„Pokémon Go“ sukako 10 metų: kodėl milijonai žmonių vis dar vaikšto po miestus gaudydami pokemonus

2016-aisiais „Pokémon Go“ trumpam pavertė parkus, aikštes ir senamiesčius milžiniškais žaidimų laukais. Po dešimtmečio pradinis pamišimas jau seniai nurimo, tačiau pats žaidimas niekur nedingo: milijonai žmonių vis dar kasdien įsijungia programėlę, eina į reidus, susitinka bendruomenių renginiuose ir bando pagauti dar vieną retą pokemoną.

„Pokémon“ istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei išmanieji telefonai. Pirmieji „Pokémon Red“ ir „Pokémon Green“ žaidimai 1996 metais Japonijoje pasirodė „Game Boy“ konsolei, o pagrindinė idėja buvo paprasta ir labai įtraukianti: keliauti, rinkti, treniruoti, keistis ir kovoti. Vėliau šis pasaulis išsiplėtė į animaciją, kortas, filmus, žaislus ir dešimtis kitų žaidimų.

„Pokémon Go“ šią idėją perkėlė į tikrą pasaulį. 2016 metų liepos 6 dieną pasirodęs mobilusis žaidimas panaudojo GPS, žemėlapius ir papildytąją realybę, kad virtualūs padarai atsirastų realiose vietose – prie fontano, parke, stotelėje ar šalia muziejaus. Oficialus žaidimo puslapis primena, kad „Pokémon Go“ buvo išleistas 2016 metų liepos 6-ąją ir dabar švenčia visą dešimtmetį.

2016-ųjų vasara, kai visi ėjo į lauką

Kai „Pokémon Go“ pasirodė, jis labai greitai tapo vienu ryškiausių mobiliųjų žaidimų fenomenų. Žmonės ne tik sėdėjo namuose prie ekranų, bet ėjo į miestą, ieškojo „PokéStop“ vietų, kovojo sporto salėse ir sustodavo keisčiausiose vietose, nes ekrane ką tik pasirodė retas pokemonas. Tai buvo retas atvejis, kai telefoninis žaidimas ne uždarė žmogų kambaryje, o išstūmė į gatvę.

Žaidimo magija buvo paprasta: pažįstamos vietos staiga įgydavo kitą sluoksnį. Įprasta aikštė tapdavo reido vieta, šalia darbo esantis paminklas – daiktų papildymo tašku, o pasivaikščiojimas po rajoną – medžiokle. Žaidėjai galėjo matyti pokemonus per telefono kamerą taip, tarsi jie stovėtų realioje aplinkoje, nors daugeliui ilgainiui svarbesnis tapo ne pats papildytosios realybės efektas, o žemėlapis ir nuolatinis judėjimas.

Pirmosiomis savaitėmis žaidimas turėjo ir chaoso. Serveriai strigo, žmonės būrėsi masiškai, o policija ir saugumo specialistai primindavo nežaisti vairuojant, nelįsti į pavojingas vietas ir neignoruoti aplinkos. Vis dėlto būtent tas netvarkingas, gyvas ir šiek tiek absurdiškas startas padėjo „Pokémon Go“ tapti kultūriniu įvykiu, apie kurį kalbėjo ne tik žaidėjai.

Vėliau pamišimas neišvengiamai nuslūgo, bet liko branduolys. Tai žmonės, kuriems „Pokémon Go“ tapo ne vien programėle telefone, o pasivaikščiojimo, bendravimo ir miesto pažinimo priežastimi. Šiandien žaidimas jau nebeatrodo kaip naujiena, bet būtent dėl to jo ilgaamžiškumas dar įdomesnis.

Žaidimas išliko dėl bendruomenės, o ne vien dėl pokemonų

Dešimtmečio proga „Scopely“ skelbė, kad per šį laiką „Pokémon Go“ įtraukė daugiau kaip 800 mln. žaidėjų, pasiekė vartotojus daugiau nei 150 šalių ir regionų, o žaidėjai jau pagavo daugiau kaip trilijoną pokemonų. Bendrovė taip pat nurodo, kad 2025 metais žaidimas sugeneravo daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių pajamų ir tebėra vienas sėkmingiausių mobiliųjų žaidimų.

Tokie skaičiai svarbūs, bet jie ne iki galo paaiškina, kodėl žmonės vis dar žaidžia. „Pokémon Go“ stiprybė yra bendruomenė. Reiduose reikia kitų žaidėjų, gyvuose renginiuose žmonės susitinka akis į akį, o vietinės grupės „Discord“, „Facebook“ ar „Telegram“ platformose dažnai veikia kaip mažos miesto bendruomenės. Vieni ateina dėl retų pokemonų, kiti – dėl progos išeiti pasivaikščioti, o treti – dėl draugų, kuriuos rado per žaidimą.

Tai ypač matoma didžiuosiuose renginiuose. Nuo pirmojo „Pokémon Go Fest“ 2017 metais žaidimas rengė gyvus susitikimus įvairiose šalyse, o dešimtmečio proga Niujorko Taimso aikštėje surengtas įvykis atkūrė dar 2015 metų anonse parodytą svajonę – didžiulį bendrą reidą prieš Mewtwo. „Scopely“ nurodo, kad renginys Taimso aikštėje pradėjo jubiliejines šventes, kurios tęsėsi per „Pokémon Go Fest 2026: Global“.

Tokie susitikimai kai kuriems žaidėjams primena muzikos festivalį. Teoriškai viską galima daryti vienam, bet tikroji patirtis atsiranda tada, kai šimtai žmonių vienu metu žiūri į ekranus, šaukia dėl laimėto reido ir juokiasi dėl to, kad visi susirinko dėl „kelių pikselių“. Tai ir yra keistas „Pokémon Go“ paradoksas: žaidimas telefone išliko todėl, kad sugebėjo išvesti žmones iš telefono.

Pandemija, klaidos ir naujas savininkas

„Pokémon Go“ kelias nebuvo vien pergalių istorija. Pirmieji dideli renginiai susidūrė su techniniais nesklandumais, o vietomis žaidėjai piktinosi ryšio problemomis, per silpnais serveriais ar ne visada patogiais žaidimo pakeitimais. Pandemija taip pat smarkiai paveikė žaidimą, kurio esmė buvo išėjimas į lauką ir susitikimai su kitais žmonėmis.

Per karantinus kūrėjams teko prisitaikyti: atsirado daugiau galimybių žaisti iš namų, dalyvauti reiduose nuotoliniu būdu ir rinkti resursus neišeinant taip toli kaip anksčiau. Kai apribojimai buvo sušvelninti, dalis žaidėjų grįžo prie įprasto formato, tačiau diskusijos dėl nuotolinio žaidimo ir gyvų susitikimų balanso tęsėsi dar ilgai.

2025 metais įvyko dar vienas didelis pokytis. „Scopely“ paskelbė įsigyjanti „Niantic“ žaidimų verslą, įskaitant „Pokémon Go“, „Pikmin Bloom“, „Monster Hunter Now“, „Campfire“ ir „Wayfarer“. Sandorio vertė siekė 3,5 mlrd. JAV dolerių, o „Niantic“ žaidimų verslas tuo metu turėjo daugiau kaip 30 mln. aktyvių mėnesio žaidėjų.

Daliai gerbėjų tai sukėlė nerimo. „Scopely“ siejama su agresyvesniu mobiliųjų žaidimų verslo modeliu, todėl žaidėjai baiminosi, kad „Pokémon Go“ taps dar labiau orientuotas į mokamus pirkinius. Bendrovė viešai tvirtino, kad „Niantic“ žaidimų komandos tęs savo darbą ir kad pagrindinis dėmesys liks bendruomenei bei realaus pasaulio patirtims. Vis dėlto tikrasis atsakymas paaiškės ne iš pažadų, o iš to, kaip žaidimas keisis per artimiausius metus.

Kodėl žmonės vis dar bando „pagauti juos visus“?

„Pokémon Go“ ilgaamžiškumą galima paaiškinti keliais dalykais. Pirma, žaidimas nuolat prideda naujų pokemonų, įvykių, specialių užduočių, sezonų ir kolekcinių tikslų. Net jei žmogus žaidžia nuo 2016-ųjų, visada atsiranda dar vienas retas padaras, blizganti jo versija arba proga gauti stipresnį egzempliorių.

Antra, žaidimas paverčia judėjimą mažu tikslu. Pasivaikščiojimas tampa ne tik pasivaikščiojimu, o galimybe išperinti kiaušinį, pasiekti „PokéStop“, atlikti užduotį ar sudalyvauti reide. Tyrimai apie ankstyvą „Pokémon Go“ poveikį miestų judėjimui rodė, kad žaidimas galėjo trumpam padidinti žmonių buvimą viešosiose erdvėse tam tikru paros metu, nors ne visada keitė jų kasdienius maršrutus iš esmės.

Trečia, „Pokémon Go“ turi nostalgijos pranašumą. Dalis dabartinių žaidėjų augo su „Game Boy“, animaciniu serialu ar kortomis, o dabar tą patį pasaulį rodo savo vaikams. Tai vienas iš retų mobiliųjų žaidimų, kuriame toje pačioje grupėje gali žaisti paauglys, jo tėvai ir seneliai. Vieniems svarbi konkurencija, kitiems – kolekcija, tretiems – pasivaikščiojimas ar bendravimas.

Tačiau žaidimas turi ir kitą pusę. Kadangi jis remiasi realiomis vietomis, reikia saugoti privatumą, nesidalinti jautriais buvimo maršrutais su nepažįstamaisiais ir nepamiršti aplinkos. 2023 metais paskelbtame tyrime atkreiptas dėmesys, kad kai kurios vieta pagrįstų žaidimų funkcijos, pavyzdžiui, atvirukų siuntimas iš konkrečių „PokéStop“ vietų, gali netyčia atskleisti dažnai lankomas vietas žaidimo draugams.

Po dešimties metų „Pokémon Go“ jau nebėra tik technologinė naujiena. Papildytoji realybė, GPS žemėlapiai ir mobilieji žaidimai šiandien nieko nestebina. Vis dėlto nedaugeliui programėlių pavyko taip ilgai išlaikyti ne tik vartotojus, bet ir realius susitikimus, vietines bendruomenes bei kasmetinius renginius.

Galbūt todėl šis žaidimas išliko. Jis neprašė vien sėdėti ir spaudyti ekraną. Jis pasiūlė priežastį išeiti į lauką, pažvelgti į pažįstamą miestą kitaip ir kartais sustoti šalia visiškai nepažįstamo žmogaus, nes abu ekrane matote tą patį Mewtwo. Dešimt metų technologijų pasaulyje yra labai ilgas laikas, bet „Pokémon Go“ vis dar veikia todėl, kad jo svarbiausia dalis niekada nebuvo vien telefonas.