Pirmą kartą „Tinder“ atsisiunčiau ne iš didelio tikėjimo meile. Greičiau iš nuobodulio, vienatvės ir to keisto jausmo, kai atrodo, kad visi aplink kažką randa, su kažkuo susipažįsta, kažkur juda, o tu vis dar sėdi namuose su arbatos puodeliu ir apsimeti, kad tau viskas gerai.
Buvo sekmadienio vakaras. Lauke lijo, telefone tylu, o draugė parašė: „Pabandyk. Blogiau nebus.“ Tą vakarą man atrodė, kad ji teisi. Atsisiunčiau programėlę, įkėliau kelias nuotraukas, parašiau kelis sakinius apie save ir pradėjau braukti.
Tada dar nežinojau, kad tie keli judesiai pirštu per ekraną trejiems metams taps mano keistu, varginančiu ir labai žmogišku bandymu rasti meilę ten, kur viskas sukurta greitam pasirinkimui.
Iš pradžių viskas atrodė smagu
Pirmomis dienomis tai net šiek tiek svaigino. Atsiranda sutapimas, kažkas parašo, kažkas pagiria šypseną, kažkas paklausia, kaip praėjo diena. Po ilgesnio vienišo laikotarpio net paprastas „labas“ gali pasijusti kaip mažas įrodymas, kad esi matoma.
Man patiko tas jausmas. Atrodė, kad pasaulis staiga prasiplėtė. Kad kažkur tarp visų tų profilių yra žmogus, kuris gal irgi pavargo nuo paviršutiniškų pokalbių, gal irgi nori ne žaidimų, o kažko tikro. Gal tik reikia šiek tiek kantrybės.
Iš pradžių labai stengiausi. Atsakinėjau nuoširdžiai, klausinėjau, domėjausi, nes norėjau tikėti, kad už kiekvienos nuotraukos yra ne tik profilis, bet ir žmogus. Su savo istorija, baimėmis, humoru, nuovargiu, viltimi.
Tik vėliau supratau, kad programėlėje žmogų labai lengva pamatyti ne kaip žmogų, o kaip variantą.
Per trejus metus buvo apie 60 pasimatymų
Per trejus metus nuėjau į maždaug 60 pasimatymų. Tai buvo kava po darbo, pasivaikščiojimai parke, vakarienės, vynas baruose, trumpi susitikimai „pažiūrėsim, ar bus chemija“ ir ilgesni vakarai, po kurių grįždavau namo tylėdama.
Iš pradžių kiekvienas pasimatymas turėjo savo jaudulį. Renkiesi drabužius, galvoji, ar per daug pasipuošei, ar per mažai, ar bus apie ką kalbėti. Prieš įeinant į kavinę dar kartą pasižiūri į telefono ekraną, įsitikini, kad tikrai atėjai į tą vietą, ir bandai kvėpuoti ramiai.
Bet po kurio laiko tas jaudulys pasikeičia nuovargiu. Nes klausimai ima kartotis. Kur dirbi? Ką mėgsti veikti? Kodėl išsiskyrei? Ko ieškai? Ar nori vaikų? Ar seniai čia esi?
Ir tu vėl pasakoji save nuo pradžių. Vėl bandai būti įdomi, bet ne per daug intensyvi. Atvira, bet ne per daug pažeidžiama. Linksma, bet ne paviršutiniška. Rimta, bet ne „per daug rimta“.
Kartais pasimatymai būdavo tiesiog absurdiški
Vienas vyras į pasimatymą atsinešė beveik tikrą klausimyną. Jis telefone buvo susirašęs klausimus ir juos skaitė vieną po kito. Iš pradžių maniau, kad čia pokštas, bet ne. Jis rimtai norėjo sužinoti, kaip reaguoju į kritiką, ar dažnai supykstu, ar moku taupyti pinigus ir ar esu „emociškai stabili“.
Sėdėjau priešais jį ir galvojau, kad turbūt dar niekada gyvenime nebuvau tokia arti darbo pokalbio dėl merginos pareigų. Norėjosi juoktis, bet kartu buvo liūdna. Nes jis nebuvo blogas žmogus. Jis tiesiog taip bijojo nusivilti, kad bandė meilę patikrinti kaip automobilį prieš pirkimą.
Kitas vyras visą vakarą kalbėjo apie buvusiąją. Po dviejų valandų žinojau, kokį vyną ji mėgo, kodėl jie išsiskyrė, kokius žodžius ji jam pasakė paskutinį vakarą ir kodėl jis vis dar mano, kad „geros moterys dabar retos“. Aš tame pasimatyme buvau ne žmogus, o klausytoja.
Dar buvo toks, kuris visą laiką komentavo mano maistą. Užsisakiau makaronų, o jis nusijuokė ir pasakė: „Vakare angliavandeniai? Drąsu.“ Gal tai buvo tik nevykęs juokelis, bet po jo nebenorėjau nei makaronų, nei pokalbio. Yra pasimatymų, po kurių labai aiškiai supranti: mano ramybė verta daugiau nei tavo dėmesys.
Bet buvo ir gražių susitikimų
Būtų neteisinga sakyti, kad viskas buvo blogai. Ne. Buvo ir gražių vakarų. Tokių, dėl kurių vėl ir vėl grįždavau į programėlę, nors jaučiau, kad ji mane sekina.
Kartą su vienu žmogumi vaikščiojome beveik keturias valandas. Buvo ruduo, šalo rankos, bet pokalbis buvo toks lengvas, kad nė vienas nenorėjome pirmas pasakyti „gal jau eikime“. Grįžau namo su kvailu šypsniu ir mintimi, kad gal šį kartą tikrai kažkas prasidėjo.
Buvo vyras, kuris prieš susitikimą paklausė, ar man patogu pasirinktoje vietoje, nes jam svarbu, kad jausčiausi saugiai. Buvo kitas, kuris klausėsi taip nuoširdžiai, kad pirmą kartą po ilgo laiko pajutau, jog mano žodžiai kažkam iš tikrųjų rūpi.
Tokie žmonės ir buvo priežastis, kodėl neištryniau programėlės anksčiau. Jie primindavo, kad ten vis dėlto yra ir normalių, jautrių, nuoširdžių žmonių. Problema buvo ne tai, kad visi ten blogi. Problema buvo tai, ką ta aplinka daro su mumis visais.
Programėlė moko galvoti, kad visada yra geresnis variantas
Didžiausia pažinčių programėlių iliuzija yra pasirinkimas. Atrodo, kad turi tiek daug galimybių, jog kažkur tikrai turi būti tas vienintelis žmogus. Gražesnis, įdomesnis, tinkamesnis, labiau pasiruošęs santykiams, labiau tavo.
Bet kai pasirinkimų per daug, žmogus priešais tave tampa nebe žmogumi, o laikinu sustojimu. Jeigu kažkas nepatinka, gali grįžti į ekraną. Jeigu pokalbis neidealus, gali rasti kitą. Jeigu pasimatymas buvo geras, bet ne stebuklingas, gal neverta gaišti laiko.
Taip pradedi vertinti žmones labai greitai. Per kelias nuotraukas. Per pirmą sakinį. Per vieną nepatogią pauzę. Per tai, kaip jis laiko puodelį, kaip juokiasi, kaip parašo žinutę po susitikimo.
Ir baisiausia, kad vieną dieną pagauni save darant tą patį. Brauki toliau ne todėl, kad niekas netinka, o todėl, kad pripratai ieškoti dar. Dar geriau. Dar tiksliau. Dar įdomiau. Lyg meilė būtų ne ryšys, o katalogas.
Po truputį pradėjau prarasti save
Iš pradžių man atrodė, kad programėlė tik padeda susipažinti. Vėliau supratau, kad ji keičia ir tai, kaip matau save. Pradėjau galvoti, kurios nuotraukos „geriau parduoda“ mane. Kur atrodau linksmesnė, lieknesnė, lengvesnė, patrauklesnė.
Net žinutėse pradėjau save redaguoti. Nerašyti per greitai, kad neatrodyčiau per daug susidomėjusi. Neklausti per tiesiai, kad neišgąsdinčiau. Nesakyti, kad noriu rimtų santykių per anksti, nes tada gali pasirodyti, jog „spaudžiu“.
Bet tiesa buvo paprasta: aš norėjau meilės. Ne žaidimo, ne pusiau santykio, ne žmogaus, kuris parašo tik tada, kai jam nuobodu. Norėjau normalaus, šilto, pagarbaus ryšio. Norėjau aiškumo. Norėjau jaustis pasirinkta ne vienam vakarui, o iš tikrųjų.
Ir kažkodėl programėlėje dėl to pradedi jaustis lyg prašytum per daug.
Skaudžiausia buvo ne tai, kad kažkas dingdavo
Žinoma, buvo dingimų. Tų keistų situacijų, kai žmogus po gero pasimatymo dar parašo „man labai patiko“, o po to tiesiog išnyksta. Be paaiškinimo, be konflikto, be nieko. Tiesiog tyla.
Iš pradžių tai skaudina. Tada pykdo. Vėliau pripranti. Ir būtent tada pasidaro baisiausia. Nes priprasti prie nepagarbos nėra stiprybė. Tai tik ženklas, kad per ilgai buvai aplinkoje, kurioje žmonės elgiasi vieni su kitais kaip su laikinais kontaktais.
Skaudžiausia pamoka atėjo ne po blogiausio pasimatymo. Ji atėjo po visai normalaus. Vyras buvo mandagus, pokalbis buvo neblogas, nieko blogo neįvyko. Grįžau į automobilį, atsisėdau, uždariau duris ir netikėtai pradėjau verkti.
Tą akimirką supratau, kad nebeverkiau dėl konkretaus žmogaus. Verkiau dėl savęs. Dėl nuovargio vėl pasakoti, kas esu. Dėl pastangų patikti. Dėl laukimo, ar parašys. Dėl jausmo, kad mano vertė kažkaip priklauso nuo to, ar svetimas žmogus norės antro pasimatymo.
Tą vakarą supratau, kad pavargau
Sėdėjau automobilyje ir pirmą kartą labai aiškiai sau pasakiau: „Aš daugiau nebenoriu.“ Nebenoriu dar vienos kavos, kurioje turiu įrodyti, kad esu verta dėmesio. Nebenoriu dar vieno susirašinėjimo, kuris prasideda nuo ugnelės, o baigiasi niekuo.
Nebenoriu vaidinti, kad man viskas lengva. Kad man nesvarbu. Kad galiu susitikinėti su keliais žmonėmis vienu metu ir nejausti nieko. Gal kai kam tai tinka, bet man netiko. Aš nesu sukurta pusiniams ryšiams. Man reikia tikrumo.
Tą vakarą supratau, kad problema nėra mano jautrumas. Problema yra aplinka, kurioje jautrus žmogus pradeda jaustis kaip trukdis. Kur nuoširdumas atrodo per sunkus, o aiškumas — per rimtas.
Ir tada pirmą kartą ne teorijoje, o kūnu pajutau: turiu išeiti.
Kodėl iš ten norisi bėgti, jei ieškai rimtų santykių
Pažinčių programėlės nėra blogis. Ten tikrai yra žmonių, kurie randa meilę. Pažįstu porų, kurios susipažino internetu ir sukūrė gražius santykius. Nenoriu apsimesti, kad mano patirtis yra visų patirtis.
Bet jeigu esi žmogus, kuris ieško rimto ryšio, aiškumo ir emocinio saugumo, tokia aplinka gali labai greitai išvarginti. Nes programėlės skatina ne sustoti prie vieno žmogaus, o nuolat tikrinti, kas dar yra. Jos maitina mintį, kad gal kitame profilyje bus kažkas geriau.
Rimti santykiai gimsta visai kitaip. Jiems reikia laiko, dėmesio, kantrybės ir gebėjimo išbūti nepatogias pradžios akimirkas. Jiems reikia ne dešimties pokalbių vienu metu, o vieno tikro pokalbio, kuriame abu žmonės bent jau pabando būti sąžiningi.
Programėlėse labai lengva supainioti dėmesį su artumu. Žinutę su rūpesčiu. Pasimatymą su ryšiu. O kai tai kartojasi ilgai, pradedi jausti tuštumą, kurios nepanaikina net naujas „match“.
Ištryniau programėlę be jokios dramos
Vieną rytą tiesiog ištryniau „Tinder“. Be pažadų sau, kad „niekada daugiau“. Be pykčio. Be didelės scenos. Tiesiog palaikiau pirštą ant ikonėlės ir paspaudžiau „delete“.
Keista, bet pajutau palengvėjimą. Lyg išeičiau iš triukšmingo kambario, kuriame per ilgai visi kalbėjo vienu metu. Staiga niekas manęs nevertino, niekas nelaukė atsakymo, niekas nekėlė klausimo, ar esu pakankamai įdomi.
Po kurio laiko pradėjau vėl jaustis ramesnė. Daugiau susitikdavau su draugais. Daugiau vaikščiojau. Mažiau tikrinau telefoną. Pradėjau prisiminti, kad mano gyvenimas nėra laukiamasis, kuriame sėdžiu, kol kažkas mane pasirinks.
Ir tai buvo labai svarbu.
Viena pamoka, kurią išmokau skaudžiai
Po trejų metų ir maždaug 60 pasimatymų supratau, kad didžiausias pavojus nėra tai, jog tavęs niekas nepasirinks. Didžiausias pavojus yra tai, kad pati pradėsi save matyti kaip pasirinkimą.
Kaip profilį. Kaip variantą. Kaip žmogų, kuris turi greitai sudominti, greitai patikti, greitai nepadaryti klaidos. O juk meilė neturėtų prasidėti nuo jausmo, kad dalyvauji konkurse.
Meilė turėtų prasidėti nuo saugumo. Nuo paprasto smalsumo pažinti kitą žmogų. Nuo jausmo, kad gali būti savimi ir nebūsi už tai iš karto pakeista kitu profiliu.
Todėl dabar, kai kas nors klausia, ar verta ieškoti rimtų santykių „Tinder“, aš nebesakau vieno kategoriško atsakymo. Gal kažkam pasiseks. Gal kažkas tikrai ten sutiks savo žmogų. Bet pasakau tai, ką pati būčiau norėjusi išgirsti anksčiau.
Jeigu po pasimatymų jautiesi ne gyvesnė, o mažesnė — sustok. Jeigu pradedi savo vertę matuoti pagal tai, ar tau atrašė — sustok. Jeigu turi apsimesti, kad nenori meilės, nors iš tikrųjų jos labai nori — sustok.
Nes tu nesi profilis. Nesi prekė. Nesi dar vienas pasirinkimas kažkieno telefone.
Tu esi žmogus. O žmogui reikia ne begalinio braukimo, ne pusinių žinučių ir ne šalto „pažiūrėsim“. Žmogui reikia tikro žvilgsnio, pagarbos ir vietos, kur nereikia įrodinėti, kad esi verta pasilikti.
