Naktys nebėra tokios tamsios: kodėl perteklinė šviesa tampa problema žmonėms ir gamtai

Daugelyje miestų naktis jau seniai nebėra tikra tamsa. Gatvių žibintai, reklamos, apšviesti pastatai, automobilių aikštelės, vitrinos ir kiemų prožektoriai sukuria nuolatinį šviesos foną, kuris atrodo patogus ir saugus, tačiau vis dažniau vadinamas atskira taršos forma. Šviesos tarša veikia ne tik tai, ar matome žvaigždes – ji gali trikdyti miegą, gyvūnų elgesį, vabzdžių populiacijas ir visų ekosistemų ritmą.

Žmogus per gana trumpą laiką smarkiai pakeitė nakties veidą. Ten, kur anksčiau sutemus likdavo tik mėnulio šviesa, žvaigždės ir pavieniai langai, dabar visą naktį šviečia gatvės, prekybos centrų aikštelės, biurų pastatai, reklaminiai ekranai ir privatūs kiemai. Miestuose nakties dangus dažnai būna ne juodas, o pilkšvai oranžinis ar balkšvas, o net užmiestyje vis sunkiau rasti vietų, kur būtų galima matyti tikrą žvaigždėtą skliautą.

Iš pirmo žvilgsnio daugiau šviesos atrodo kaip pažanga. Ji padeda judėti saugiau, mažina nelaimingų atsitikimų riziką, leidžia dirbti, keliauti ir naudotis viešosiomis erdvėmis net sutemus. Tačiau problema prasideda tada, kai šviesos yra daugiau, nei iš tikrųjų reikia, kai ji nukreipta ne ten, kur reikia, arba kai ji paliekama degti visą naktį be jokios aiškios priežasties.

Perteklinis apšvietimas nėra tik energijos švaistymas. Tai ir poveikis gyviems organizmams, kurie milijonus metų prisitaikė prie dienos ir nakties kaitos. Tamsa nėra tuščias laikas. Ji yra būtina daugeliui biologinių procesų, nuo žmogaus miego iki paukščių migracijos, vabzdžių elgesio ir naktinių gyvūnų medžioklės.

Kodėl šviesa naktį veikia žmogų?

Žmogaus organizmas gyvena pagal vidinį paros ritmą. Dienos šviesa padeda būti budriems, o tamsa siunčia kūnui signalą ruoštis poilsiui. Kai vakare ir naktį aplink per daug ryškios šviesos, šis signalas silpnėja. Ypač stipriai veikia šalta, balta ir melsva šviesa, nes ji primena dienos šviesą ir gali klaidinti organizmą.

Vienas svarbiausių su miegu susijusių hormonų yra melatoninas. Jo gamyba natūraliai suaktyvėja tamsoje, tačiau ryški šviesa vakare gali šį procesą trikdyti. Dėl to žmogui sunkiau užmigti, miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryte atsiranda jausmas, kad poilsio buvo per mažai net tada, kai lovoje praleista pakankamai valandų.

Šviesos tarša ypač aktuali žmonėms, gyvenantiems prie intensyviai apšviestų gatvių, automobilių aikštelių, degalinių, prekybos centrų ar reklaminių ekranų. Net jei kambaryje šviesa neatrodo labai ryški, pro langą patenkantis nuolatinis apšvietimas gali trukdyti natūraliam miego ritmui. Dėl to paprastos naktinės užuolaidos ar roletai tampa ne tik interjero detale, bet ir sveikatos apsaugos priemone.

Žinoma, problema nėra vien lauko žibintai. Mūsų pačių namuose vakare dažnai šviečia ekranai, ryškios LED lempos, dekoratyvinės girliandos ir foninis apšvietimas. Jei visa tai tęsiasi iki pat miego, organizmui sunkiau suprasti, kad diena baigėsi. Todėl norint geriau miegoti verta ne tik užtraukti užuolaidas, bet ir vakare rinktis šiltesnę, silpnesnę šviesą.

Gyvūnams tamsa yra ne mažiau svarbi

Gamtoje šviesa ir tamsa veikia kaip laikrodis. Daugelis rūšių pagal jas orientuojasi, kada maitintis, migruoti, poruotis, slėptis ar medžioti. Kai naktis tampa per šviesi, šis ritmas sutrinka. Tai ypač pavojinga gyvūnams, kurių gyvenimas priklauso nuo tamsos.

Vabzdžiai yra viena labiausiai pastebimų grupių. Kandys, vabalai ir kiti naktiniai vabzdžiai skrenda prie šviesos šaltinių, ilgai sukasi aplink lempas, išsenka, tampa lengvu grobiu arba žūsta. Tai nėra tik pavienių vabzdžių problema. Vabzdžiai yra maistas paukščiams, šikšnosparniams, varliagyviams ir kitiems gyvūnams, todėl jų mažėjimas gali paliesti visą maisto grandinę.

Šviesos tarša veikia ir paukščius. Migruojantys paukščiai dažnai orientuojasi pagal dangaus kūnus ir natūralius šviesos signalus. Ryškūs miestai, apšviesti bokštai, tiltai ar stikliniai pastatai gali juos suklaidinti, priversti nukrypti nuo kelio arba sukelti susidūrimus. Kuo didesnis miestas ir kuo daugiau naktinio apšvietimo, tuo stipresnis gali būti toks poveikis.

Naktiniai gyvūnai, tokie kaip ežiai, pelėdos ar šikšnosparniai, taip pat susiduria su naujomis kliūtimis. Kai kurie jų vengia ryškiai apšviestų vietų, todėl dirbtinė šviesa tarsi suskaldo jų buveines. Teritorija gali būti fiziškai tinkama gyventi, bet jei ji nuolat apšviesta, gyvūnas jos nebesirenka. Taip gamtoje atsiranda nematomos šviesos sienos.

Vandens ekosistemos taip pat nėra apsaugotos. Apšviesti tiltai, krantinės ir pakrantės gali keisti žuvų, vabzdžių ir kitų vandens organizmų elgesį. Šviesa atsispindi nuo vandens paviršiaus, prasiskverbia į aplinką ir veikia rūšis, kurios evoliuciškai buvo prisitaikiusios prie daug tamsesnių naktų.

Daugiau šviesos ne visada reiškia daugiau saugumo

Viena dažniausių priežasčių, kodėl miestai ir kiemai apšviečiami vis ryškiau, yra saugumo jausmas. Atrodo logiška: jei šviesiau, vadinasi, saugiau. Tačiau per ryškus arba netinkamai nukreiptas apšvietimas ne visada padeda. Kartais jis net sukuria akinančius kontrastus, kai viena vieta apšviesta per stipriai, o šalia esantis šešėlis tampa dar tamsesnis.

Gerai suplanuotas apšvietimas turi šviesti ten, kur reikia – į taką, perėją, įėjimą, laiptus ar darbo zoną. Blogas apšvietimas šviečia visur: į dangų, kaimynų langus, medžių lajas ir tuščias aikšteles. Tokia šviesa eikvoja energiją, trikdo aplinką ir nebūtinai pagerina matomumą.

Ypač daug problemų sukelia prožektoriai, kurie įrengiami privačiuose kiemuose ir paliekami veikti visą naktį. Jie dažnai būna per ryškūs, nukreipti netiksliai ir apšviečia ne tik savininko teritoriją, bet ir kaimynų langus, gatvę ar medžius. Judesio davikliai tokiais atvejais yra daug protingesnis sprendimas nei nuolat deganti šviesa.

Tas pats pasakytina apie reklamas ir pastatų fasadus. Ryškiai apšviesta vitrina ar biuro pastatas po vidurnakčio dažnai nebeatlieka jokios realios funkcijos. Tai tampa tiesiog foniniu triukšmu, tik ne garsiniu, o šviesos. Miestai, kurie riboja tokį apšvietimą naktį, gali sutaupyti energijos ir kartu sumažinti poveikį gyventojams bei gamtai.

Kaip sumažinti šviesos taršą?

Šviesos taršos mažinimas nereiškia, kad miestai turi paskęsti tamsoje. Tikslas yra ne išjungti viską, o apšviesti protingiau. Reikia šviesos ten, kur ji būtina, tokiu stiprumu, kokio pakanka, ir tik tuo metu, kai jos iš tiesų reikia.

Vienas svarbiausių principų – šviesą nukreipti žemyn, o ne į dangų ar į šonus. Tinkami šviestuvai turi gaubtus, kurie neleidžia šviesai sklisti bet kur. Tai padeda geriau apšviesti paviršių ir kartu sumažina dangaus pašviesėjimą. Kuo mažiau šviesa išsisklaido, tuo mažiau jos reikia tam pačiam matomumui užtikrinti.

Kitas svarbus dalykas – šviesos spalva. Šilta, gelsvesnė šviesa paprastai yra draugiškesnė žmogaus miegui ir daugeliui gyvūnų nei šalta balta ar melsva. Todėl keičiant senus šviestuvus nereikėtų automatiškai rinktis ryškiausio ir šalčiausio LED varianto. Efektyvumas svarbus, bet spalvinė temperatūra taip pat turi reikšmę.

Miestuose galima naudoti išmanųjį apšvietimą. Tai gali būti šviestuvai, kurie pritemsta vėlyvą naktį, kai eismas mažas, arba įsijungia ryškiau tik judant žmogui, automobiliui ar dviračiui. Tokie sprendimai leidžia išlaikyti saugumą, bet nepalikti visos aplinkos ryškiai apšviestos iki ryto.

Gyventojai taip pat gali prisidėti. Naktį verta išjungti nereikalingas lauko šviesas, naudoti judesio daviklius, neužmiršti užtraukti užuolaidų, kad namų apšvietimas mažiau sklistų į lauką, ir nesirinkti perteklinių dekoratyvinių šviesų, kurios dega be jokios praktinės paskirties. Vieno namo poveikis atrodo mažas, bet mieste tokie įpročiai susideda į didelį šviesos foną.

Tamsa nėra problema – problema yra jos praradimas

Per ilgą laiką žmonės priprato manyti, kad tamsa reiškia pavojų, o šviesa – saugumą. Tačiau gamtai ir žmogaus organizmui tamsa yra būtina. Joje ilsisi kūnas, orientuojasi gyvūnai, vyksta naktinis augalų ir ekosistemų gyvenimas. Kai tamsą pakeičia nuolatinis dirbtinis švytėjimas, pasekmės atsiranda ne iš karto, bet jos kaupiasi.

Šviesos tarša yra klastinga tuo, kad ją lengva laikyti menka problema. Ji nekvepia, nekaupia šiukšlių gatvėse ir neatrodo tokia grėsminga kaip dūmai ar užterštas vanduo. Tačiau ji keičia aplinką kiekvieną naktį. Kuo labiau įprantame prie šviesaus dangaus, tuo mažiau pastebime, kad praradome natūralų nakties ritmą.

Tai aktualu ir Lietuvai. Didžiuosiuose miestuose, priemiesčiuose ir prie intensyviai apšviestų kelių jau seniai sunku pajusti tikrą tamsą. Net mažesniuose miesteliuose vis daugėja kiemų prožektorių, reklamų, apšviestų aikštelių ir visą naktį degančių žibintų. Dalis šios šviesos reikalinga, bet dalis tiesiog lieka įjungta iš įpročio.

Protingas apšvietimas nėra grįžimas į praeitį. Tai modernesnis požiūris į miestą, energiją ir gamtą. Šviesa turi tarnauti žmogui, o ne užimti visą naktį. Jei ji nukreipta tiksliai, naudojama saikingai ir išjungiama tada, kai nebereikalinga, laimi visi: gyventojai, savivaldybės, gyvūnai ir pats naktinis dangus.

Galiausiai verta prisiminti labai paprastą dalyką: naktis turi būti tamsi. Ne absoliučiai visur ir ne taip, kad mieste būtų nesaugu, bet pakankamai tamsi, kad žmogus galėtų ilsėtis, paukščiai – migruoti, vabzdžiai – gyventi, o vaikai bent kartais pamatytų žvaigždes ne tik nuotraukose. Tamsa nėra tuštuma. Tai natūrali pasaulio dalis, kurią per ryškiai apšvietę galime prarasti net nepastebėję.