinis, jaučiamas degėsių kvapas, graužia akis, pradeda skaudėti galvą arba sunkiau kvėpuoti, fizinį aktyvumą lauke verta atidėti. Sportas tokiomis sąlygomis gali padidinti įkvepiamų dalelių kiekį, nes fizinio krūvio metu kvėpuojama dažniau ir giliau.

Ką daryti namuose, kai lauke daug dūmų?

Svarbiausia – sumažinti dūmų patekimą į patalpas. Reikėtų uždaryti langus ir duris, vengti nereikalingo vėdinimo tuo metu, kai lauko oras blogas, ir pasirinkti vieną patalpą, kurioje būtų galima palaikyti kuo švaresnį orą. CDC pataria tokiais atvejais susikurti „švarų kambarį“, uždarytą nuo lauko oro.

Jeigu naudojamas oro kondicionierius ar rekuperacinė sistema, svarbu patikrinti, ar ji neįtraukia dūmų iš lauko ir ar galima įjungti recirkuliacijos režimą. Ne visi įrenginiai veikia vienodai, todėl reikia vadovautis konkrečios sistemos instrukcija. Efektyvūs filtrai arba nešiojami oro valytuvai su tinkamais filtrais gali sumažinti dalelių kiekį patalpoje, bet jie turi būti parinkti pagal kambario dydį ir prižiūrimi.

Per dūmų epizodus namuose nereikėtų papildomai teršti oro. CDC ir NIOSH pataria vengti žvakių, židinių, dujinių ar malkinių viryklių naudojimo, aerozolinių purškalų, rūkymo, kepimo aukštoje temperatūroje ir net dulkių siurbimo, jei siurblys neturi tinkamo filtro. Tokie veiksmai gali padidinti dalelių kiekį patalpos ore.

Jeigu būtina išeiti į lauką, paprasta medžiaginė ar chirurginė kaukė nuo smulkių dūmų dalelių saugo ribotai. Geriau tinka sandariai priglundantis respiratorius, pavyzdžiui, N95 ar P100 tipo, jei žmogui saugu jį dėvėti ir jis tinkamai priglunda prie veido. CDC pabrėžia, kad respiratorius turi būti dėvimas teisingai, kitaip jo apsauga sumažėja.

Kada reikia kreiptis pagalbos?

Daugeliui žmonių lengvas akių ar gerklės dirginimas praeina sumažinus sąlytį su dūmais, tačiau kai kurių simptomų ignoruoti negalima. Reikėtų kreiptis į medikus, jei atsiranda dusulys, spaudimas ar skausmas krūtinėje, stiprus silpnumas, mėlynuojančios lūpos, sumišimas, nepraeinantis kosulys arba paūmėja astma ar širdies liga. CDC ragina stebėti sveikatos simptomus ir prireikus kreiptis medicininės pagalbos.

Rizikos grupėms verta iš anksto pasiruošti. Astma ar lėtinėmis plaučių ligomis sergantys žmonės turėtų turėti gydytojo paskirtus vaistus ir žinoti, kaip elgtis paūmėjimo atveju. Širdies ligomis sergantys žmonės turėtų atidžiau stebėti krūtinės skausmą, dusulį ir neįprastą nuovargį.

Miškų gaisrų dūmai yra dar vienas ženklas, kad klimato kaita veikia ne tik temperatūrą ar kritulius. Ji keičia ir orą, kuriuo kvėpuojame. Net jei gaisras vyksta kitoje šalyje, jo dūmai gali pasiekti miestus, mokyklas, ligonines ir namus, todėl oro kokybė tampa ne prabangos, o kasdienės sveikatos klausimu.

Gera žinia ta, kad dalį rizikos galima sumažinti paprastais veiksmais: stebėti oro kokybę, riboti buvimą lauke, uždaryti dūmams kelią į namus, naudoti tinkamą filtravimą ir pasirūpinti žmonėmis, kuriems dūmai pavojingiausi. Liepsnų sustabdyti vienas žmogus negali, bet sumažinti įkvepiamų dūmų kiekį dažnai įmanoma.